Jonas Aistis: „Mūsų šviesuomenė ir lietuvių tautos likimas – vienintelė mano gyvenimo mįslė“

Tiesos.lt siūlo prisiminti poeto Jono Aisčio tekstus, publikuotus 1935 metais knygoje „Dievai ir smūtkeliai“. Knygos pratarmėje, straipsniuose apie Maironį ir Vaižgantą Aistis skaudžiai kalba apie valstybę atgavusios tautos dvasinę būklę, primena intelektualų atsakomybę už tautinės bendruomenės likimą.

Mielas Tautieti, be galo džiaugiuos radęs progą pasikalbėti su Tamsta intymiškai, akis akin, nes, manau, drauge aptarus knygos įtalpą, lengviau paaiškės jos vedamoji mintis, kurią aš dažnai, net pasikartodamas skelbiau laikraščiuose per paskutiniuosius trejus metus. Mūsų šviesuomenė ir lietuvių tautos likimas – vienintelė mano gyvenimo mįslė: ją stengiausi eilėraščiuose išminti, bet tyros poezijos rėmai neleido pirštu parodyti kaltininką, dėl to, palikęs tautos žaizdų eilėraščių ciklą tęsti savo draugams, išdrįsau įbristi pačion gyvenimiškosios prozos tėkmėn, ir jei nepakreipti kita linkme vagą, tai bent valyti dumblą ir šniopus, kurių tiek daug joje prisirinko, jog vos vos gyvenimas bepateka.

Mūsų šviesuomenė su laisve nuo tautos atšoko, kaip andai nuo jos buvo atšokusi bajorija ir didžiojo kunigaikščio dvaras, dėl to, turėdamas galvoje keleto amžių sunkią tautos praeitį, apeliuoju į šviesuomenės sąžinę, nes tikrai žinau, jei pasikartos istorijos klaida – tauta antro mėginimo neišlaikys ir ji greit susilauks prūsų ir jotvingių likimo.

Mielas Tautieti, knygoje rasi refreną: „tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Ašen jį daug kartų tyčia pakartojau, kad jis Tau įstrigtų širdin, kaip andai man jisai įstrigo, senelei ir sielininkams bedainuojant, o tuomet, manau, Tu manęs daugiau nebevadinsi kandžiotoju, nes knygoje aptariami svarbūs ir skaudūs reikalai, kurie, rodos, kiekvieną turėtų išvesti iš lygsvaros. Tik vieno bijau, kad Tu, paskaitęs ir pasigėrėjęs ar pasipiktinęs mano mintimis, nepaliktum toks, kaip esi, mat jei mūsų šviesuomenė, kurios pareiga eiti tautos priešakyje ir vesti ją, nesusipras, tai, kartoju, mūsų kaulai vaitos nelaisvėje.

1935 m. rugpjūčio 12 d.

Ar giedrios išaušta pavasario dienos,
Ar krinta nuo dalgio žvangučiai lankos,
Ar šaltyje dreba nupjautos rugienos –
Mums mūsų tėvynė brangi visados.

Maironis

Laisvės realybė. Realizmas ir literatūroje suprantamas, kaip tikro realaus gyvenimo pavaizdavimas, vaizdavimas visų faktų su visu gyvenimo purvu, su jo šiurpia tiesa.

Laisvės siekimas buvo tarytum koks žygis, jame nesijautė kasdieniškos dienos nuotaikos, nesijautė sliekiško darbo pilko šiokiadienio sumintame take.

Miestų namai tinkuojami tik nuo gatvės, ir dažnai galima matyti netinkuotas sienas, galima matyti nuogas plytas su plyšiais ir tinko išsikišimais.

Kaunas statėsi.

Maironis mėgdavo retkarčiais pereiti per miestą. Jis eidavo ir stebėdavo naujai statomus „Pieno Centro“ ir pašto rūmus. Jis kadaise kovojo dėl šito miesto! Kadaise buvo laisvė tik svajonėse, tos svajonės kvepia kaip žaizdos. Tai buvo šventadienio nuotaika.

Šiandien tas miestas, dėl kurio Sibiran ėjo, auga ir gyvėja, darosi nors mažas, bet vis dėlto Europos šešėlis. Darosi jis tuo patim ir kasdieniškas, ir pilkas, jame nėra jau tos šventadienio nuotaikos.

Žydai svajoja apie savo „pažadėtą žemę“, svajoja, kaip ją atgaus ir pradės joje ridikus su česnakais diegti. Bet tegu žydas įsidiegs nors vieną česnako daigelį, ir jam ta pažadėtoji žemė apkars kaip česnakas. Geriau laisvę turėti akyse, bet ne rankoje.

Ir aš manau, kad baigdamas septintą dešimtį senelis Maironis žiūrėjo į besistatantį miestą ir norėjo grįžti, norėjo grįžti tan laikan, kai jis dėl jo kovojo. Šiandie čia statybos – kūrimosi laikas, šiandie čia niūrus šiokiadienis pilkas kaip sudėvėta milinė. Šiandien čia poetas nereikalingas.

Jeigu būtų galima, tai pėsčias grįžtų į erškėčiuotus mūsų laisvės kalvarijos kelius, grįžtų tenai, kur buvo toks vaiskus, toks stiprus tikėjimas, kur buvo mėlynos ir šviesios kaip bobvasario dangus mūsų laisvės kovotojų akys.

Laisvės idėja dingo. Yra pati reali laisvė. Į Sibirą negrįši. Sostinė statos. Jai nereikalinga nei pakelta nuotaika, nei poetų sentimentai. Jai tik reikia kasdieniško darbo, jai reikia lipdytis kaip kregždei.

Kur tu dingai, laisvės idėja?! Mes per Sibirą į tave grįžtume, grįžtume basi, pančius žvangindami, bet širdyse neštume iškentėtą džiaugsmą, neštume linksmą žinią kaip Nojaus balandis. Neštume tą džiaugsmą, kuris šiandie jau kasdieniška duona tapo.

Apie tuos dalykus galima buvo pakalbėti su Maironiais, kurie šiandie miršta. Tiesa, šiandie kitas gyvenimas ir kiti siekimai. Maironiams jie ir dideli, ir maži.

Kadaise lietuvis buvo kažkokio kilnumo ir verta pagarbos sąvoka, nes jo ateitis buvo, nes juo buvo tikima. Šiandie lietuvis paprastas pilietis. Iš jo reikalaujama ne žygių, bet šiokiadienio darbininko, šiandie lietuviui reikia vien pienu ir bekonais rūpintis. Ir kas pasakys, kad tai nereikalinga?!

Šiandie lietuviška daina gęsta sodžiaus laukuose ir miestų patefonuose. Šiandie dainas pakeičia fokstrotai ir tango. Šiandie lietuvis stengiasi tapti europiečiu. Šiandie jau lyg ir svetimas Maironis su savo:

     Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja,
     Kur mūsų sesutės dabina kasas…

Jau lietuvaitė kerpa savo gintarines kasas, kerpa pagal Europos madą.

Gyvenimas savo daro, jam priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir nesuprantami. Bet vis dėlto jam buvo gera stebėti tą naują gyvenimą, stebėti, kaip yra stebimi vaikai bežaidžią smėly. Juk tai jo svajotos laisvės realybė.

Maironis buvo jau per senas, jis negalėjo drauge su nauju gyvenimu ir naujais žmonėmis žaisti. Jis liko beveik ramus stebėtojas. Bet jam buvo malonu ir gera.

Jis norėjo gyventi ir su šypsena stebėti, kaip statosi miestas, dėl kurio jis kadaise kovojo. Jis norėjo mus tėviškai pabart ir tėviškai pamokint, jis tai galėjo daryti, nes jis buvo laisvės kovotojas, jis taip narsiai kovojo kaip tie mūsų kareiviai, kurie krito palei Alytų ir Giedraičius.

Todėl norisi kalbėti apie Maironį, bet ne apie tą, kuris kadaise dainavo:

     Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto,
     Pavasaris eina Karpatų kalnais…

arba:
     Gana lietuviškos kantrybės!
     Ginkluota kelkis, Lietuva!

Bet apie tą, išėjusį iš kantrybės, senelį, kuris, palyginant dar ne taip seniai, rūsčiai prabilęs buvo:

     O tų partijų tarp mūsų,
     Jų programų ir barnių,
     Tiek vargiai pas vargšą bl…
     Atsiras už marškinių.

Štai ką padarė iš Maironies naujas gyvenimas. Rodos, ne jo šitie žodžiai. Lietuviui jis vartodavo tik rinktinius, tik švelnius žodžius. Šiandie jis lietuvį bara. Kodėl?

Jis iki pat mirties kovojo dėl šito miesto, jis dėl jo iš lygsvaros išeidavo, nes tas miestas jo. Jis jam brangus; jis, jį apverkęs, gali ir prakeikt. Jam Lietuva brangi ir nepamainoma, ir vadinamosiose satyrose jaučiama Maironies pirmoji „Pavasario Balsų“ ir „Jaunosios Lietuvos“ tėvynės meilė, tuose žodžiuose yra Don Kichoto šauksmas:

Dulcinėja balta kaip sniegas, tik žmonės ją aprengė paprastos kaimietės rūbais!

Lietuva jam buvo ta naivi šviesiaplaukė mėlynakė, bet partijų ginčai padarė ją tokią paprastą ir kasdienišką.

Šiandien ne vien Lietuva, bet ir lietuvis pasikeitė. Prekybininkas, vagis, žmogžudys, sąžiningas ir nesąžiningas valdininkas – visi lietuviai. Net ir ta mergaitė, Maironio apdainuota šviesiaplaukė, kuri pigiai parduoda savo kūną, juk ir ji lietuvaitė. Ir ji laukė laisvės, bet tik ją pagavo savo naguosna mūsų naujas gyvenimas. Juk jos kūno reikalauja tie patys „broliai artojai“, kurie „lietuviškai šneka“. Tokia tik yra karti gyvenimo tiesa. Gyvenimui kelio nepastosi. Jis toks įžūlus ir toks baisus. Bet tai yra tik toji nenutinkuota namo siena. Ne visas gyvenimas tokis, bet vis dėlto, tai yra ta Lietuva, dėl kurios kovojo Maironiai.

Arba vėl:

     Automobiliai tik dunda
     Su mergelėmis linksmi.
     Sąžinė tik tuomet bunda,
     Kai už kyšius teisiami.

Šio posmo didvyriai ne rusai ir ne lenkai, o 100% lietuviai. Taip, tie patys lietuviai, kurie kovėsi Žalgirio lauke, kurie pančius į Sibirą nešė.

Maironis tų visų faktų negalėjo nutylėti, jam sąžinė neleido. Jis netekdavo lygsvaros, nes per daug lietuvį mylėjo, iš tų žodžių matyti, kad Maironis norėjo atsitraukti, norėjo grįžti per Sibirą, grįžti su geležinių pančių žvangėjimu, kad nematytų visų tų smulkmenų, kurios jį nuo lietuvio grasė. Norėjo vėl kovoti dėl to miesto, kur statosi „Pieno Centro“ ir pašto rūmai, kur samanoja sodžiaus trobų stogai ir lietuvio širdis.

Ir vėl laidojam. Miršta senoji karta. Ir ne todėl graudu, kad miršta, bet kad nieko nelieka. Gal tai ir nuoseklu, nes mūsų laikų oras jiems buvo troškus. Jie buvo pratę gyvent tekančioj srovėj. Iš tiesų, ar galima gyventi ten, kur vanduo žiedėt pradeda?

Žinoma, mes nekalti. Kaltas patsai gyvenimas, kaltas patsai vanduo, kuris neteka.

Naujasai gyvenimas tik formuojasi. Turime naujų raštininkų. Gerų raštininkų, kurie guviai skaičius rašo ir puikiai balansuoja, bet dar neturime naujų rašytojų, kurie galėtų mūsų gyvenimą subalansuoti.

Jaunųjų raštai tik konstatuoja tą mūsų gyvenimo graudumą. Kalba apie negalėjimą kurti. Mes jaučiame ir žinome, kad esame atsilikę nuo Europos, nuo krikščioniškos kultūros. Paviršutiniškai mes ją vejamės, ir todėl tasai mūsų gyenimas tūpčioja vietoje. Kam maža proto ir nuovokos, tas dar gali ramiai gyventi raštinėje ir savo namuose, bet kas nors truputį nujaučia, tam tvanku.

Mes vis pavėluojame. Pavėlavome su krikštu ir dabar pavėlavome.

Vakarai, krikščioniškoji kultūra, merdi. Ji gyvena panašius laikus kaip mes. Mes dar vis linkę žiūrėti į senąją Europą, kuri buvo gyva, bet šiandie ir jinai gyvena didelio sukrėtimo laikus, šiandie ir ji blaškos po kraštutinumus ir ieško išeičių.

Šiandien mes jaučiam, kad gyvename, o kuomet būna tikrasai gyvenimas, tuomet nei jo pajusti nėra kada. Nes gyvenimas pats neša, pats eina, ir dairytis bei kontempliuoti nėra laiko.

Apie tai daug rašoma ir mąstoma pačiuose Vakaruose. Vakarai patys jaučia, kad tik kažkokios jėgos galėtų juos išgelbėti, kurios pajėgtų išjudinti sustojusius ir jau aprūdijusius gyvenimo ratus.

Europa visa tai jaučia. Pakanka prisiminti populiarų Špenglerio veikalą, pavadintą „Vakarų saulėlydis“. Tos sąmonės, to nuovokumo, sako, neturėjęs klasiškasai pasaulis:

„Mes mirštame kaip anatomai, čiupinėdami patys savo pulsą“.

Žinoma, gyventi reikės, ir ateis iš kur nors naujo gyvenimo srovė, kuri vėl neš mintį ir patį gyvenimą. Ir mus drauge.

Taip, kad jau ir mes, gyvendami kultūros atoslūgio laikus, tarytum ir prisivijome Europą. Mums vytis nėra ko, nes ir ten, pagal jų pačių žodžius, nėra nieko.

Toji kultūros krizė, ypač po karo, įkyriai pradėjo jaustis. Karo nualintos ir nuvargintos tautos pajuto, kad pati kultūra virto tik civilizacija ir kad civilizacija ėda kultūrą. Pereita iš visumos į detales, tos detalės padengė visumą ir baigia ją naikinti.

Mes tuo neviltiškumu užsikrėtėme, mes žiūrime į Vakarus, o Vakarai patys graižosi beviltišku žvilgsniu.

Kuomet mes turėjome savo minčių ratą, kuris neperšoko per mūsų teritorijos ribas, mes buvome drąsūs ir kūrėme savam būriui žmonių, savo tautai, bet mes šiandie įėjome į krikščioniškos kultūros tautų šeimą, mes šiandie patys save valdome, ir mūsų reikalai pakitėjo. Kas anksčiau buvo labai svarbu, šiandie tai nieko nereiškia. Pasidarėme biuro žiurkės ir popierius graužiame.

Europa dar gali žaist kultūra, nes ji turi daug gražaus laiko.

Mes to padaryt negalime, nes mums dar reikia tvarkyt raštinė. Reikia statyt nauji stalai ir dėt ant jų naujas pajamų-išlaidų knygas, o prie jų sodinti naujus žmones.

Rašytojui stalo dar nėra. Jis dar neturi etato. Neturi darbo.

Tokiu laiku reikėjo gyventi paskutiniuosius gyvenimo metus dr. kan. Juozapui Tumui Vaižgantui. Tokiu laiku reikia gyventi dar keletui iš sodžiaus atvežtų mėlynų ir naivių akių.

Jūs esate girdėję, kad Tumas turėjo šuniuką ir kanarėles. Dvi. Geltonas.

Kanarėles ir šuniuką prieš keletą metų pats Tumas aprašė.

Tumas suprato mūsų gyvenimą. Kanarėlės gyvas pavyzdys. Jis mirė kaip anatomas, čiupinėdamas pats savo pulsą.

Iš pradžių jis norėjo prisitaikint prie biuro kėdės, bet pamatė, kad negali prisitaikinti prie jos. Ėmė ir kanarėles nupirko.

Šuniukas nepakėlė vienumos ir dingo, o kanarėlės ir Tumas liko narve.

Mūsų liaudyje yra vienas keiksmas. Tasai keiksmas taip maždaug skamba: „Kad tu dvi dieni mirtum“. Baisus tai keiksmas, bet gyvenimas dar baisesnis, jis kartais marina žmogų dešimt ir daugiau metų. Neperdėsiu pasakęs, kad Tumas pradėjo mirti prieš dešimtį metų, o gal dar truputį anksčiau. Mes jo agonijos nematėme, nes jis mirė toli nuo mūsų. Mirė, kaip miršta kanarėlės, narveliuose užtroškę.

Mus nuo jo skyrė narvo virbai. Mes niekuomet to narvelio nepravėrėme, mes jo niekuomet nepaklausėme, ar jam pakanka oro.

Tumas troško, nes nebuvo gyvojo vandens, nebuvo paties gyvenimo.

Pavartykite jo raštus, ir jūs suprasite, kaip jam buvo sunku alsuoti, kaip daugeliui buvo sunku ir yra.

Gyvenimas susmulkėjo. Sužiaurėjo. Pasidarė šalta ir nesimpatiška. Jūs pasižiūrėkite į mūsų dainų apdainuotus bernelius dobilėlius, į mergeles lelijėles, kas juose paliko. Juos Tumas vadino podlecais ir broliais. Jūs pažiūrėkite, kas juose liko sava ir patraukiama.

Bet tai yra tikra. Gyvenimas žiaurus kaip Džeko Londono vilkas. Mes visi traukiame į Klondaiką. Mes lipame per vienas kitą ir klejojame aukso karštinėje. Kas mums, kad Tumas narve. Tokia gyvenimo logika, prieš tai ir priešintis negalima. Gyvenimas eina ir viską šluoja. Pradeda džiūgauti apokaliptiška bestija, verčiasi į viršų „10 centų“ purvas.

Ką gali prieš tai rašytojas, ką gali prieš tai Tumas? Rašytojui lieka kanarėlės ir mirtis.

Tasai purvas ne vien dvokia, bet ir nuodina.

Nepaliks nieko šventa ir brangu. Nei Nemuno, nei dainų! Nieko neliks. Bet ką plūst, ką bart? Bart savo brolį? Naikint juos? Bet mes, naikindami blusas, galime sudeginti kailinius, kaip vienas tautietis yra pasakęs.

Girdim vyriausybę kalbant į vadinamą šviesuomenę, kad reikia daugiau meilės, daugiau pasiryžimo šiais ypatingai sunkiais laikais, bet ir jos žodžiai daugiausia kaip žirniai į sieną neprilimpa.

Mes palaidojom Tumą. Jam panašaus mes neturime ir ilgai neturėsime. Panašaus ilgai reikės laukti.

Mes gyvename ir tunkame jų garbės nuošimčiais. Bet mes nejaučiame jokio dėkingumo, jokios pagarbos. Kur ta mūsų ypatybė veda? Ar mes apie tai pagalvojame? Ar mes pagalvojame apie Lietuvą, apie savo tautą? Ar nevedam kartais mes jos į prapultį? Kur dingo tie lietuviai, kurie į Sibirą ėjo, kurie knygas nešė?

Klaidingai manome, kad nihilizmas eina iš rytų. Ne, jis iš vidaus verčiasi.

Sakykit, ar galima buvo gyvent Tumui?

Graudu, kad mirė Tumas, bet dar graudžiau, kad nieko neliko.

Štai tu, išsvajotoji laisve!

Štai tu, naujasis gyvenime!

Gera būtų apie tai pakalbėti su Tumu. Gera būtų pasiguost. Pakalbėt apie kovas dėl nūdienos.

Štai tasai Tumas, kuris daugiau kaip keturiasdešimt metų bėgiojo po pažadėtąją žemę. Jis vis būdavo patekinom, ir niekuomet žingsniu. Tasai Tumas, kurs nieko neužgyveno: nei namų, nei dvaro. Pasijuto jisai emeritu, atliekamu žmogumi. Pamatė, kad kovojo dėl savo emeritūros, dėl nereikalingumo pajautimo. Jis visą gyvenimą degė kaip saulė, nesigailėjo savęs ir eikvojo prakaitą ir kraują. Eikvojo savo broliams, kurie jį emeritu, atliekamu padarė. Vieni prigyveno namus, šeimą, turėjo šiokį tokį džiaugsmą, o jis nieko. Tik kanarėles, kurios monotonišku svirpliojimu tepriminė atliekamo žmogaus vienumą. Jis neturėjo savo asmeniško gyvenimo, jis visas buvo atsidavęs tautai. Jis buvo tautos vergas. Tai pats yra pasakęs.

Jis mirė, palyginti, jaunas, bet jis daug buvo jaunesnis, negu atrodė. Sunku rast kitą tokį, taip mėgusį darbą, taip mėgusį veiklą.

Atleiskit, kad aš pridėsiu nuo savęs porą pavyzdžių iš pašnekesio su Tumu.

Jis vis, būdavo, skuba. Vis patekinom. Patekinom jis ir į mirtį ėjo.

Kartą paklausiau, ar nepasiankstino apleisti bažnyčią.

„Tai ką, mat, – sako, – reikia užleist vietą kitiems, bet kai pamanau, o jeigu aš pagysiu, ką aš tuomet veiksiu“.

Arba kartą, bekalbant apie prof. Mykolaičio-Putino romaną, prasitarė:

„Ir aš, panie, buvau, rodos, jaunas ir gyvas, bet tos tragedijos neteko pergyventi. Nepastebėjau net. Neturėjau laiko“.

Iš tiesų jis nemelavo. Viena, jis buvo atviras ir nieko neslėpdavo, o antra, tai jis taip buvo persiėmęs tautos reikalais, kad tikrai galėjo pats save užmiršti.

Tai jis padarė „pasenęs“, tapęs „emeritu“, kai kanarėles nupirko.

Energijos jam buvo, bet nebuvo kur ją dėti. Naujas gyvenimas davė jam narvą, kur nyko jo energija ir jėgos.

Būna, sakysime, taip, kad žmogus pasensta, pasidaro tikras emeritas, bet pats apie tai nežino. Apie Tumą mes to pasakyti negalime. Jis jautė savo jėgas, todėl jis dažnai save emeritu mėgdavo vadinti. Tame žodyje slėpdavosi ir jumoro, ir ironijos. Sarkazmo jis nemėgo, nes per daug jau mus mylėjo. Mylėjo, kaip gali mylėti tėvas sūnus.

Jis prie visų pats prieidavo ir prašnekindavo, su juo kalbėdamas jauteis kaip artimas, kaip tautietis. Fanaberijos jis nežinojo, kaip jos nepažįsta visi dideli žmonės.

Ir keista, kaip tasai „emeritas“ jautė šių dienų gyvenimo pulsą, kaip giliai suprato mūsų gyvenamojo laikotarpio graudumą. Maždaug prieš metus jis, „Naujosios Romuvos“ klausiamas apie mūsų literatūros būklę, atsakė taip tiksliai, kad tuos žodžius turėtų įsikalt ne vien rašytojas ir šiaip mąstantis žmogus.

„Reikia naujų talentų, ne naujų srovių. Nėra gyvo vandens, nėra ir srovės. Dėl to ir naujoji mūsų literatūra – besrovė. Jei kas po savim pašlapina, tai dar ne srovė: srovė teka ir neša“.

Vargu ar rastume Lietuvoje kitą tokį žmogų, kuris taip blaiviai ir tiksliai mūsų aimanavimus dėl kultūros krizės būtų apibūdinęs.

Mes nežinome, ko nustojome, kaip mes nežinojome, ką turėjome.

Jūs dabar jau galite nujausti, kaip buvo sunkūs jam tie keli ar keliolika paskutinių jo gyvenimo metų. Jis buvo pilnas energijos ir gyvenimo, bet jau neturėjo, kur jos dėti, nes mūsų gyvenimo srovė aprimo ir vanduo pradėjo žiedėti, o pajudintas ir dvokti. Todėl jis pasitraukė iš arenos, todėl jis kanarėles nupirko.

Kas iš to, kad jis būtų ir judinęs stovintį vandenį. Iš to maža naudos. Tik dvoktų, ir daugiau nieko. Tai gali pastebėti kiekvienas, kuris nors šiek tiek mūsų gyvenimą seka.

Tumas puikiai jautės iki laisvės, nes jo kelias buvo tiesus, o jo siekimai aiškūs. Ir mums paliko daugiau, kaip galėjo. Atėjo naujas gyvenimas, ir jis iš mūsų kultūros žmonių pradėjo daugiau reikalauti, kaip siekia mūsų etnografinės ribos, tuomet mes ir pradėjome skųstis kultūros negalavimais, kuriais skundžiasi Vakarai, kuriuos mes norime pavyti. Tumas visus tuos dalykus jautė, o jei apie tai mažai kalbėjo, tai gal tik todėl, kad mūsų jaunų jėgų nenorėjo ta neviltim apkrėsti.

Jis mirė kaip anatomas, čiupinėdamas pats savo pulsą.

Gaila Tumo. Jo nebuvimą mes visi jaučiam, o jaučiam todėl, kad nieko neliko.

Būtų buvę gera vien jaust jo buvimą. Būtų buvę gera prisimint, kad kažkur toli, sostinės užkampyje, gyvena dviejų geltonų kanarėlių draugijoje didelis ir giedras žmogus, kuris kovojo dėlei šito miesto sienų. Būtų buvęs lengvesnis šis nevilties laikas, ir gal taip įkyriai ši grasi mūsų gyvenimo tyla neoštų.

Gyvename šermenų laikus. Keliam dideles laidotuves, bet jau panašių į Tumo nedaug tesulauksime. Gal ir nesulauksime, nes jam panašaus neturime. Buvo daug garbingų mūsų tautos vyrų, jų dar liko, bet nei vienas nebuvo taip arti mūs priėjęs, taip drauge su mumis gyvenęs, taip viskuo dalinęsis kaip Tumas.

Buvo didelės laidotuvės. Didelės iškilmės. Visa sostinė ėjo paskui vėliavas, vainikus, ordinus ir Tumą. Ėjo vyriausybė, įgalioti ministeriai, generolai… Ėjo burmistras su miesto tėvais. Ėjom ir mes, nepaslankūs lietuviai rašytojai. Įkandin dviejų orkestrų. Prie miesto sodo užbėgo už akių opera, drama, baletas ir choras ir atstūmė mus, rašytojus, nuo Šopeno ir Tumo.

Charakteringa detalė. Mes prie jo mirusio norėjome būti kaip galima arčiau. Mes plakėmės prie jo negyvo, o gyvo mes nematėme ir laukėme, kad jis į mus ateitų. O jis taip mėgo savus tautiečius, jis visą gyvenimą mus švietė ir šildė. Jis eikvojo save, leido iš savęs spindulius ir šildė, kaip šildo tik pati dosnioji saulė.

Šviesiausia asmenybė. Jį reikėtų laikyti jaunimui pavyzdžiu, reikėtų įtraukti į elementorius, kaip amerikiečiai yra įtraukę Jurgį Vašingtoną. Jam reikėtų pastatyti paminklą, kad iš tolo matytųs, kad kiekvienam primintų, koks turėtų būti kiekvienas mūsų tautietis. Mažiausia sau – daugiausia kitiems, broliams.

Taip, buvo didelės gedulingos iškilmės. Visa sostinė jose dalyvavo. Bent taip atrodė. Bet kiekvienas jautė, kad jos kažkaip nepilnos, kad jose kažko trūko, o jose trūko paties Tumo. Nebuvo, kas karstą sutinka, kas paprastais žodžiais prabyla.

Kadaise Tumas stoty, atvežus iš Karaliaučiaus pašarvotą prof. Kazimierą Būgą, prašnekino:

– Tai ką, Kazimierai, atbildėjai?!

Visi mes buvome, bet nebuvo Tumo, todėl ir nebuvo tų tragiškai paprastų žodžių, kuriais jis, būdavo, tokiomis aplinkybėmis ašaras traukdavo.

Mes nežinome, kaip jis gyveno, kas jam maudė, kas skaudėjo. Jis save mums atidavė, o kai pasijuto vienas – mes jo nematėme. Mes nenuėjome prie jo agonijos patalo, mes nepaprašėme tėviško palaiminimo. Mes jį palikome vieną su kanarėlėmis.

Jo laiškas apie šuniuką ir kanarėles bene bus geriausias dalykas, kurį mūsų literatūra yra davusi per visus mūsų nepriklausomo gyvenimo metus. Tai novelė, kuriai lygios savoje literatūroje vargu ar rastume. Tai yra mūsų gyvenimo gyvavaizdis, tai gražiausias mūsų literatūros perlas.

Gaila Tumo, gaila, kad mirė, o graudu, kad nieko neliko.

Mes nepažinom Tumo, kaip ir nežinom, kuriam galui jis kanarėles nupirko. Jis troško bendrauti su mumis, gyvent drauge, drauge džiaugtis ir verkti. Ir kai tie ryšiai, kurie mus su juo (juo simbolišku) rišo, galop nutrūko, jis pasijuto vienas, jis norėjo už šio to užkliūt, kas jį šiek tiek palaikytų, – nupirko kanarėles, kurių draugystėje praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Mes privalome būti dėkingi nors toms kanarėlėms, kad jos karšino ir guodė dr. kan. Juozapą Tumą Vaižgantą.

1933 m. balandžio 14 d.