„Naujoji pasaulio tvarka“ leidžia Putinui siautėti
John O’Sullivan | „The Spectator“
Jei Rusijos invazija ir Krymo okupacija reiškia Pax Americana ir pasaulinės tvarkos, kokia susiklostė pasibaigus Šaltajam karui, baigtį, kokia nauja Europos ar net pasaulinė tvarka keičia buvusiąją? Šis klausimas atrodo esminis stebint Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją ir tarptautinių sutarčių, bei taisyklių, draudžiančių agresiją, okupaciją ir aneksiją, sulaužymą. Nors, tiesą sakant, Pax Americana ir tvarka, susiklosčiusi pasibaigus Šaltajam karui, žlugo prieš šešerius metus.
Kad suprastume situaciją Ukrainoje, turime mintimis nusikelti į NATO viršūnių susitikimą, įvykusį 2008 metų balandį Bukarešte. Tada Putinas išsakė Rusijos prieštaravimus dėl JAV prezidento Džordžo Bušo siūlymo pradėti Gruzijos ir Ukrainos priėmimo į NATO procesą. Putinas atrado ir neįprastų sąjungininkų. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kurią palaikė Prancūzijos ir Britanijos atstovai, pasipriešino JAV pozicijai. Dž. Bušo pasiūlymas buvo atmestas.
Po penkių mėnesių Gruzija, išprovokuota Rusijos vykdomos jos teritorijų aneksijos politikos, pabandė atgauti Pietų Osetijos regioną. Po penkių dienų Gruzija pralaimėjo karą Rusijos pajėgoms. Dvi Gruzijos provincijos dabar yra paskelbtos „nepriklausomomis valstybėmis“, o iš tikrųjų tapusios Rusijos provincijomis.
Pax Americana dingo it dūmas tą akimirką, kai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy, atstovaudamas Europos Sąjungai pirmininkaujančiai Prancūzijai išskrido į Maskvą derėtis su Putinu dėl ugnies nutraukimo tokiomis sąlygomis, kurios iš esmės ratifikavo Rusijos okupaciją ir aneksiją. Tai sustabdė Dž. Bušą ir NATO ir Vakarų atsakas į šiuos Rusijos veiksmus liko nesuformuluotas – jis galėjo būti bent retoriniu požiūriu griežtesnis.
Šį transatlantinės galios poslinkį nuo Vašingtono prie Berlyno-Paryžiaus-Briuselio ašies palankiai sutiko Dž. Bušo įpėdinis. Nepraėjo nė šeši mėnesiai nuo įgaliojimų perėmimo, ir prezidentas Barackas Obama atšaukė planus dislokuoti priešraketines gynybos sistemas Lenkijoje ir Čekijoje, nors jų vyriausybės buvo išeikvojusios daug politinio kapitalo, įsipareigodamos šias sistemas priimti. Lenkija apie šį sprendimą buvo informuota 2009 m. rugsėjo 17 dieną – per 70-ąsias sovietų invazijos į Lenkiją metines. Nors šis sutapimas ir netyčinis, bet tai turbūt buvo blogiausias įmanomas įžeidimas.
Tų metų liepos mėnesio 22-ąją sunerimę Vidurio ir Rytų Europos lyderiai – tarp jų Vaclavas Havelas ir Lechas Valensa – nusiuntė atvirą susirūpinimo laišką B. Obamai apgailestaudami, kad jo administracija nusisuka nuo jų regiono. Ar taip administracija elgiasi dėl to, jog mano, kad šio regiono problemos jau išspręstos?
Jei, taip, tai B. Obama klystąs dėl keleto dalykų, bet ypač dėl šito: „Politinės (Rusijos–Gruzijos) karo pasekmės jau yra jaučiamos regione. Daugelis valstybių yra sutrikusios, kai pamatė, jog transatlantiniai sąjungininkai nepadarė nieko, kai Rusija pažeidė … šalies, kuri buvo NATO partnerystės vardan taikos ir Euroatlantinės Partnerystės Tarybos narė, teritorinį integralumą plėsdama savo įtakos sferą.“
Tai buvo įžvalgus ir paradoksalus argumentas, ir Vakarų europiečiams labai nesmagus. V. Havelas ir L.Valensa norėjo iš JAV ne tik didesnės ginamosios galios, bet ir kietesnės pozicijos Rusijos pretenzijų „artimajame užsienyje“ atžvilgiu.
[…]
Taigi, Pax Americana greitai išnyko ir ją pakeitė ne Pax Europeana, bet vakuumas. Ukrainos įvykiai gali parodyti, kas šį vakuumą užpildys.
Po Bukarešto viršūnių susitikimo Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu taip pat pasikeitė. Nors galimos Ukrainos narystės NATO atžvilgiu ir nusiteikusi priešiškai, Rusija iš pradžių atrodė ramiai reaguojanti į Ukrainos siekį įgyti Europos Sąjungos asocijuotosios narystės statusą. Ilgainiui tai imta suprasti kaip grėsmę Rusijai – pozicijos pasikeitimas išryškėjo tada, kai Putinas ėmė steigti savąją Europos Sąjungos alternatyvą – Eurazijos ekonominę sąjungą.
Tai peraugo į krizę tik tada, kai Putinas prieš keturis mėnesius įvedė de facto sankcijas Ukrainos žemės ūkio produkcijos eksportui ir grasino jas išplėsti, jei Ukraina neatsisakys savo planų ES atžvilgiu ir neįsijungs į Putino Eurazijos sąjungą. Pažadėjęs palaikyti braškantį Ukrainos biudžetą, jei Ukraina sutiks, pasiekė, kad svyruojantis V. Janukovyčius „atidėtų“ Ukrainos įsijungimą į „Europą“.
Jei reikalai būtų buvę palikti politiniams isteblišmentams, V. Putinas tą etapą būtų laimėjęs. ES, ir taip skirianti milžiniškas subsidijas pietinei Europai ir nenorinti pasiūlyti pagalbos, prilygstančios tai, kurią V. Janukovyčiui siūlė V. Putinas, susitaikė su pralaimėjimu. Tačiau įvairiausių politinių pakraipų eiliniai ukrainiečiai susirinko į Maidaną ir pasipriešino neoimperiniam šantažui.
Net tada labiau negu V. Janukovyčius savimi pasitikintis sąjungininkas galėjo išgelbėti situaciją. V. Janukovyčiaus pusėje buvo demokratiniu būdu įgytas legitimumas, dauguma parlamente ir galingas saugumo aparatas. Minia, stovėjusi Maidane, kokia bebūtų buvusi įspūdinga, negalėjo sutrukdyti V. Janukovyčiui prastumti sandėrį su Rusija. Bet V. Janukovyčius padarė klasikinę autoritarinio lyderio klaidą: jis ėmė šaudyti į protestuotojus (prieš tai jų neišvaikęs). Greitu laiku jis neteko paramos šalyje, demokratinio legitimumo ir parlamentinės daugumos. Dabar V. Janukovyčius – V. Putino pensininkas.
Nepaisant V. Janukovyčiaus asmeninio indėlio, tai buvo Maskvoje sukurta krizė. V. Putinas prašovė remdamasis V. Janukovyčiumi. Ar okupuodamas Krymą Putinas prašovė antrą kartą?
Dauguma stebėtojų mano, kad V. Putino atsakas į V. Janukovyčiaus nuvertimą buvo gerai apgalvotas. Okupuodamas Krymą, bet tik grasindamas likusiai Ukrainos daliai, V. Putinas su laiku įtikins Vakarus laikyti tokį rezultatą kompromisu. Panašiai, kaip ir Gruzijos prarastosios provincijos, Krymas galų gale bus Vakarų pamirštas, o Ukraina bus išbalansuota ir skurdi. Be to, šie apžvalgininkai sako, kad Vakarai neturi savo arsenale tokių sankcijų, kurios galėtų ką nors iš esmės pakeisti.
Toks požiūris pernelyg aukštai vertina Rusijos prezidento įžvalgumą. V. Putinas, galima beveik neabejoti, tikėjosi, jog naujoji Kijevo vyriausybė bus neatsargi, nekompetentinga, susiskaldžiusi ir nepopuliari ir tarptautinėje arenoje, ir Ukrainos provincijoje, čia ji bus nekenčiama tiek, jog rusakalbiai ukrainiečiai prieš ją tiesiog sukils.
Tačiau, nors dar praėjo nedaug laiko, Kijevo vyriausybė pasirodė stebėtinai nuosaiki ir įžvalgi. Didžiausia iki šiol jos padaryta klaida – įstatymas, atšaukiantis oficialų rusų kalbos statusą, bet ir ši klaida buvo greitai suprasta, o įstatymas vetuotas.
Kita vertus, vyriausybė išlaikė gyvybingą demokratinę vienybę; atliko daug reformų, atvedusių prie liberalesnės Konstitucijos; svarstė šiuos pasiūlymus skaidriai (parlamento diskusijos buvo transliuojamos per televiziją); patraukė savo pusėn pagrindinius oligarchus, kuriems mielesnis yra korupcijai priešiškas Kijevo režimas negu putiniškasis pasaulis, kur pati vyriausybė yra priešiškai nusiteikęs oligarchas; ir tvirtai, bet ne beatodairiškai, atsakė į Rusijos invaziją į Krymą bei kitas provokacijas.
Be to, Kijevo vyriausybė buvo priimta kaip legitimi didžiojoje Ukrainos dalyje net iki rinkimų. Atakos prieš naujosios vyriausybės šalininkus, bandymai užgrobti administracinius pastatus, demonstracijos, kviečiančios Rusijos intervenciją, įvyko tik kai kuriuose rytiniuose šalies miestuose – jų mastai buvo kur kas mažesni, negu numatė daugelis ekspertų. Dauguma rusakalbių ukrainiečių palaiko Kijevo vyriausybę – tai leidžia manyti, kad ukrainietiškumas per pastaruosius 20 metų išplito ir šalies rytuose. O kai oligarchai ėmė remtis nebe V. Janukovyčių, o naująją vyriausybę, atitinkamai pasikeitė ir politinė bei visuomeninė opinija.
Visa tai reiškia, kad netvarkos ir anarchijos Ukrainoje yra per mažai tam, kad tai galėtų tapti pretekstu tolimesnei invazijai. Kryme pagrindinė netvarkos priežastis yra Rusijos kareiviai, nevykusiai užmaskuoti kaip teroristai (tai išties ironiška, turint galvoje, kad Maskva dabartinę Kijevo vyriausybę vadina teroristais). Tai pakeitė ir V. Putino retoriką: dabar jis kalba, kad tolimesnė invazija į Ukrainą atidedama, bet bus vykdoma toliau, jei visuomeninei tvarkai žlugus tokios invazijos prireiktų.
Kaip sako kai kurie analitikai, tokia situacija V. Putinui nėra tokia patogi. Jis žino, kad jei rytinėje Ukrainoje neįvyks sukilimas, jis negalės įsiveržti giliau į šalį nesukeldamas ilgalaikio partizaninio karo su pasiruošusiu priešininku jam nepalankioje teritorijoje. Ukrainiečiai kovojo tokį karą beveik dešimt metų po 1945-ųjų. Tokios patirties pakartojimas tikrai nėra Putino planuose. Bet atsisakius intervencijos planų Kijeve išliks priešiškas režimas, kuris kartu su ukrainiečiais emigracijoje nuolatos kels tarptautinį nepasitenkinimą V. Putino nelegalia (Krymo) okupacija.
Krymas kaip tarptautinė kontroversija gali labiau priminti Palestiną negu Pietų Osetiją. Tiesiog ten įsikurti gali būti įmanoma; tačiau tai gali būti skausminga ir brangu, ypač jei Vakarų vyriausybės jaus spaudimą pritaikyti nors kokias sankcijas.
Įprastas atsakymas į tai – kalbos, kad Vakarai neturi savo arsenale sankcijų, kurios padarytų Rusijai daugiau žalos, negu jiems patiems. Tai – netiesa: egzistuoja platus spektras sankcijų, kurios gali būti pritaikytos.
[…]
Pirma, Vakarai gali pritaikyti finansines ir vizų sankcijas centrinėms Rusijos režimo figūroms bei jų šeimų nariams. Tai skamba trivialiai, bet, kaip liudija Rytų Europos gyventojų patirtis Šaltojo karo laikais, tai labai riboja ir žemina. Visi Rusijos turtingieji nori keliauti, gyventi ir investuoti Vakaruose laisvai. Jie nenori jaustis kaip žmonės be valstybės. Antra, Vakarai gali pakartoti R. Reigano antisovietinę politiką, kada buvo sumažintos energetinių resursų kainos ir tuo pačiu metu sovietų biudžeto įplaukos. Skirtingai negu R. Reigano laikais, kad tai būtų pasiekta, nereikia specialių pastangų (pvz., atsisakyti energijos resursų kainų kontrolės, sudaryti sandėrį su Saudo Arabija). Energijos resursų rinka greitai patieks konkurencingą alternatyvą Rusijos naftai ir dujoms. Rusijos biudžeto pajamų krizė jau matyti V. Putino horizonte – Gazpromo akcijų kaina smarkiai krinta, ir ne tik pastarosiomis dienomis. Jei Vakarai nuspręstų, jie galėtų paaštrinti V. Putino baimes specialiai atsisakydami rusiškųjų energijos resursų tiekėjų.
Bet ar Vakarai nuoširdžiai nori viso šito imtis? Daug kas priklausys nuo to, kas bus laikoma ilgalaike V. Putino strategija. Ar jis nori panaikinti 1989 ir 1991 metų revoliucijų iškovojimus ir atstatyti Rusijos kontrolę Centrinės ir Rytų Europos atžvilgiu? Ar jis turi mažesnę ambiciją – taip pat neviliojanti perspektyva – įžiebti mažus karus ir įsteigti anklavus šalyse, kurias kadaise valdė Maskva, ir taip laikyti šias šalis savo kontrolėje? Tikėtina, kad pats V. Putinas nežino atsakymo į šį klausimą.
Tie kurie įžiūri dabartiniuose V. Putino veiksmuose pagrįstą interesą užtikrinti Rusijos saugumą, turėtų paaiškinti, kur yra tų interesų ribos. Rusija yra antra branduolinė valstybė pasaulyje; ji turi dideles, modernizuotas ir (taip manoma) efektyvias įprastines pajėgas; ji yra nuolatinis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narys, turintis veto teise; ji priklauso visoms jai svarbioms saugumo organizacijoms, išskyrus NATO – su NATO ji turi partnerystės sutartį; ji sėdi prie derybų stalo sprendžiant tokius konfliktus, kaip Sirijos, nors jie yra nebe jos „artimasis užsienis“; ir jos pajėgos kontroliuoja Krymą ir dalį Gruzijos be šių šalių vyriausybių sutikimo. Ko dar Rusija galėtų pagrįstai reikalauti?
Problema, kylanti ieškant tobulo saugumo griebiantis ekspansijos ir kuriant buferines valstybes, yra ta, kad kiekvienas žingsnis įgyvendinant tokį projektą sukuria naują grėsmių aibę. Toks siekis iš esmės yra beribis. Dėl šios invazijos į Krymą Rusija tapo daug didesnės baimės ir priešiškumo objektu, negu buvo anksčiau. Tiesą sakant, Maskva jau buvo užsitikrinusi savo pagrįstus interesus Kryme tarptautinėmis sutartimis. Ir Rusija užsitikrintų geriausią įmanomą saugumą, jei ji įsitrauktų į euroatlantines institucijas, ypač NATO, bet tai gali įvykti tik tada, kai Maskva atsisakys neoimperinės mąstysenos. Ir tai, be abejo, galės įvykti tik po Putino.
Dėl to kurį laiką Pax Europeana turės susidurti su sužeistos meškos keliamais iššūkiais bei provokacijomis – su jomis susidoroti ji yra prastai pasirengusi visomis prasmėmis. Tą labai gerai supranta Vidurio Europa, o Vakarų europiečiai norėtų tai ignoruoti. Pastarųjų vyriausybės būtų laimingos, pasiekusios modus vivendi, kuris leistų Maskvai tyliai tvarkytis savo buvusiose valdose.
Tačiau, kaip Ukrainos pavyzdys rodo, žmonės, gyvenantys Putino stiliaus režimuose, to nemėgsta. O žmonės nevykdo realpolitik.
Trumpai apie autorių – John O’Sullivan yra britų politikos komentatorius ir žurnalistas, 2008-2011 metais jis buvo Laisvosios Europos radijo/Laisvės radijo direktorius.
Iš anglų kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas