Prieš pusantrų metų gegužės 17-ąją Garliavos mergaitė dar kartą aiškiai išsakė, ko ji nori:
Tokią teisę ji turėjo ir iki šiol turi.
Dar daugiau – ji turi teisę ne tik pasisakyti, bet ir būti išgirsta: pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį* ji turėjo teisę, kad į jos nuomonę būtų ir atsižvelgta, o Lietuvos Respublikos valstybė, ratifikuodama Vaiko teisių konvenciją, šią jos teisę įsipareigojo ginti.
Kodėl visi Lietuvos pareigūnai, lėmę mažo vaiko likimą, pabūgo jį pamatyti, jį išklausyti, jį išgirsti?
Kodėl atsisakė ją išklausyti ir taip valstybės vardu galimai sulaužė tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus teisėjai, vadinamieji vaiko teisių specialistai, valdžios atstovai:
Eriko Ovčarenko (15min.lt) nuotr.
Bronius Varsackis, tuometis Kėdainių rajono apylinkės teisėjas, 2010 m. gegužės 14-ąją nutaręs, kad Deimantė Kedytė turi nuolat gyventi su motina ir nurodęs šį sprendimą vykdyti skubiai?
Kauno miesto savivaldybės nuotr.
Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininkas Vitalijus Kondratjevas, 2011 m. gruodžio 16 d. taip pat nusprendęs, kad Deimantė turi gyventi su motina ir nurodęs šią nutartį įvykdyti per keturiolika dienų, nors iš tikrųjų savo nutartimi nustatęs, kad mergaitė gyvens nežinia kur, o ja rūpinsis Lietuvos policijos Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba?
Eimanto Genio (alfa.lt) nuotr.
Mergaitės nenorėjo girdėti ir 2012 m. lapkričio 30 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjų kolegija, vadovaujama teisėjo Audriaus Cinino, po mirties išteisinusi Andrių Ūsą dėl kaltinimų pedofilija. A. Cininas, komentuodamas teismo sprendimą lyg niekur nieko pareiškė, jog mergaitės apklausti nematęs reikalo, nes jos „atmintis ištrinta“?
Mergaitės pasiklausti nematė reikalo ir išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų – Dangutės Imbrasienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levicko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas) – kolegija, 2013 m. vasario 4 d. priėmusi sprendimą dėl galutinės vaiko gyvenamosios vietos su motina.
Augusto Didžgalvio (delfi.lt) nuotr.
Tuometė Vaiko teisių kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, nekreipusi dėmesio į galimai nuo pedofilijos nukentėjusio vaiko tėvo skundus dėl vilkinamos bylos ir savo pareigas atlikusi formaliai.
Šiame poste ją pakeitusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, nuo vaiko atsiribojusi formaliu atsirašinėjimu, tą atmintiną Lietuvos valstybės gėdos dieną verkė iš džiaugsmo, kad pagaliau įvykdytas neva teisėtas teismo sprendimas, nors tą akimirką iš gimtųjų namų plėšiamas vaikas klykė iš siaubo.
Elenos Tervidytės ir Tomo Vinicko (delfi.lt) nuotr.
Vaikų ir paauglių psichiatrai Linas Slušnys bei Dainius Pūras (pastarasis ilgą laiką buvo ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto nariu), ne kartą pateisino smurtą prieš vaiką, net ragino jo imtis ir džiaugėsi: neva tą brutalaus smurto prieš vaiką dieną „į Lietuvą sugrįžo teisybė“.
Modesto Patašiaus (lrytas.lt) nuotr.
Teismo antstolė Sonata Vaicekauskienė, surašiusi tokį priverstinio teismo sprendimo vykdymo „patvarkymą“, kad prievarta tapo „teisėta“. Gegužės 17-osios rytą globėjos kaklą apsivijusią mergaitė buvo atplėšta ir iš gimtųjų namų išnešta jėga. Ir nors tai vyko policijos pareigūnų ir Kauno rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialisčių Evelinos Talailienės ir Gražinos Didžbalienės akivaizdoje, joks pareigūnas jėgos panaudojimo prieš vaiką nestabdė. Atvirkščiai, vaiko teisių specialistės prieš mergaitę ėmėsi psichologinės prievartos: „gali išeiti dabar ar po minutės“. Vaiko akivaizdoje atvirai smurtauta tą rytą buvo prieš jo artimuosius.
E.Talailienė, ta pati, kuri mergaitei leido rinktis „Išeini dabar ar po minutės“ laiko raudonąjį krepšį. Liudytojų nuotr.
Artūro Morozovo (Kauno diena) ir Nerijaus Povilaičio (lrytas.lt) nuotr.
Vaiko nevilties šauksmo negirdėjo ir Remigijus Juodkazis, ir Romas Oželis – atsakingas pareigas einantys policijos pareigūnai, abejingai stebėję, kaip smurtaujama prieš vaiką, jo artimuosius ir taikius piliečius.
Dainiaus Labučio nuotr.
Tuometis vidaus reikalų ministras Artūras Melianas, dar išvakarėse interviu sakęs, jog jokia prievarta negalima, nors tuo metu su visomis jėgos struktūromis buvo derinamas Garliavos šturmo planas.
Šarūno Mažeikos (BFL) nuotr.
Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, taip ir nesugebėjęs visuomenei paaiškinti, kodėl 17 000 neįvykdytų teismo sprendimų nesulaukė tokio pat valstybės dėmesio kaip sprendimas dėl Garliavos mergaitės gyvenamosios vietos, ir pats viešai bejėgiškai stebėjęsis, kodėl vaikas turėjo būti skubiai jėga perduotas motinai neištyrus pedofilijos bylos.
Juliaus Kalinsko (15min.lt) nuotr.
Lietuvos generalinis prokuroras Darius Valys, taip ir neįstengęs su gausiu prokurorų būriu ištirti nei vadinamosios Kauno pedofilijos bylos, nei Kauno žudynių bylos.
Juliaus Kalinsko (15min.lt) nuotr.
Andrius Kubilius, tuometis ministras pirmininkas, įtikėjęs, jog mergaitės istorija tėra Rusijos specialiųjų tarnybų klasta, kurios Kremlius ėmėsi prieš Lietuvą norėdamas sužlugdyti atominės jėgainės statybą, ir ryžtingai paaukojęs mažo vaiko likimą šviesiai šalies ateičiai.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė, siuntusi dvi Seimo nares – Virginiją Baltraitienę ir Viliją Aleknaitę-Abramikienę – patvirtinti, kokia pagaliau laiminga tapo iš gimtųjų namų prievarta išvežta mergaitė, bet kategoriškai atmetusi piliečių kvietimą tarpininkauti, kad su vaiku susitiktų ją užauginę seneliai ar su juo bendravę disidentai sesuo Nijolė Sadūnaitė ir kunigas Robertas Grigas.
Ramūno Danisevičiaus ir Šarūno Mažeikos (BFL) nuotr.
Džojos Barysaitės nuotr.
Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, iki šiol neatsakiusi nė į vieną Tiesos judėjimo dalyvių laišką, taip ir neišsiaiškinusi, kas vis dėlto įsakė imtis prievartos prieš vaiką ir jo artimuosius bei taikius stebėtojus, ir koks likimas ištiko valdžios valia „valstybės paslaptimi“ paverstą vaiką.
Tad dar kartą įsiklausykime į Garliavos mergaitės balsą – jį paskutinį kartą galėjome išgirsti prieš pusantrų metų, 2012-ųjų gegužės 17-ąją, Lietuvos valdžiai „vykdant teisingumą“.
* Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis:
1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.
2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.