Skulptorę, pilietinės akcijos „Tie-SOS!“ nuolatinę dalyvę Joaną Noreikaitę kalbina poetė Erika Drungytė.
Miela Joana, penkis mėnesius Jūs kiekvieną dieną budėjote S. Daukanto aikštėje. Šia pilietine iniciatyva ne tik tūkstančiams žmonių įrodėte, jog valstybės gyvenimas yra pirmiausia piliečių suvokimas, kokios jų pareigos, bet ir išryškinote svarbiausią Lietuvos problemą. Labiausiai šiai valstybei trūksta ne duonos, bet tiesos ir teisingumo.
Tai, kas vyksta Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį, yra baisu. Aš tikrai tuo piktinausi ir visada norėjau prisidėti prie aktyvios veiklos, kuri būtų nukreipta į normalios valstybės kūrimą. Esu užaugusi Sibire, nebijau darbo, žinau, kas yra sunkumai. Tačiau po gegužės 17 dienos įvykių aš patyriau šoką. Tokių dalykų nebuvo galima net įsivaizduoti demokratinėje šalyje. Man buvo taip gėda! Visa mano siela šaukė – ką jūs darot?! Ir po to aš nusprendžiau, kad turiu eiti į Daukanto aikštę ir ten kasdien reikalauti atsakymo. Kur gi daugiau? Juk ten yra visų žmonių išrinkta Prezidentė, ji skiria teisėjus, jai turi atsakyti VSD. Mano budėjimas aikštėje nebuvo protestas prieš ką nors, tai buvo raginimas kovoti už teisingumą.
Jeigu norime sukurti kitokį – teisingesnį – gyvenimą, kuris remtųsi į teisingumo pamatą, tai turime daryti kiekvieną dieną. Juk negalima tik išrinkti valdžią ir laukti, kol ji viską sutvarkys, o mes net nesivarginsime nieko paklausti. Nė vienas „geras dėdė“ žmogaus naudai nieko nepadarys – mes patys turime šią valstybę kurti ir dirbti, turime kontroliuoti tuos, kuriems patikėjome valdymą. Negalime būti tokie naivūs ir manyti, kad į daržą įleistas ožys suės tik piktžoles, o kopūstus paliks.
Gegužės 17 dieną prie Prezidentūros buvo labai daug žmonių. Bet vėliau gretos išretėjo. Jūs vienintelė kaip į tarnybą ėjote į šią aikštę ir kalbėjote apie tai, jog nevalia būti pesimistais, nevalia emigruoti, nevalia būti abejingiems.
Mes privalome tapti tokia jėga, kuri dirbtų už Seimo ribų ir būtų organizuotos pilietinės visuomenės pavyzdys. Organizuota jėga visada praryja neorganizuotą. Aš kiekvieną dieną bendravau su tais, kurie čia ateidavo, prašiau, kad jie kalbėtųsi su savo draugais, aiškintų situaciją. Visus drąsinau, rinkau kontaktus, prašiau pagalbos. Dabar yra daugybė bendraminčių, kurie, jei kiltų būtinybė, ir taptų ta gerai organizuota jėga. Labai daug tokių aktyvių žmonių yra „Lietuvos sąraše“. Niekas man negali uždrausti jokios mano asmeninės iniciatyvos. Niekas man negali uždrausti būti Daukanto aikštėje ir reikalauti atsakymo. Juk man smogė per veidą. Mane pažemino. Visas tas melas mane pažemino. Tai ar aš dar turiu prašytis leidimo paklausti? Aš noriu tiesos.
Joana, ar per penkis mėnesius į Jus ir čia kasdien besibūriuojančius žmones buvo atkreiptas dėmesys? Ar buvo koks nors judesys iš to pastato? Ar Prezidentė išėjo pasikalbėti, atsakyti į klausimus?
Ne, mes buvome visą laiką ignoruojami. Ji niekada neišėjo pasikalbėti. Ji netgi neišėjo įteikti jos vardo taurės sportininkams, neišėjo pasveikinti su Rugsėjo 1-ąja, nors buvo paskelbta, kad ji kalbės. Įvairiomis progomis jos tekstus liaudžiai perdavinėjo Prezidentės atstovai. Prezidentė netgi nustojo važinėti į darbą įprastiniu keliu, ji, sakyčiau, dabar ten eina per užpakalines duris. Ji visą šį laiką vengė su mumis susitikti, galime sakyti – slapstėsi. Tas jos bėgimas nuo žmonių prasidėjo tada, kai mes su plakatais ją pasitikome oro uoste, grįžtančią iš Amerikos. Buvo padaryti gudrūs manevrai, ji ir ten išvengė susidūrimo su mumis, tiesiog pabėgo. Jeigu žmogus neturi ko slėpti, jeigu jis nekaltas ir nieko nebijo – argi tuomet jis slapstosi? Reikėjo tik paprasto paaiškinimo. Jei mes esame neteisūs, mes tuojau pat nutrauksime visas akcijas. Tačiau niekas to nepatvirtino.
Vėliau mes Prezidentei rašėme laiškus. Kasdien. Ir vėl klausėme tų pačių dalykų – prašėme paaiškinti, kodėl Lietuvoje prieš vaiką panaudotas smurtas, kas už tai atsakingas, kodėl niekas negali atsakyti, kaip šiuo metu jaučiasi traumuotas vaikas ir t. t. Tačiau oficialiuosius atsakymus tegalime pavadinti paistalynėmis, abstrakčiais atsirašinėjimais. Na, mums buvo paaiškinta tik tiek, kad niekas neturi teisės kištis į privatų žmonių gyvenimą… Tačiau ir tas vaikas, ir visa ši istorija – valstybinė paslaptis. Tai koks čia privatumas? Nemanau, kad Prezidentė nors vieną laišką perskaitė. Nors tie laiškai buvo viešoje erdvėje, žmonės komentavo… Šeštuoju laišku Prezidentei teigiame: „Ponia Prezidente, už Garliavos mergaitės ir demokratinės Lietuvos Respublikos likimą Jūs esate atsakinga asmeniškai“. Tačiau nemanau, kad gausime nors vieną argumentuotą atsakymą. Prezidentei tai neįdomu.
Kaip manote, kas labiausiai Lietuvos piliečiams „padeda“ nerasti tiesos, kas labiausiai juos supriešina, išsklaido ir priverčia patikėti melu?
Niekas taip nemanipuliuoja mūsų žmonėmis kaip žiniasklaida. Ji užvožė tokį emocinį foną, kad jame esantys mato taip, kaip „reikia“ matyti. Žiniasklaida gali kiekvieną žmogų paversti demonu, o gatvės mergšę – nekalta madona. Ir niekas nesiaiškins tiesos – vieną apdrabstys purvais, kitą sudievins. Mes neturime nepriklausomos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį transliuotoją. Mums labai reikia alternatyvos. Galima skaityti portalus ekspertai.eu, alfa.lt, tiesos.lt, „Aikštės žinias“. Mes turime telkti, dirbti kiekvieną dieną, skleisti tikras žinias, kol žmonės pagaliau praregės. Nes dabar matome tik mankurtus. Net jaunimas yra visiškai paralyžiuotas.
Jūs paliekate S. Daukanto aikštę. Kas bus toliau?
Mūsų kova nesibaigė. Baigėsi tik viena jos forma. Mes ir toliau reikalausime tiesos. Juk kantrumu galima labai daug pasiekti. Nebūtina šturmuoti. Svarbu, kad būtų tikras tikslas, būtų iniciatyva. Tai, kas daroma ne už pinigus, yra tikra. Ir būtinas švietimas. Jau darželinukui turi būti aišku, kad vogti yra šlykštu, kad meluoti yra šlykštu. Jaunimui turi būti aišku, kad jis privalo siekti, domėtis, veikti, o ne gauti, nes „yra vertas“. Ar tikrai vertas? Reikia burtis į bendruomenes, dirbti, kurti. Ir mes visi turime susitarti dėl savo valstybės. Valstybė valdoma įstatymais. O kas yra įstatymas? Susitarimas. Ir tas susitarimas galioja visiems. Ir bomžui, ir Prezidentui. Jei ne, valdžią perima gaujos. Tada veikia raumenų įstatymai. Ir vieni susitaiko, bijo, stengiasi gyventi ramiai, kad neužkliūtų, o kiti daro tai, kas jiems naudinga.
Privalome sau pasakyti, kad mes galime. Esame orūs. Neturime prašyti jokios išmaldos. Bet turime dirbti čia, Lietuvoje. Ir jeigu kas nors mūsų netenkina, turime teisę pareikalauti. Pareikalauti iš tų, kurie mums tarnauja ir vykdo mūsų valią. Parlamentarai ir yra mūsų valios vykdytojai.