Mūsų tautosakoje yra tokia taikli ir net labai toliaregiška patarlė: „Dievas davė dantis, duos ir duonos.“ Pirmiausia tai reiškia, kad nereikia gąsdinti, neva žmonių jau dabar yra per daug ir mūsų planeta greitai jų nebeišmaitins, todėl netrukus prasidės milžinišką žmonijos dalį apimantis badas, o jau tada užgrius nebesuvaldomi konfliktai ir visos kitos šiurpios nelaimės. Esą mums greitai pritrūks ne tik maisto, bet net vandens ir oro, būtino kvėpuoti. Ir kiek tokių, daugiau ar mažiau rėkiančių veikėjų reiškiasi šiame fronte, tarp kurių buvo ir paauglė iš Švedijos, dažnai nebesusigaudanti, kur reikia šaukti, o kur – patylėti ir pasiklausyti.
Vargu ar kas suskaičiavo, kiek kartų padidėjo žmogaus darbo našumas, lyginant su pirmykšte bendruomenine santvarka. Arba duokime lengvesnę užduotį: išanalizuoti, kiek kartų padidėjo darbo našumas vien per pastarąjį šimtmetį. Kelintą technologinę revoliuciją skaičiuojame? Berods jau įžengėme į penktąją. Visi masinio bado reiškiniai ir pandemijos yra ne kas kita, kaip neteisingo žmonijos ir visos planetos išteklių valdymo padariniai. Turime milžinišką turtinę ir kultūrinę nelygybę, turime žmoniją žudančius ir visą planetą niokojančius, bet kai kam beprotiškai pelningus verslus. Gyvename masinių nusikaltimų plėtros pasaulyje.
Kokie gaminiai dabar yra patys brangiausi? Ar ne karo pramonės produkcija? Ar ne ją gaminančios kompanijos gauna pačius didžiausius planus? Pasižiūrėkime, ką pirmiausia ima krėsti traukuliai, vos tik užsiminus apie visuotinį nusiginklavimą. O argi žmonija negali apsieti be masinio žudymo priemonių? Be branduolinių, vandenilinių, neutroninių ir kitokių ginklų? Mokslininkai jau ne kartą įspėjo, kad pasaulyje jau prikaupta tiek ginklų, kad bent dešimtadalį jų panaudojus, būtų sunaikinta ir visa planeta? Gal jau seniai reikėjo sustoti ir imtis efektyvių sprendimų, vedančių į nusiginklavimą, atverti kelią politikai, kuri užtikrintų, kad bet kokie tarptautiniai konfliktai būtų sprendžiami tik derybų keliu, atsisakius ginkluotos jėgos naudojimo. Argi žmogus neturi tiek išminties, kad sugebėtų pašalinti žudynes iš bet kokių konfliktų sprendimo. Pagaliau paklauskime dar atviriau: kai mama laiko ant rankų vos gimusį savo kūdikį, ar ji įsivaizduoja, kad glaudžia ir myluoja būsimąjį žmogžudį arba planetos išteklių naikintoją – žmonijos namų griovėją?
Mes gimėme skirtinguose žemynuose. Antropologai patvirtintų, kad esame ne tik skirtingos fizinės išvaizdos, bet ir skirtingos elgsenos atstovai. Mums būdinga savita dvasinė kultūra, skirtingas ritmo suvokimas, mes sukūrėme skirtingus tautinius šokius ir dainas, papročius ir apeigas, mes turime skirtingą dvasinį tikėjimą. Bet ar dėl to mes turime vienas kitą pjauti arba nuodyti? Kodėl mums nuolat meluojama, kad kai kurios žemės rutulio vietovės neva yra tokios, kuriose neįmanoma prasimaitinti.
Dabar turime tokias keliavimo priemones, kad galime nesunkiai ir greitai pasiekti bent kurią planetos vietovę. Mes kalbame šimtais skirtingų kalbų, bet turime ir galimybę bet kurioje vietovėje susikalbėti, suprasti ten gyvenančius ir paaiškinti, kas mes patys esame. Bet ar tai leidžia mums brautis į kitų namus, primesti jiems savo religiją ir gyvenimo būdą, reikalauti, kad jie mus apgyvendintų ir maitintų (neretai net veltui, nes mes svetimoje vietoje rimtai dirbti nenorime), nes mums atrodo, kad vietiniai kalti dėl mūsų nelygybės ar net dėl tolimoje praeityje buvusio mūsų protėvių skriaudimo. Bet juk tie, pas kuriuos dabar atsibeldė atvykėliai, nėra tie patys, kurie jų protėvius vežė į vergiją. Ir dabartinė lenkų karta nėra ta, kuri sulaužė Suvalkų sutartį ir du dešimtmečius persekiojo mūsų Vilniaus krašto gentainius už lietuvių kalbos vartojimą ar lietuviškų mokyklų steigimą.
Dirbdamas JAV, vieną sekmadienio rytą važiavau į mišias Klivlando tuometinėje Šventojo Jurgio lietuviškojoje parapijoje, kai staiga priešais mano automobilį iššoko vyriokas, saujoje gniauždamas nemažą plytgalį ir grasindamas smogti į automobilio priekinį stiklą. Iššokau ir aš. O jis man rėkia: „Kodėl tu, baltaodi, važiuoji per mūsų (t. y. juodaodžių) rajoną. Aš nekenčiu jūsų, nes jūs mus vergais laikėte…“ Laimei tada pavyko greitai išsiaiškinti, kad esu užsienietis, atvykęs iš šalies, kurioje niekada nebuvo tokio reiškinio, kaip vergija. O įtampa visai atslūgo, kai jis suprato, kad esu krepšininko Arvydo Sabonio tautietis. Ir vis dėlto net atsisveikinant vyriokas perspėjo, kad kitą kartą per šį rajoną nevažiuočiau…
Tačiau, jei neprimetame kitiems jų protėvių kaltės, tai jokiu būdu nereiškia, kad kažkas, atvykęs iš svetur, gali rėkauti, kad mūsų valstybės sostinės apylinkės priklauso Lenkijai arba Gudijai (dabar vadinamai Baltarusija). Niekas neturi teisės skelbti, kad „lietuviai yra žydšaudžių tauta“. Mes gyvename dabar ir atsakome tik už tai, ką darome patys. Mes net negalime kaltinti tų, kurie dabar gyvena vadinamojoje Kaliningrado srityje, kad jie yra okupantai, nes daugumai tai yra jų gimtinė. Čia gimė ir jų vaikai, o kai kam jau ir vaikaičiai. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad dabartiniai kaliningradiečiai turi apsimesti nenorinčiais žinoti, kas čia gyveno prieš 80 metų, ką mena dar išlikę architektūros paminklai arba jų griuvėsiai.
Jei istorijos žinojimas nesąlygoja kaltinimų dabartinei kartai, tai jokiu būdu nereiškia, kad istoriją reikia užmiršti. Bet užuot susimušus, praeities konfliktų pasekmes galima taikiai aptarti. Jokia rasė, jokia tautybė, jokia religija ar bet kurie kiti skirtumai nesuteikia teisės muštis. Gyventi taikoje reikia dabar. Reikia užtikrinti, kad visi nesutarimai būtų išspręsti taikiai ir dalykiškai. Perduoti praeities neapykantą, primetinėti kitiems savo religiją ar bet kuriuos kitus elgsenos bei pasaulėžiūros skirtumus neleistina.
Dabar, kai visą pasaulį galima apkeliauti per kelias dienas, jokiu būdu nereiškia, kad per tas kelias dienas galima išsamiai pažinti ir jo kultūrinę įvairovę. Net keliolika metų padirbėjus kitoje, nei savo kilmės valstybėje, būtina suvokti, kad net ilgo laikotarpio neužteks šiai įvairovei įvertinti. Niekas neturi teisės teigti, kad jo šalies ar tautos kultūra yra pranašesnė už tą, kurioje jis dabar gyvena. Jokiu būdu negalima niekinti žmogaus dėl to priklausymo kuriai nors tautybei. Niekaip negalima pateisinti ketinimo išžudyti kurią nors tautą. Kai hitlerininkai bandė išžudyti žydus, o dabar Rusija – išnaikinti ukrainiečius, tai lemia tas pats baisiausias nusiteikimas – nacizmas.
Net išgyvenęs daugiau kaip aštuonetą metų Jungtinėse Valstijose, pravažiavęs daugiau kaip 90 tūkst. mylių Amerikos keliais ir aplankęs 15 valstijų, meluočiau, jei sakyčiau, kad gerai pažįstu Šiaurės Ameriką. Taip, daug ką mačiau, su daug kuo susipažinau, bet juk net kiekvienas miestelis turi savo nepakartojamą specifiką. Skiriasi tautinė sudėtis, tradicijos, ekonominio išsivystymo lygis, jau nė nekalbant apie kultūrinės raiškos turinį. Net gamtos įvairovė matoma dažniausiai tik pro automobilio langą, o tai nereiškia jos pažinimo.
Pasaulis yra gražus savo įvairove, o ne suvienodėjimu. Mes galime susikalbėti viena kalba, bet tai nepriverčia ir mąstyti bei elgtis vienodai. Galima net sapnuoti angliškai, bet tai nereiškia, kad likome tik angliakalbiais. Bendros kalbos mokėjimas tik palengvina galimybę greičiau išsiaiškinti ir rasti abiem pusėms priimtiną susitarimą. Širdyje mes vis tiek turime savo NAMUS. Ir būtų didelė dvasinė nelaimė, jei pasijustume benamiais, neturinčiais savo tautos, savo gimtinės, jei jau nebegalėtume teigti, kad širdyje esu lietuvis, lenkas ar prancūzas. Net po keliolikos metų darbo kitoje valstybėje būtina turėti kur sugrįžti.
Esu ne kartą rašęs, kad norint atimti žmogaus tapatybę, pirmiausia reikia jį paversti bežemiu ir benamiu. Taip ir pasielgė sovietiniai okupantai, teigę, kad susiformavo „nauja nacionalinė bendrija – tarybinė liaudis“. Daugiabučiuose užaugę asmenys gana dažnai sunkiai randa atsakymus, ką jiems reiškia gimtinės ir tėviškės sąvokos, nes jie negali įvardinti pastovios gyvenamosios vietos: augdami su tėvais kraustėsi iš gamyklos suteikto bendrabučio į laikinąjį būstą, o tada – į vadinamąjį kooperatinį butą. Tai kurią vietovę jie galėtų įvardinti kaip tėviškę? Miesto mikrorajoną, seniūniją?
Dabartiniu metu vis didesnis skaičius daugiabučių gyventojų bando susikurti privačią šeimos erdvę: užmiestyje įsigyja sodybą arba sklypą namui, įsikuria vietovėje, kurioje dar liko giminaičių, apsigyvena buvusiuose „kolektyviniuose soduose“ arba ten, kur dėmesį patraukia jaukus apylinkių gamtovaizdis. Jei šeimos finansinės galimybės leidžia susikurti patogią aplinką, buto daugiabutyje ir visai atsisakoma. Nauja privati erdvė tampa tėviške būsimosioms kartoms. Sodybas įkūrusios šeimos daug tvirtesnės, jų dvasinis ryšys – daug turiningesnis, šeimos narių asmeninė aplinka – nepalyginamai patogesnė, o ir jų ryšys su savo valstybe – žymiai tvirtesnis ir turiningesnis, neapsiribojantis tik šios dienos poreikiais.
Autorius yra socialinių mokslų daktaras, nacionalinio laikraščio „Mokslo Lietuva“ redaktorius