„Pasaulio lietuvis“
Apie vaikus, paimtus iš lietuvių emigrantų šeimų, girdime iš skirtingų šalių – Norvegijos, Anglijos ir kt. Ar gali taip būti, kad tos šalys kaip susitarusios skriaudžia mūsiškius, o gal mūsų tautiečiai patys prisidaro bėdų? Kitaip tariant, ar gali taip būti, kad skirtingose šalyse veikia vienodai blogos sistemos, o gal tiesiog mūsų lietuviai išvyksta ten su blogu požiūriu į vaikų priežiūrą?
Nėra nei mūsiškių, nei nemūsiškių. Socialinės tarnybos atima vaikus iš įvairiausių tautybių tėvų: latvių, rusų, lenkų, norvegų, brazilų, portugalų, britų, čekų ir t.t. Tiesiog kalbėdami apie bet kokį reiškinį mes, lietuviai, vis dar mažai domimės platesniu nei savo sienos kontekstu. Todėl lietuviškoje žiniasklaidoje tiek daug skaitome straipsnių ir komentarų, iš kurių susidaro įspūdis, kad vaikų auginimo klausimu esame patys didžiausi nevykėliai pasaulyje. Tačiau jei patyrinėtume, kas šia tema rašoma, rodoma ir kalbama kitų šalių žiniasklaidoje, pamatytume, kiek turime „konkurentų“ kaip esą nemokantys auklėti vaikų. Kai skaitau lietuvišką komentarą, kokios blogos lietuvių auklėjimo, elgesio su vaikais tradicijos, taip ir norisi įduoti tokio teksto autoriui pasiskaityti, pavyzdžiui, vieną kitą Charleso Dickenso romaną.
Nesu sąmokslo teorijų specialistė, todėl tikrai nesakau, kad tarnybos ar sistemos yra kaip nors susimokiusios. Juo labiau kad ne visose valstybėse socialinės tarnybos veikia vienodai. Liūdniausiai pagarsėjusios yra Norvegijos ir Didžiosios Britanijos vaiko teisių apsaugos sistemos, tačiau ir tarp jų yra skirtumų. Norvegų teisininkas Marius Reikeros’as man sakė, kad pagal svetimų žmonių globai atiduodamų vaikų rodiklį Norvegija yra pasaulio lyderė.
Tėvų būna visokių, taip pat ir tokių, kuriems jokiais būdais negalima palikti vaikų. Tačiau kalba ne apie degradavusius, smurtaujančius, vaikų neprižiūrinčius asmenis. Jei vaikai būtų gelbėjami nuo tokių tėvų, nebūtų tiek protestų, žurnalistinių tyrimų, prieš sistemą kovojančių organizacijų, neskambintų varpais žmogaus teisių gynėjai. Beje, tokie tėvai vargiai kenčia netekę vaikų, nei jų ieško, nei dėl jų kovoja. Bent jau man neteko tokių matyti lakstant po teismus, tėvystės kursus, rizikuojant ir tiesiog pasivagiant savo pačių vaikus ir pan.
Mano akiratyje yra istorijos, kuriose nukentėję tėvai yra visiškai normalūs žmonės, tiesiog pakliuvę į neteisingai veikiančios sistemos mėsmalę. Palyginčiau bet kokią sistemą su namu: joks namas nestovės gerai ant netinkamai sumūrytų pamatų. Šitos sistemos pamatinė bėda prasideda nuo perlenkimo dėl vaiko teisių, kai jis ir jo interesai iškeliami aukščiau šeimos, tėvų, taip pat jų teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Biologinė šeima nuvertinama kaip nesvarbi vaiko raidai. Svarbu, kad jis turėtų atskirą kambarį ir kitą panašiai suprantamą gerovę.
Priešingu atveju nebūtų tiek atimtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą.
Kodėl staiga atsirado tiek blogų tėvų ir iš kur stebuklingai atsiranda tiek puikių pakaitinių tėvų?
Ant kelio užveda kad ir reklamos, siūlančios žmonėms tapti vadinamaisiais fosteriais (globėjais) ir atitinkamai uždirbti – tokią mačiau ant britiškos transporto priemonės. Norvegijoje tokioms globėjų šeimoms už priimtus vaikus mokama, galima sakyti, alga; kai kurie globėjai netgi meta darbą. Kokie reikalavimai keliami tėvams, o kokie globėjams, gerai liudija papokštavimas: žmogus, iš kurio buvo atimtas vaikas, pasisiūlė tapti globėju ir buvo sėkmingai užregistruotas. Tikras atvejis, beje.
Jokiu būdu neteigiu, kad visi vaiko teisių sargai dirba blogai ir tik kenkia šeimoms. Yra puikių darbuotojų, kurie iš tiesų padeda šeimoms susidoroti su kylančiomis auklėjimo ir pan. problemomis. Netgi toje pačioje Norvegijoje ne visi regionai vienodai garsėja vaikų atiminėjimu iš tėvų. Deja, bet būtent tokie darbuotojai vis dažniau palieka sistemą, nes jiems nepriimtini kai kurie darbo metodai, nes jie nenori ardyti šeimų ir žaloti vaikų psichikos. O jei paskaitytume pačių norvegų pasisakymus apie šią sistemą, pamatytume, kad jie jos jau sotūs. Nes, pirma, patys nuo jos kenčia, o antra – kam patiktų, kad jų šalis pasaulyje išgarsėtų tokiais abejotinais pasiekimais.
Pinigai šioje sistemoje vaidina kur kas didesnį vaidmenį, nei įsivaizduojame užliūliuoti kalbų apie vaikų gelbėjimą nuo blogų tėvų. Jeigu vaiko teisių apsaugos tarnybos biudžetas priklauso nuo esamų bylų skaičiaus, kaip yra Norvegijoje, tai suprantama, kad tokių bylų skaičius bus auginamas visais būdais.
Belgijos radijo žurnalistė Florence Bellone, atlikusi didelį žurnalistinį tyrimą apie Didžiosios Britanijos vaiko teisių apsaugos sistemos veikimą ir gavusi už jį aukštą Europos Komisijos apdovanojimą, sakė man, kad prisidengiant vaiko teisių lozungu sukurtas puikus kontrolės įnagis bei nauja privataus sektoriaus ekonomikos šaka. Joje veikia įvaikinimo, pakaitinės tėvystės agentūros, teismų bei medicinos ekspertai – teisininkai, psichiatrai, psichologai ir įvaikintojai, kuriais dažniausiai būna piliečiai be konkrečių kvalifikacijų, tačiau galintys daug uždirbti iš profesionalios tėvystės. Jos tyrimas atskleidė, kad vaikai šiandien yra vertingi kaip benzinas ar auksas, o iš esamos vaiko teisių apsaugos koncepcijos pelnosi ištisi sektoriai. Investicinės grupės perka įvaikinimo agentūras, tam naudojamas anoniminis kapitalas. Didžiausios Jungtinės Karalystės įvaikinimo agentūros „Core Assets“ apyvarta sudaro 192 milijonus eurų per metus. Žurnalistė tai vienareikšmiškai vadina tarptautiniu verslu.
Norvegijos vaiko teisių tarnyba „Barnevernet“ veikia taip, kad niekas, net Vyriausybė negali kištis į jos darbą – tai šią vasarą Lietuvos žurnalistams patvirtino šios šalies ambasados Vilniuje atstovė. Turbūt nereikia aiškinti, ką reiškia institucijai suteikti neribotas galias be kontrolės ir atsakomybės už klaidas ar neteisėtus veiksmus. Paskui neturėtų stebinti, kad atimti iš tėvų vaikai dalijami tarnybos darbuotojų draugams ir netgi giminaičiams. Banali korupcija, kuri turbūt ir rojuje suvešėtų, jei ten tam atsirastų palankios sąlygos – žmonės visur yra tik žmonės, tokios pačios prigimties ir su tokiomis pat ydomis.
Žmonės vis nusistebi, kad šios tarnybos kartais nekreipia dėmesio į išties abejotino gyvenimo būdo šeimas, tačiau atima vaikus už nepalyginamai mažesnius nusižengimus. Nesunku tai suprasti. Kai galios didelės, o įstatymas leidžia interpretuoti jį labai plačiai, tuomet situacija labai priklauso nuo konkrečių darbuotojų išminties, kvalifikacijos, o ir geros valios. Ne veltui toks dažnas tėvų komentaras: svarbu, ant ko „užpulsi“, taip ir baigsis.
Vaikų atiminėjimu domiuosi antrus metus, bendrauju ne tik su nukentėjusiais tėvais, bet ir su teisininkais, psichologais, užsienio teismų bei socialinių tarnybų vertėjais, kurie iš vidaus mato visą sistemos virtuvę.
Iš pradžių buvo be galo keista išgirsti tiesiog neįtikėtinas istorijas su šokiruojančiomis detalėmis iš skirtingų tautybių skirtingose šalies vietose gyvenančių ir vieni kitų nepažįstančių žmonių.
Apie anoniminius skundus dėl smurto namuose – to užtenka paimti vaikus tiesiai iš darželio ar mokyklos be artimųjų žinios ir patalpinti pas svetimus žmones; apie iš namų su antrankiais į areštinę išvežtus tėvus; apie vaikų tardymus žadant jiems skanėstų ir net pinigų; apie tuščius pažadus grąžinti vaikus motinai, jei ji išsiskirs su vyru; apie pedofilija apkaltintus tėvus, kurie nebuvo nei nuteisti, nei įkalinti, bet vaikai jiems vis tiek nebuvo grąžinti; apie dokumentų klastojimą, apie begales tėvystės kursų ir mokymų, už kuriuos šie „nemokšos“ turi patys susimokėti, bet vis tiek vaikų neatgauna, nes esą gerai įsisavintos teorijos praktiškai panaudoti nesugebės; apie išskiriamus brolius ir seseris, netgi dvynukus; apie gimdyvių stebėjimą ir įvertinimus: yra teisingas akių kontaktas su kūdikiu ar ne; apie tėvų nesugebėjimą „įeiti į vaiko vidinį pasaulį“, apie moterų krizių centrus, į kuriuos įviliojamos pažeidžiamesnės būsimos mamos ir iš kurių jos išleidžiamos jau be vaikelio… Ir taip toliau.
Surinktos medžiagos tikrai pakanka suprasti, kad reikalą turime ne su pavienėmis klaidomis ar nesusipratimais, bet su sistema, kurios koncepcija yra iš esmės neteisinga ir realiame gyvenime neretai suveikia prieš šeimą ir prieš pačius vaikus.
Nuo kada reikia baigti universitetą, kad turėtum teisę auginti savo vaikus? Nuo kada privaloma būti tobuliems tėvams, nuo kada žmogui nebegalima daryti klaidų? Augindami vaikus mes ir patys augame, mokomės būti tais tėvais, pažingsniui įgyjame išminties, patirties. Šeima juk yra vieta, kur mokomasi ne tik kantrybės, pareigų, atsakomybės, bet ir susipykti, išlieti emocijas, taip pat ir atsiprašyti. Tai yra subtilus pasaulis, kurio negalima primityviai biurokratizuoti, sukaišioti į kelias schemas. Negalima nekritiškai vadovautis tik vaikų pasakojimais. Bet kuris vaiką auginantis žmogus puikiai žino, kaip vaikai sugeba fantazuoti, prasimanyti, kitąkart – meluoti ar net kerštauti tėvams už tai, kad buvo nubaustas ar negavo geidžiamo dalyko. Ką jau kalbėti apie paauglystės sunkumus, kurių reta šeima nepatiria.
Vaikas – ne daiktas, kurį galėtum lengva ranka kilnoti iš vienos vietos į kitą. Tačiau kiek kai kurie iš tėvų atimti vaikai pakeičia vadinamųjų profesionalių globėjų, kartais net sunku patikėti; tai negali praeiti be pasekmių jo raidai.
O nuo kada tėvai pradėti vertinti kaip už recidyvistus pavojingesni nusikaltėliai? Net už žmogžudystę ar kitą kokį baisų nusikaltimą nubausti asmenys paprastai turi baigtines bausmes. Tėvams, iš kurių atimti vaikai, tai yra bausmė iki gyvos galvos. Netgi tais atvejais, kai jie vaiką iš tiesų aprėkė, kai užplojo jam per užpakalį – ar šitokia žiauri bausmė yra adekvati?
Ši problema išryškėjo paskutiniais metais, nors emigracija iš Lietuvos vyksta jau seniai. Kaip manote kodėl? Ar seniau tų atvejų nebūdavo, ar jie nebuvo viešinami?
Manau, kad problema tiesiog jau pasiekė tam tikrą kritinę ribą. Žmonės gėdijosi apie tai kalbėti, slėpė, kad iš jų atimti vaikai. Juk įsitikinimas, kad vaikų už nieką neatima, kad taip nutinka tik smurtaujantiems, geriantiems, šeima nesirūpinantiems tėvams, visuomenėje yra labai gilus. Kas nori vietoj užuojautos ir pagalbos sulaukti pasmerkimo? Patirti gėdą, kai netekę vaikų ir taip jau yra ties išprotėjimo riba?
Kad atlaikytum tokią aplinkinių reakciją, reikia tvirto stuburo. Kai tėvai bei juos palaikantys specialistai ėmė vienytis, viešai protestuoti, kai žurnalistai pradėjo tirti, ką iš tiesų išdarinėja kai kurių šalių vaiko teisių apsaugos tarnybos, inertiškos tylos ir baimės šiuo klausimu tampa vis mažiau.
Galop, vis daugiau emigrantų susiduria su šiuo reiškiniu – mato nežinia dėl ko nukentėjusius giminaičius, draugus, pažįstamus, girdi vis daugiau tokių istorijų. Centrinėje norvegų žiniasklaidoje vis dažniau kritikuojamos socialinės tarnybos, pasisako buvę jų darbuotojai.
Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje netrūksta kritiškų straipsnių apie netinkamus socialinių tarnybų veiksmus. O šios šalies šeimos teismų sistemai pradėjęs vadovauti naujas teisėjas seras James’as Munby’us pareiškė, kad svetimų valstybių piliečių vaikai nėra Britanijos reikalas, o neteisėtai vaikus atiminėjančius socialinius darbuotojus reikia sodinti į kalėjimą. Tokia principingų pareigūnų pozicija taip pat padrąsina tėvus ne tylėti, o veikti.
Ar galima bent apytiksliai įvertinti šios problemos mastą? Kiek tokių atvejų esama?
Tikslių skaičių tikrai nėra. Lietuvos institucijos paklaustos pamini vos kelis lietuvių atvejus, tačiau jų yra gerokai daugiau. Net aš jų žinau daugiau. Tiesiog ne visi tėvai praneša apie paimtus vaikus. Matydami, kad pagalbos iš savo valstybės nelabai sulauks, jie jos net nesikreipia. Suorganizuoja savo vaikų pagrobimą iš pakaitinių namų ir juos išsiveža. Mamos lietuvės ne kartą prašė Lietuvos valdžios pagalbos – juk atimti vaikai yra Lietuvos piliečiai. Jokia nacionaline teise neįmanoma pateisinti kitos valstybės piliečių konfiskavimo ir dalijimo savo piliečiams. Ar tai ne žmonių grobimas? Netgi jeigu tėvai negeri, tai tie vaikai turi senelius, tetas, dėdes, galiausiai – jie gali būti įvaikinti Lietuvoje. Oficialūs teiginiai, kad vaikai atiduodami pirmiausia giminaičiams, yra netiesa. Tai rodo konkrečios įvairių valstybių piliečių istorijos.
Jau minėjote, kad lietuviai nėra išskirtiniai, kad ir kitų šalių piliečiai pakliūva į tas pačias bėdas. Gal papasakotumėte daugiau apie atvejus su emigrantais iš kitų šalių?
Daugybė tų istorijų… Slovakai broliukai Boorovai – jie buvo išgelbėti nuo prievartinio įvaikinimo milžiniškomis Slovakijos teisingumo ministerijos darbuotojos Maricos Pirošikovos pastangomis. Vaikų mama buvo darbo su neįgaliais vaikais specialistė, ji netgi turėjo leidimą atidaryti privačią tokių vaikų priežiūros įstaigą, tačiau iš pačios buvo atimti abu sūnūs, jų tėvą apkaltinus pedofilija po to, kai mama nuvedė vieną iš berniukų pas gydytoją dėl lytinių organų infekcijos. Socialiniai darbuotojai privertė tėvus išsiskirti, tačiau ir po to vaikai nebuvo grąžinti mamai. Tėvas buvo paleistas, nebuvo nuteistas – kaip nuteisti nekaltą žmogų, to socialinės tarnybos dar nesugalvojo, matyt. Broliukai buvo atskirti vienas nuo kito ir pradėti ruošti įvaikinti. Tuo tarpu Slovakijoje vyko protesto mitingai, šalies valdžia pagrasino paduoti Didžiąją Britaniją į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Buvo sukurtas dokumentinis filmas ir vaidybinis TV serialas apie šios šeimos tragišką istoriją. Vaikus išgelbėjo tik tai, kad Slovakija nepasidavė. Bendravau su išgelbėtų berniukų močiute, kuri kartu su dukra perėjo visą tą pragarą. Ji sakė, kad jeigu ne Slovakijos valdžios pozicija, ji niekada nebebūtų pamačiusi savo anūkų, kaip ir jie – vienas kito. Po įvaikinimo jie būtų gavę kitas tapatybes.
Didžiulį tarptautinį skandalą dėl savo atimtų vaikų Norvegijai sukėlė Indija – mačiau, kaip žmonės protestavo prie ambasados, kaip griežtai kalbėjo šalies žiniasklaida ir politikai, kaip buvo priversta viešai teisintis Norvegijos ambasada. Vaikai buvo grąžinti tėvams.
Norvegijos socialinėms tarnyboms užkliuvusi brazilė mama su vaikais pasislėpė Brazilijos ambasadoje Osle – jos šalies diplomatai neatidavė savo piliečių. Kai ji su vaikais pagaliau grįžo namo, brazilai pasitiko ją kaip nacionalinę didvyrę.
Gana žinomas ukrainiečių pianistas neteko sūnaus po to, kai šis, žaisdamas su draugu britu, supleškino kažkokią pašiūrę. Brito vaiko niekas nelietė, o pianisto sūnų atėmė iš tėvo. Kiek žinau, po ilgos kovos jis sūnų atsikovojo, tačiau berniukas namo grįžo su didelėmis psichologinėmis problemomis.
Kaip tik šiuo metu Latvija išgyvena analogišką dramą – vyksta kova dėl Jungtinėje Karalystėje prieš ketverius metus iš žurnalistės Lailos Brice atimtos dukrelės Katyos. Pravoslavų bažnyčioje krikštyta mergaitė buvo atiduota musulmonų šeimai, o dabar ruošiama įvaikinti Britanijos piliečių šeimoje. O prasidėjo nelaimė nuo to, kad Laila buvo skubiai iškviesta į darbą. Ji paprašė draugę atvažiuoti pažiūrėti dukrelės ir, kai ši paskambino, kad jau važiuoja, moteris išėjo į darbą. Tuo tarpu kaimynai paskambino tarnyboms, kad vaikas paliktas vienas. Nei mergaitės atvykusi prižiūrėti draugė, nei grįžusi vyresnioji sesė nieko nebegalėjo padaryti – vaikas buvo išvežtas ir negrąžinamas mamai jau ketverius metus. Šia istorija domisi Latvijos prezidentas, veikiama diplomatiniu lygmeniu.
Bendrauju su Laila, tai tikrai be galo savo dvi dukras mylinti mama, kuri niekada nepasiduos. Mergaitės vyresnioji sesuo, Britanijoje baigusi psichologijos studijas, ilgisi sesers ir kenčia. Tačiau nors daug ir gražiai kalbama, kaip atimti vaikai pirmiausia atiduodami globoti giminaičiams, seseriai globa nepatikima. Latvijoje atsirado solidžių šeimų, norinčių paimti globoti mažąją Latvijos pilietę, tačiau Katyą siekiama palikti svetimiems žmonėms Britanijoje. Visiškai neseniai pasiekė žinia, kad Čekija įteikė Norvegijai notą dėl dviejų ten iš tėvų atimtų broliukų. Skundas dėl smurto šeimoje nepasitvirtino, tačiau vaikų čekei mamai tarnybos negrąžina.
Žurnalo neužteks visoms istorijoms, kurias žinau. Apie tai, kaip vaikai virsta preke, sukurtas ne vienas filmas, pavyzdžiui, vokiečių „Search a Child, pay Cash“, lenkų „Vaikų medžioklė“, čekų „Be vaikų neišvyksime“. Jokia paslaptis, kad jau galima išsirinkti vaiką iš katalogo arba vadinamajame įvaikinimo vakarėlyje. Tačiau tam reikia turėti pakankamai sveikų, simpatiškų, prižiūrėtų vaikų.
Vaikų atiminėjimas iš tėvų skirtingose pasaulio šalyse turi savų niuansų. Tokiose, apie kurias čia kalbame kaip apie emigrantų kryptį, manipuliuojama vaiko teisėmis, fiziniu ar emociniu smurtu ir panašiomis sąvokomis. Rumunijoje neturtingi tėvai tiesiog apgaudinėjami, pakišant jiems pasirašyti vaikų atsisakymo dokumentus tėvams nesuprantama kalba. Kambodžoje skurstantiems tėvams pažadama, kad jų vaikai turės sotų gyvenimą, gaus europietišką išsilavinimą. Paimti iš šeimos tokie vaikai apgyvendinami vis naujose prieglaudose, kurias įkuria verteivos, siekdami pasipelnyti iš Vakarų paramos tokioms įstaigoms.
Kokios tos vaikų atėmimo istorijos, ar yra koks tipiškas scenarijus, kaip tai nutinka? Gal jį žinant būtų įmanoma apsisaugoti?
Geriausias apsisaugojimas – neemigruoti į valstybes, garsėjančias tokia vaiko teisių apsauga ir tokiu požiūriu į vaiko gerovę. Apskritai prieš emigruojant pravartu atidžiai susipažinti su šalimi, į kurią norima vykti. Su jos istorija, tradicijomis, požiūriu į šeimą, su įstatymais. Be abejo, mokėti kalbą, nes nemokantys jos tėvai neretai pasirašo ant dokumentų, kurie nulemia jų vaikų likimą. Kiek emigrantų prieš išvykdami pagalvoja apie tokį „pasikaustymą“?
Prieš imant socialinę pašalpą verta pagalvoti, ar nebūsi įvertintas kaip žmogus, kuris nesusitvarko su savo gyvenimu, tad reikia atkreipti į tai dėmesį. Nereikia atvirauti apie savo šeimą, nes jei prasitarsi, kad, pavyzdžiui, kažkada gavai nuo savo tėvų į kailį, tai gali būti suprasta kaip smurtinis auklėjimas, kurį tikriausiai taikai ir savo vaikams. Geriau patylėti, jei lankeisi pas psichologą ar psichiatrą, gėrei antidepresantus – tai yra nuoroda į galimą nestabilumą, nuo kurio reikia gelbėti tavo vaikus. Geriau privengti žodžio „depresija“. Rūpestingos mamos neveda vaiko į darželį, jei šis žaisdamas įsitaisė mėlynę, nes žino, kad tarnybos pirmiausia išsiveš vaiką, o tėvams paskui reikės įrodinėti, jog jie nesmurtauja. Lygiai taip pat reikia paaiškinti vaikams, kuo gresia jų atviravimas darželyje ar mokykloje apie savo tėvus ir namus. Mat tose šalyse, kur vaikai atiminėjami iš tėvų, jie jau darželyje skatinami pasipasakoti, o gal jie jaučiasi nelaimingi, skriaudžiami, gal jiems liūdna. Tokios vaikų apklausos laikomos normaliu dalyku. Viena mama pasakojo, kad mokykloje, kurią lanko jos vaikai, šios apklausos vadinamos „laimės valandomis“. Deja, ne visada tai panaudojama padėti vaikui ar šeimai, kai to iš tiesų reikia, – kartais tai tampa pretekstu paimti vaikus iš tėvų. Užtenka prisiminti vienos lenkaitės istoriją. Vaikas užkliuvo mokytojai dėl savo liūdnos nuotaikos, to socialiniams darbuotojams užteko atskirti ją nuo šeimos. Jiems nebuvo įdomu, kad mergaitė tiesiog išgyveno dėl Lenkijoje likusios ir sunkiai sergančios savo močiutės.
Šalyse, kuriose skundimas yra laikomas gero piliečio bruožu, reikia atsargiai rinktis kaimynus, nes kai jiems kažkas nepatinka, jie neretai tiesiog parašo skundą.
Verta pagalvoti ir apie patikimą šeimos gydytoją, nes vizitas pas mediką kartais irgi baigiasi liūdnai, kai vaiko ligos, traumos ar net įgimtos sveikatos problemos susiejamos su tėvų aplaidumu ar netgi smurtu.
Norvegijoje negerai, jei vaikas kažkuo išsiskiria iš kitų. Pavyzdžiui, atsineša į darželį ne tokį sumuštinį, koks yra standartinis. Yra per judrus arba per lėtas, per gabus arba sunkesnio charakterio. Išskirtinumas suprantamas kaip signalas, kad blogai integruojamasi į norvegų visuomenę.
Reikia žinoti, kad mokytojai ir darželio auklėtojai įpareigoti stebėti vaikus ir tėvus; jei kyla kokių nors įtarimų, neretai jie ne aiškinasi situaciją su tėvais, bet praneša vaiko teisių apsaugos darbuotojams. Piktnaudžiavimas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad kartais kvalifikacijos stokojantys auklėtojai ar mokytojai taip išsprendžia situaciją dėl savo nekompetencijos, nusikrato vaikais, kurie jiems kelia problemų.
Be abejo, mums daug kas iš tų realijų atrodo keista, nesuprantama ir net neįtikėtina, tačiau tai yra kitokia valstybė, ko neįvertina dažnas emigrantas.
Jums teko susidurti su daug istorijų, ar nutinka taip, kad jos baigiasi gerai, vaikai grąžinami tėvams ir jie toliau gyvena laimingai ir ramiai?
Tikrai tenka. Man atrodo, kad tokių istorijų nėra tiek jau ir mažai. Tiesa, kai nutinka toks finalas, tai jis sistemą išmanančių žmonių dažnai vadinamas stebuklu. Ypač jei vaikas negrąžinamas greitai ir byla pasiekia teismą. Norvegijos žmogaus teisių komiteto pirmininkas, teisininkas M. Reikeros’as sakė man, kad kovoti su socialinėmis tarnybomis teisme itin sunku, nes jos tokios įtakingos, kad per 90 proc. bylų baigiasi jų, o ne tėvų naudai. Marius aiškino, jog taip yra todėl, kad ši sistema susijusi su didžiuliais pinigais ir tūkstančiais darbo vietų.
Bendravau su viena lietuve mama, kai jos dukra buvo paimta iš darželio, kai auklėtoja pranešė vaiko teisių sargams įtarianti, jog mergaitė namuose smaugiama. Iš tiesų ji buvo alergiška, išbėrimai ant kaklo atsirasdavo paplaukiojus baseine. Vaiką po kurio laiko grąžino, tačiau tėvai turėjo daug išgyvenimų ir išlaidų, mat samdė advokatą, mokėjo už ekspertizes.
Kas realiai gali padėti ir galbūt padeda tokioms šeimoms? Teisininkai, Lietuvos diplomatai, Lietuvos institucijų atstovai, lietuvių bendruomenių įsikišimas?
Pirmiausia mums reikia garsiai ir atvirai pripažinti, kad ši problema – ne pramanas, ne nukentėjusių tėvų ar Rusijos agentų skleidžiami gandai, bet pati tikriausia realybė, nes kol kas ji vis dar neigiama. Lietuvos valdžia kaltina tėvus, visiškai užmiršdama Konstituciją, kuri įpareigoja globoti savo piliečius užsienyje.
Padėtų didesnis solidarumas ir užuojauta, juk tėvams nėra nieko baisesnio už vaikų netektį. Visaip suku galvą, bet niekaip negaliu suprasti, kodėl kitų valstybių pareigūnais dažniausiai tikime labiau nei savo žmonėmis? Ko gero, tokia susigūžusi laikysena ir nuolatinis savęs menkinimas, mušimasis į krūtinę yra požymis, kad tikrai dar nesame nei laisvi, nei atsitiesę, nei pasitikintys savimi.
Tuomet natūralu, kad ir mūsų valdžia šios problemos akistatoje demonstruoja bejėgystę ir, sakyčiau, abejingumą. Skaičiau krūvas politikų, įvairių institucijų, įskaitant ir pačias aukščiausias, atsakymus ieškantiems pagalbos tėvams. Deja, daugelis jų yra tipiškas biurokratinis atsirašinėjimas. Sunkiai suvokiama, kaip neseniai Norvegijon vizito nuvykę valdžios žmonės – Seimo narė, Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos darbuotoja – galėjo nesusitikti su nukentėjusiais tėvais, neišklausyti jų.
O padėti gali visi jūsų išvardinti pareigūnai ir organizacijos. Jau vien šia tema parašyta tiesa yra labai vertinga informacija žmonėms, kurie nė nenutuokia apie situacijas, į kurias gali pakliūti svetur. Iš tiesų tai beatodairiška emigracija pradeda atsigręžti antrąja medalio puse…
Kai kalbame apie šią problemą, dažniausiai susiduriame su dviem stovyklomis – vieni sako, kad niekas vaikų iš šeimos neatimtų, jei su vaikais būtų elgiamasi tinkamai, kiti tvirtina, kad užsienio šalių socialiniai darbuotojai nežino, kas yra žmoniškumas, ir vaikus atiminėja be svarbios priežasties. Jei manytume, kad antrasis variantas yra tiesa, kaip tuomet jį logiškai paaiškinti, kodėl socialiniai darbuotojai, kurių pareiga rūpintis šeimų gerove, atiminėja vaikus iš tėvų ir griauna tą gerovę?
Kaip ir atsakiau anksčiau į klausimą, kodėl vaikų gerovę turinti užtikrinti sistema iš tiesų labai dažnai veikia prieš vaikus. Paradoksas, kad vaikai ir kenčia labiausiai, bet apie tai kažkodėl nekalbama. Juk jie išplėšiami iš tėvų, kuriuos myli (o vaikai myli net degradavusius, geriančius ir badu juos marinančius tėvus, ką jau kalbėti apie normalius), iš sau įprastos aplinkos, iš tam tikros jiems įprastos gyvenimo tvarkos, šeimos ritualų.
Iš jų atimami seneliai, tetos, dėdės, pusseserės, pusbroliai, nutraukiami prieraišūs santykiai – to niekada negalės suteikti net tobuliausi pakaitiniai tėvai. Atimama gimtoji kalba (net retuose susitikimuose su tikraisiais tėvais draudžiama ja kalbėti), tapatybė. Ar tokias netektis įmanoma kompensuoti be milžiniškos žalos vaiko psichikai? Nors kai kurie vaikai bėga iš pakaitinių šeimų, netgi žudosi, manau, kad šios ydingos koncepcijos bumerangas dar laukia ateityje. Kai akivaizdžiai destruktyvi idėja imama pateikti kaip gėris ir gerovė, ištisos sistemos pradeda veikti prieš sveiką protą ir prieš žmogų. Štai atimtas garsaus norvegų poliarininko Vinjė nė metukų tuomet neturėjęs anūkas, kurio mama – lietuvė. Skaičiau greitosios pagalbos gydytojo įvertinimą, kad vaikutis sveikas, linksmas, maitinamas mamos pienu. Tačiau vaiko teisių tarnybai dirbantis psichologas – o juk suinteresuotas asmuo – parašė išvadą, kad tėvai nesuprantantys vaiko signalų. Jis buvo paimtas iš šeimos, o kartu iš kūdikio atimtas ir motinos pienas. Kaip tokiame veiksme įmanoma įžvelgti kokią nors vaiko gerovę? Kaip galima vaiko gerove vadinti brolių ir seserų išskyrimą, kai jie išdalijami skirtingiems globėjams? Todėl visada turėtume vertinti ne gražias kalbas ir kilnias deklaracijas, bet realius darbus.
Kalbino Deimantė Dokšaitė