Joel Kotkin. Universitetų vaidmuo naujosios tvarkos kūrime

Skelbiame ištrauką iš ką tik Valstybingumo studijų centro lietuviškai išleistos profesoriaus Joelio Kotkino knygos „Neofeodalizmo atėjimas“. Knyga prieinama visuose knygynuose.

Universitetai jau nuo seno atlieka aukštesniosios klasės vartų sargybos vaidmenį, tačiau jiems gerokai prasčiau sekasi tai, ką galėtume laikyti didžiausiu universitetų XX a. pasiekimu: daugumai žmonių prieinamų galimybių plėtra. Aukštojo mokslo prieinamumas pastarąjį amžių drastiškai išaugo; atitinkamai pakilo ir kvalifikaciniai reikalavimai norintiems gauti geras darbo vietas. Elitinių universitetų diplomai tapo beveik būtinais siekiant užimti pelningiausias pozicijas, nors tuo pat metu prestižiškiausios aukštosios mokyklos darosi vis uždaresnės žemesniems visuomenės sluoksniams.

Tai pastebima ne tik Amerikoje. Pavyzdžiui, Kinijos valdantysis režimas stipriai išplėtė aukštojo mokslo prieinamumą, ypač techninėse srityse, taip siekiant užtikrinti ekonominį ir technologinį Kinijos dominavimą. Universitetų dėstytojų skaičius Kinijoje per pastaruosius du dešimtmečius išaugo visu milijonu. Tačiau aukštasis išsilavinimas taip pat yra raktas, laiduojantis narystę šalies valdančiojoje klasėje, o elitinio universiteto diplomai yra ypatingai vertinami. 2012 m. bent penki iš devynių Nuolatinio Politbiuro komiteto – Kinijos aukščiausio sprendimų priėmimų organo – narių turėjo vaikų ar vaikaičių, studijuojančių elitiniuose Amerikos universitetuose; tai dalis prieš dešimt metų Komunistų partijos inicijuotos programos, kuria siekiama užauginti naują, aukštos kvalifikacijos mandarinų kartą.

Vertindamas globalias šios tendencijos apraiškas, David Rothkopf, knygos „Superklasė. Globalus galios elitas ir jo kuriamas pasaulis“ (angl. Superclass: The Global Power Elite and the World They Are Making) autorius, sudarė globalios „superklasės“ narių sąrašą, į kurį pateko daugiau nei šeši tūkstančiai įvairių korporacijų, bankų ir investicijų firmų, vyriausybių, kariuomenių, žiniasklaidos priemonių bei religinių grupių lyderiai. Remdamiesi šiuo sąrašu, Rothkopf ir jo kolegos sudarė „globaliu ir sektoriniu lygmenimis reprezentatyvią“ trijų šimtų atsitiktinai pasirinktų vardų imtį ir nustatė, kad beveik trys iš dešimties šios „superklasės“ narių studijavo kuriame nors iš dvidešimties elitinių universitetų – dažniausiai Stenforde, Harvarde ir Čikagos universitete.

Taip pat manoma, kad universitetai stiprina pasaulinę įtaką miestų, kuriuos John Sexton, Niujorko universiteto rektorius, vadina pasaulio „idėjų sostinėmis“, – tokių kaip Niujorkas, Bostonas, Londonas, Paryžius ir Pekinas, kurių universitetai (bei jų absolventai) yra svarbi šių miestų ekonominio augimo variklio sudedamoji dalis.

Naujojo elito kūrimas

Turbūt niekas kitas taip neapibrėžė ir neįtvirtino moderniosios inteligentijos vaidmens Amerikos visuomenėje kaip universitetų plėtra. 1910–1940 m. laikotarpiu stojimas į koledžus ir universitetus Jungtinėse Valstijose išaugo trigubai. Kitas sparčios plėtros etapas prasidėjo užaugus pokario metais gimusiai kartai. Aukštųjų mokyklų studentų skaičius Jungtinėse Valstijose išaugo nuo 5 mln. 1964 m. iki 7.6 mln. 1970 m., o šiandien siekia ~20 milijonų. Aukštąsias mokyklas baigusių žmonių dalis darbo rinkoje šoktelėjo nuo 11 proc. 1970 m. iki daugiau nei 30 proc. 2010 m. – proporcija, beveik nepakitusi iki šiandien.

Vertinant globaliu mastu, universitetų lankomumas išaugo net labiau. Numatoma, kad stojimas į aukštąsias mokyklas visame pasaulyje padidės nuo 214.1 mln. 2015 m. iki 250.7 mln. 2020 m. ir toliau kils iki 377.4 mln. 2030 m. ir 594.1 mln. 2040 m. Apytiksliai 40 proc. universitetų studentų mokysis Rytų Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, o Pietų bei Vakarų Azijoje mokysis daugiau nei ketvirtadalis visų universitetų studentų.

Tačiau lygiagrečiai šiai demokratizuojančiai tendencijai Jungtinėse Valstijose reiškiasi kita: milžiniškai augančios universitetinių studijų kainos, daugiau nei patrigubėjusios (kaip dalis šalies medianinio atlyginimo) 1963–2013 m. laikotarpiu. Tai padarė prestižiškiausius šalies universitetus sunkiau prieinamais žemesniems socialiniams sluoksniams, nepaisant išaugusios jų reikšmės žmogaus profesinėms perspektyvoms. Lyginant su mažesnio prestižo aukštojo mokslo įstaigomis, elitiniai universitetai šiandien yra ne tik turtingesni, bet ir priima gerokai aukštesnės akademinės kvalifikacijos studentus.

Harvardas, Prinstonas, Stenfordas ir Jeilis kartu priima daugiau studentų iš šeimų, priklausančių viršutiniam 1 procentui pagal pajamų pasiskirstymą, nei iš šeimų, priklausančių žemiausiems 60 procentų. Labiau pasiturinčios šeimos išgali sumokėti ne tik aukštus studijų elitiniuose universitetuose įkainius, bet ir leisti savo vaikus į puikias (ir brangias) pradines bei vidurines mokyklas. Nors tik 2.2 proc. visų šalies moksleivių baigia sekuliarias privačias mokyklas, jų abiturientai sudaro 26 proc. Harvardo ir 28 proc. Prinstono studentų. Dideles pajamas gaunantys tėvai taip pat gali užtikrinti savo vaikams tokius privalumus kaip pažintinės kelionės į muziejus, privatūs ruošimosi egzaminams užsiėmimai bei neapmokamos praktikos. Robert Reich, politinės kairės sunkiasvoris ir buvęs Harvardo profesorius, šiuolaikinius elitinius universitetus apibūdina kaip pritaikytus „aukštesniosios bei aukštesnės viduriniosios klasės vaikų švietimui“.

Didieji šiandienos universitetai atlieka vaidmenį, kadaise numatytą Čarlzo Elioto (angl. Charles Eliot), 1869 m. tapusio Harvardo rektoriumi: jie kuria naują, apšviestą valdančiąją klasę, kurią galime pavadinti „Alfomis“. National Journal atlikta 250 įtakingiausių viešojo sektoriaus sprendimų priėmėjų Amerikoje apklausa atskleidė, kad 40 proc. jų buvo baigę prestižinius „Gebenės lygos“ (angl. Ivy League) universitetus; tik ketvirtadalis buvo įgiję magistro ar daktaro laipsnių diplomus valstybiniuose universitetuose.

Elitiniai universitetai disponuoja nemenka galia; tarp kita ko, jie gali atverti duris į geriausias privataus sektoriaus darbo vietas. Harvardo verslo mokyklos dekanas Nitin Nohria paaiškino, jog antrojoje XX a. pusėje korporacijų vadovai liovėsi kreipti dėmesį į potencialių darbuotojų giminystės ryšius bei narystę religinėse bendruomenėse ir ėmė teikti prioritetą kandidatams, turintiems verslo vadybos magistro laipsnį ar panašią kvalifikaciją liudijantį kitų verslo mokyklų diplomą. Šis pokytis galimai turėjo demokratizuojantį poveikį, tačiau, intensyvėjant konkurencijai dėl darbo vietų, kai kurių aukštojo mokslo įstaigų absolventų kandidatūros tiesiog nebebuvo svarstomos. Išsilavinimą ne elitiniame universitete įgiję jaunuoliai galėjo rasti savo nišą korporatyvinėje darbo rinkoje, tačiau dažniausiai tik rangovų ar kitose žemesnio lygmens pozicijose, kurios nelaidavo jokių perspektyvų kilti karjeros laiptais vien sunkiu darbu ir įgyta patirtimi.

Didžiojoje Britanijoje didesnis aukštojo išsilavinimo prieinamumas taip pat buvo laikomas priemone sugriauti klasinius barjerus, tačiau šiandien universitetų diplomai tik dar labiau gilina klasines skirtis. Augant akademinių laipsnių svarbai, pastebi britas rašytojas David Goodhart, augo ir pranašumas, įgyjamas elitinių universitetų absolventų, kurių dauguma priklausė aukštesniajai klasei. Šiose įstaigose akademinius laipsnius įgyja tik 7 proc. visų šalies studentų, tačiau būtent jų absolventai šiandien sudaro 50 proc. visų šalies spausdintinės žiniasklaidos žurnalistų ir 70 proc. aukščiausio rango teisėjų.

Visa tai išduoda ne tik klasines skirtis tarp elitinių ir visų likusių aukštųjų mokyklų, bet ir vis ryškesnę klasinę atskirtį pačiuose JAV universitetuose. Administratoriai, dekanai ir etatiniai profesoriai gyvena sąlygomis, kurias vienas autorius prilygina šiuolaikinei „dvaro kultūrai“, prabangos ir apstaus laisvo laiko lūkestį traktuodami lyg savaime suprantamą teisę. Tačiau didelę dalį realaus akademinio darbo atlieka atskira klasė, labiau primenanti skurdžiai gyvenančius viduramžių parapijų kunigus. Padedantieji dėstytojai šiandien sudaro 70 proc. visos akademinės darbo jėgos Jungtinėse Valstijose, nors prieš keturis dešimtmečius šis skaičius tesiekė 55 proc.; negana to, vienas iš keturių šios grupės narių gyvena naudodamasis vienokia ar kitokia valstybės teikiama parama. Tiesą sakant, kai kurie iš jų suvokia savo įsipareigojimą akademinei bendruomenei tarytum vienuolių priimamus „skurdo įžadus“.

Pastangos naujai apibrėžti žinojimą

1913 m. istorikas J. B. Bury apibūdino viduramžius kaip laiką, kai „laukus ir pievas dengė įsitikinimai, kuriuos valdžia tvirtino esant teisingais, o protas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus“. Santykis tarp proto ir apreiškimo buvo sudėtingas klausimas, plačiai nagrinėtas viduramžių universitetuose. Nors juose įprastai buvo dėstoma kokia nors laisvųjų menų (angl. liberal arts) studijų programa, visi jie taip pat turėjo vieną ar daugiau aukštesnio lygmens profesinių – teisės, medicinos ir teologijos – fakultetų. Ėmus rastis įvairiems eretikų judėjimams, Bažnyčios vadovai siekė apmokyti dvasininkiją ginti tradicinę doktriną ir kruopščiai sekė, kaip universitetuose yra dėstoma teologija. Teologija buvo svarbiausias universitetinių studijų laukas Paryžiaus universitete, kur dėstytojais dirbo vyskupo leidimą gavę mokslininkai. Paryžiaus universitetas tapo nepalaužiamu tradicijos sergėtoju, o XIV a. jame buvo surengta konklava, patvirtinusi demonų, tariamai apsėdusių visuomenę, tikrumą.

Tuo pat metu viduramžių mokslininkai reguliariai diskutuodavo atstovaudami priešingas pozicijas, mėgindami sutaikyti protą su apreiškimu arba Aristotelio gamtos filosofiją su krikščioniškąja doktrina. Bažnyčios vadovai pasmerkdami ar įkalindami mėgino slopinti ereziškomis laikomų idėjų skleidėjus, tačiau jų pastangos galiausiai nebuvo sėkmingos. XIV a. John Wycliff propagavo ereziškas doktrinas Oksfordo universitete, o XV a. pradžioje Jan Hus darė tą patį Prahos universitete. Kituose akademiniuose laukuose siekis plėsti žinias palaipsniui pakeitė nagrinėjimą to, ką jau buvo konstatavę „autoritetai“.

Bėgant amžiams, universitetas palengva iškilo kaip atvirų mokslinių tyrimų ir tolerancijos priešingiems požiūriams švyturys. Ši liberalizuojanti tendencija stipriausiai buvo jaučiama Nyderlanduose, kur XVII a. studijavo daugiau universitetų studentų nei Anglijoje, kurių daugelis buvo atvykę iš svetimų šalių. Kitose Europos dalyse profesoriai vis dar galėjo būti atleidžiami už nukrypimą nuo tradicijos, tačiau, vertinant apskritai, universitetas tapo svarbiausiu diskusijų, eksperimentavimo ir disciplinų sintezės centru. Jame buvo plečiamos žinojimo ribos, ateities kartoms perduodama sukaupta praeities išmintis.

Prieš pusę amžiaus Pitirim Sorokin pastebėjo pokytį akademiniame pasaulyje – „pamišėlišką užsidegimą žinoti vis daugiau ir daugiau apie vis mažiau ir mažiau“. Susidaro įspūdis, kad universitetų profesoriai šiandien stengiasi kuo labiau siaurinti savo tyrimų laukus, specializuodamiesi neaiškiose temose, dominančiose tik nedaugelį žmonių už akademinės bendruomenės ribų ar net jos pačios viduje. Dauguma akademinių straipsnių, kurie yra būtini siekiant etatinių pareigų universitete, yra retai cituojami, ypač socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Akademinis gyvenimas tapo sterilus ir nereikšmingas didelei visuomenės daliai, nepaisant to, jog aukštojo išsilavinimo įgijimas šiandien turi didesnę įtaką žmogaus asmeninėms perspektyvoms nei bet kada anksčiau.

Tolerancijos slopinimas

Kadaise laikyti minties ir tyrimų laisvės bastionais, universitetai palaipsniui grįžta prie labiau viduramžiško jų modelio, pasižymėjusio aršiu priešiškumu ereziškoms idėjoms. Šiandien šis priešiškumas dažnai yra reiškiamas universitetų viduje, o ne kokio nors išorinio priežiūros organo, tokio kaip Katalikų bažnyčia. Fanatiškas ideologinės tradicijos sergėjimas primena tendenciją, praeityje matytą Sovietų Sąjungoje, o taip pat Nacistinėje Vokietijoje, kur universitetai atliko režimo „tvirtovių“ rolę.

Dabartinė universitetų (ir net žemesnės pakopos mokyklų) misija yra „propaguoti“ tam tikrą įsitikinimų rinkinį, o ne „mokyti“, pastebi Austin Williams. Užuot sveikinusi nuomonių įvairovę, akademinė bendruomenė puoselėja „represyvios tolerancijos“ idėją, išvystytą vokiečio filosofo Herberto Markūzės; jo teigimu, tolerancija skirtingiems požiūriams – tai yra požiūriams, kuriems jis nepritarė, – iš tiesų yra priespaudos forma. Nors jam pačiam teko bėgti nuo nacių persekiojimo, Markūzė buvo įsitikinęs, kad liberalios visuomenės yra ne ką mažiau represyvios nei nacių ar sovietų sistemos, todėl nevertos palaikymo. Jis tvirtino, kad „laisvės“ samprata buvo pasitelkta kaip „galinga dominavimo priemonė“.

Markūzė galimai būtų patenkintas, žinodamas, jog šiandienos universitetai pasiekė tokį vienbalsiškumo lygį, kokį buvo galima aptikti viduramžių teologijos mokyklose ar sovietiniame universitete. Remiantis UCLA Aukštojo mokslo tyrimų instituto tyrimo duomenimis, 1990 m. 42 proc. visų profesorių save identifikavo „liberalais“ ar priskyrė save „kraštutinei kairei“; 2014 m. šis skaičius jau buvo šoktelėjęs iki 60 proc. 32 Vos po kelerių metų penkiasdešimt vieno geriausiai vertinamų koledžų imties tyrimas atskleidė, kad liberalų ir konservatorių santykis juose buvo ne mažesnis kaip 8:1, o dažnai siekė net 70:1. Elitinėse laisvųjų menų mokyklose, tokiose kaip Velslio, Svortmoro ar Viljamso koledžai, ši proporcija siekia 120:1.33 Ši disproporcija yra ypač ryški akademiniuose laukuose, kurie labiausiai veikia viešąją nuomonę ir politiką. Mažiau nei 10 proc. dėstytojų elitinėse teisės mokyklose, tokiose kaip Harvardo, Jeilio, Stenfordo, Kolumbijos ar Berklio universitetai – įstaigos, kuriose išsilavinimą įgijo daugelis šalies lyderių, – apibūdina save konservatyviais.

Kaip ir JAV, akademinė bendruomenė kitose šalyse taip pat yra nukrypusi gerokai toliau į kairę nei likusi populiacija. Nors apytiksliai pusė britų rinkėjų priskiria save politinei dešinei, tas pats pasakytina apie mažiau nei 12 proc. akademikų. Panašūs santykiai aptinkami daugumoje kitų Europos šalių, o taip pat Kanadoje.

Dėl tokios politinių pažiūrų asimetrijos akademinė bendruomenė ima vis labiau priminti ideologinio perauklėjimo stovyklą. Pavyzdžiui, prestižinės žurnalistikos mokyklos, įskaitant Kolumbijos universitetą, liovėsi mokyti reportažų rengimo pagrindų ir atvirai vykdo kairuolišką „socialinio teisingumo“ darbotvarkę. Net kai kurie progresyvistai, tokie kaip teisės mokslininkas Cass Sunstein, pripažįsta, jog „studentai vis rečiau įgyja gerą išsilavinimą, o dėstytojai vis mažiau mokosi vieni iš kitų“ ir kad „egzistuoja aiškiai vyraujanti politinė tradicija“.

Vis dėlto, nepanašu, kad universitetų administratoriai norėtų sustabdyti šį poslinkį vis gilesnio ideologinio konformizmo link; priešingai, daugelis jį net skatina. Pavyzdžiui, vieno koledžo Kanadoje dekanas pateisino pastangas riboti „žodžio laisvę“, argumentuodamas, jog tai turėjo skatinti „kalbėti geriau, ne laisviau“ ir saugoti „studentų, dėstytojų ir universiteto darbuotojų žmogiškumą“. Ne mažiau nei dvidešimt skirtingų universitetų miestelių Jungtinėse Valstijose reikalavo profesorius pasirašyti priesaiką remti oficialias universitetų teritorijose palaikomas doktrinas, susijusias su (paviršutiniškai suprantama) „įvairove“, kuri toli gražu neapėmė nuomonių įvairovės. Šios priesaikos nejaukiai primena „ištikimybės“ priesaikas, dažnai pasitaikiusias tamsiausiu Šaltojo karo laikotarpiu.

Dėl šios priežasties universitetai kone valingai brandina kartą aktyvistų, labiau primenančių Bibliją kumščiu daužančius pamokslautojus nei idėjiškai atvirus intelektualus. Naujieji „universitetuose nukalti“ aktyvistai yra linkę laikytis „moraliai tyros“ pozicijos klausimais, susijusiais su „intersekcionalumo“ doktrina, pastebėjo ateistas filosofas James Lindsay. „Jie yra ypač linkę demonizuoti eretikus, šventvagius ar bet ką, kas šiek tiek per daug nutolsta nuo [jų] dogmatinės įsitikinimų struktūros, taip tariamai keldami jai grėsmę. Tokie žmonės dažnai yra ekskomunikuojami.“ Pasak neseniai atliktų kognityvinio elgesio tyrimų, šiandienos universitetų absolventai yra linkę įvairiais klausimais laikytis griežtų, nelanksčių pozicijų, būdami užtikrinti savo intelektiniu pranašumu bei argumentų suprantamumu, ir nepasižymi tolerancija kitokiems požiūriams. Pavyzdžiui, žurnalas Atlantic nustatė mažesnį pakantumą skirtingoms nuomonėms Bostono apylinkėse nei kitose šalies vietose, turinčiose didelę universitetų absolventų proporciją, – ką jau bekalbėti apie menkesnio išsilavinimo regionus.

„Masinės amnezijos“ amžius

Universitetai gali sau leisti puoselėti tamsuoliškumą ir prievarta reikalauti ideologinio konformizmo, kadangi turi didžiulę įtaką darbo jėgos rinkoms. Kaip pastebi Jane Jacobs, mokymas nebėra pagrindinė universitetų funkcija; veikiau, jų tikslas yra suteikti (tikrą ar tariamą) kvalifikaciją pagrindžiančius kredencialus, reikalingus gauti gerai apmokamas darbo vietas. Vienas neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad daugiau nei trečdalis Amerikos koledžų studentų „nerodė jokios pastebimos pažangos savo mokymosi pasiekimuose“ per ketverius koledže praleistus metus. Darbdaviai pabrėžia, kad naujosios absolventų laidos stokoja kritinio mąstymo įgūdžių.

Nerimauti verčia ir tai, kad studentai Vakaruose nebėra nė kiek supažindinami su savo kultūriniu paveldu. Priešingai nei seniau, universitetai nebesivargina naujajai kartai perduoti praeities išminties, kuri dažnai moko tam tikrų nepatogių gyvenimiškų pamokų. Susiduriame su aiškia „masinės amnezijos“ grėsme – būti atkirstais nuo savo pačių kultūrinės istorijos, rašo Jacobs.

Ankstyvaisiais viduramžiais drastiškai smukus visuomenės raštingumui, o klierikų dėmesiui pakrypus teologinių reikalų link, daug žinių, paveldėtų iš klasikinės eros, buvo prarasta dėl neatsargaus elgesio su praeities rašytiniais šaltiniais – nors dalis jų iki mūsų dienų išliko tik dėl kruopštaus rankraščius perrašinėjusių vienuolių darbo. Būdami neraštingi, dauguma valstiečių ir net didikų nebuvo asmeniškai susipažinę ne tik su klasikiniais darbais, bet ir Biblija. Šiandienos jaunimas galbūt nėra toks neraštingas, tačiau dažnai pasižymi visišku praeities neišmanymu.

Ironiška, jog, mums mėgaujantis beprecedentiškai lengva prieiga prie informacijos šaltinių, nuo savo protėvių atsiliekame realiomis žiniomis. Knygas keičiame tinklaraščiais, traktatus – „tvytais“. Knygų skaitomumas laisvu nuo mokyklos ir darbo metu drastiškai sumažėjo, ypač jaunų žmonių tarpe. 2014 m. atliktoje apklausoje tik kiek daugiau nei pusė amerikiečių vaikų atsakė, jog mėgsta skaityti knygas „savo malonumui“; 2010 m. šis skaičius siekė 60 proc.. Tai ne vien amerikietiška tendencija. Londono universiteto koledžo atliktas didelio masto tyrimas stebėjo 11 tūkst. vaikų, gimusių 2000 m., iki jiems sukako keturiolika; tyrimo rezultatai parodė, kad tik vienas vaikas iš dešimties savo paauglystės metais bent kartą skaitė knygą.

Deja, universitetai dažnai niekaip neatsveria šio jaunų žmonių neapsiskaitymo; jų studijų programose yra likę labai mažai klasikinės literatūros ar istorijos darbų. Formuodami studijų programas, universitetai dažnai ignoruoja tokius autorius kaip Homeras, Konfucijus, Šekspyras, Miltonas, de Tokvilis ar JAV tėvai-įkūrėjai. Kai kurių knygų yra atsisakoma vien todėl, kad jas parašė „negyvi baltieji vyrai“, kurie, kaip grupė, yra siejami su tokiais siaubais kaip vergvaldystė, moterų išnaudojimas ir masinis skurdas. Daugelyje JAV koledžų knygos, parašytos anksčiau nei 1990 m., yra laikomos „nesuprantamomis“ studentams.

Suprastėjusi istorijos mokymo bei pilietinio ugdymo kokybė galimai paaiškina, kodėl tūkstantmečio kartos jaunimas, nepaisant didesnio aukštojo išsilavinimo prieinamumo, pamatines konstitucines ir pilietines teises vertina kur kas atsainiau nei ankstesnės kartos. Jie yra gerokai labiau linkę sutikti su žodžio laisvės ribojimais; tai natūrali universitetų erdvėje vyraujančios politinės kultūros pasekmė. Apie 40 proc. šios kartos atstovų, pabrėžia Pew Research Center, pritaria pastangoms riboti kalbą, laikomą įžeidžia mažumoms, – skaičius, gerokai didesnis nei 27 proc. X kartos atstovų, 24 proc. pokariu gimusios kartos atstovų ir tik 12 proc. seniausiose kohortose, kurių atstovai vis dar prisimena fašistinių ir komunistinių praeities režimų realybę.

Atitinkamai, tūkstantmečio karta Europoje demonstruoja mažesnį pasitikėjimą demokratija ir palankiau vertina autokratinį valdymą nei ankstesnės kartos, gyvenusios arba diktatūros sąlygomis, arba iškart po jų žlugimo. Jauni europiečiai yra beveik tris kartus labiau nei jų vyresnieji linkę manyti, jog demokratija žlunga.

Didesnis aukštojo mokslo prieinamumas kadaise įkūnijo liberaliosios civilizacijos pažadą visiems žmonėms atverti naujas galimybes. Tačiau šiandienos universitetai prisideda prie vis spartesnio liberaliosios kultūros nuosmukio, į pasaulį išleisdami studentus, dažnai neturinčius nė žalio supratimo, kaip ir kodėl ši kultūra apskritai atsirado.

Iš anglų kalbos vertė Valentinas Žemgulys.

propatria.lt

4.8 5 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Komentaras
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
1
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top