Netrukus visuomenė bandys pasinaudoti galimybe, apie kurią anuomet Vyriausybės vadove tapusi Ingrida Šimonytė arogantiškai mestelėjo maždaug taip: „Jeigu mes nepatinkame, po ketverių metų galėsite išsirinkti kitus.“
Buvo duota suprasti, kad jokio ryšio su rinkėjais nebus. Grubiai pasikėsinta į vieną svarbiausių sričių – valstybinę kalbą. Nors puikiai žinoma, kad jokia kita valstybė negali reikalauti, kad būtų keičiama Konstitucijoje įtvirtinta lietuvių kalbos abėcėlė, balsavime dėl trijų svetimų raidžių įvedimo dalyvavo ir Konstituciją pažeidė tiek „pozicijos“, tiek ir „opozicijos“ atstovai. Todėl dabar jau turime situaciją, kai daugėja lyg ir lietuviškai parašyto teksto, kurio nebeįmanoma ištarti.
Daugybę asmenvardžių ir vietovardžių, parašytų lietuviškuose tekstuose, galima perskaityti, tik pasitelkus kitų kalbų (anglų, lenkų, vokiečių, italų ir kt.) žodynus. Lietuvos televizijos stočių diktoriai puikiai taria angliškus žodžius, bet skaitydami lietuviškus tekstus daro gausybę elementarių kirčiavimo ir balsių tarimo klaidų.
Ne tik Vilniuje, bet ir kitose Lietuvos gyvenvietėse pilna svetimomis kalbomis parašytų įmonių ir įstaigų bei renginių pavadinimų be jokio lietuviško vertimo. Vieną iš seniausių ir turtingiausių pasaulio kalbų (turinčią vienuolika milijonų žodžių) patys stumiame į užribį.
Kas dešimtas Lietuvos gyventojas – ne lietuvis: toks staigus kitakalbių pagausėjimas įvyko per pastaruosius ketverius metus. Kitų kalbų mokėjimas judriame pasaulyje yra didžiulė vertybė, bet gimtosios kalbos praradimas – nepataisomas nuostolis asmenybei. Milžiniška lietuvių emigracija lėmė kelių tūkstančių lietuviškų mokyklų uždarymą: švietimo sistema neteko daugybės pastatų, stadionų ir kito materialaus bei nematerialaus turto. Netekome daugybės pedagogų, o tautinės švietimo koncepcijos vizija virto tik skaudžiu Sąjūdžio laikų prisiminimu.
Matome vis dar tebesitęsiantį atokesnių regionų tuštėjimą, kurio niekaip negalime kompensuoti daugiau kaip penkių dešimčių lietuviškų bendruomenių atsiradimu kituose žemynuose. Dėl emigracijos netekome didžiulio skaičiaus aktyviausių ir labiausiai kvalifikuotų specialistų. Eiles pas gydytojus lėmė ir tai, kad Lietuvos universitetuose išugdytus medikus iššvaistėme po visą Europos Sąjungą ir už jos ribų. Nežiūrint visų reklamuojamų vidutinės algos didinimų esame šešti nuo galo Europos Sąjungoje pagal gaunamą atlyginimą.
Štai ir praėjo tie ketveri metai, kai lyg ir galima atsikratyti tų, kuriuos karantino sąlygomis išsirinko 40 proc. rinkėjų, sugebėjusių pakilti nuo sofos ir balsavusių už tuos, „kaip visada“.
Nors visokių aplinkybių buvome veikiami per praėjusius nepriklausomybės metus, bet tokios šlykščios Seimo sudėties dar niekada neturėjome. Gal, duok Dieve, ir neturėsime. Matome, kaip skuba tie, kurie didžiausias niekšybes vykdė, užimdami Seimo ir Vyriausybės narių vietas. Greičiausiai ir jie nujaučia, kad tokio palankaus laiko nusikalstamai veiklai tęsti nebebus.
Dar niekada iki šiol nebuvo tokio korupcijos lygio, kokį matėme per pastaruosius ketverius metus. Kažkas „pralošė“ keturiasdešimt milijardų, skirtų „nacionalinio stadiono“ statybai, bet azartinių lošimų kontrolės tarnybų atstovai aiškina, kad viskas vyko pagal taisykles: dokumentai – tvarkingi, pasirašyti ir antspauduoti, todėl jokio poreikio juos tikrinti nebuvo. Tai patvirtina ir bankų atstovai, ir darbų vykdytojai. Tik tų darbų, kurie turėjo būti atlikti, nėra.
O įdomiausia tai, kad tas vadinamasis „lošėjas“ ramiausiai išleistas iš sulaikymo vietos. Ar prisimenate tokią praktiką, kad teisėsaugininkai įtariamiesiems, net neįpusėjus bylos, suteiktų atostogas, pavyzdžiui, į Italiją?
Kažkuris iš labai atsakingas pareigas užimančių politikų per trumpą laiką susikrovė šimtus milijonų, bet ramiai kartoja, kad visa tai yra sutuoktinio veikla, kuria šeimos nariai niekada nesidomėjo. Prestižinėje sostinės priemiesčio vietoje išaugo trys prabangios sodybos, bet dokumentuose nurodyta, kad tai – tik vienas kuklus namelis, kažkokios dirbtuvėlės… Tokių išradingų vaizdų net cirke neišvystume.
Atsitiktinai išryškėjo, kad lyg ir eilinis Seimo narys (ne ministras, ne privatizuojamos kompanijos vadovas) jau yra susikūręs pelningą stambų verslą keliose užsienio valstybėse. O juk galėjo ir neišryškėti, jei ne artėjantys rinkimai, kai tokios sensacijos tampa naudingomis konkurentams.
Dabartinis Seimas nuo pat savo veiklos pradžios prarado moralinį ir kultūrinį autoritetą. Užuot sprendusi seniai pribrendusius ekonomikos, švietimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos ir gamtosaugos klausimus, valdančioji dauguma pabandė nukreipti visuomenės dėmesį į išgalvotas „Overtono lango“ temas. Taip Seimo darbotvarkėje atsirado visokių „mažumų“ teisių temos, pavirtusios reikalavimais įteisinti amoralų elgesį ir atsisakyti pagrindinių sąvokų, apibrėžiančių šeimos vaidmenį visuomenės ir tautos gyvenime bei gyvenimo prasmę.
Bandoma įrodinėti, kad kol kas dar egzistuojantys draudimai vartoti narkotines medžiagas riboja asmens norą „viską pažinti“. Propaguojama nuostata gyventi vadovaujantis vienadienėmis nuostatomis, t. y. neturint jokio gyvenimo prasmės ir šeimos vaidmens suvokimo. Pavyzdžiui, save liberalais vadinantys veikėjai labai apsidžiaugė tuo, kad kaimo turizmo sodybose kasmet bus galima pagaminti iki šimto litrų „samanės“, šį stiprų alkoholinį gėrimą priskiriant… tautos kultūros paveldui.
Visa viešoji erdvė rodo, kad ir šie rinkimai didelių permainų nesuteiks, nes korupciniai susivienijimai apraizgė bene visus, kasdien minimus žinių laidose. Jokių permainų rinkimų sistemoje, apie kuriuos seniai kalbama, nebus. Valdantieji labai gerai jiems pasiruošė.
Vėl bus balsuojama už kelių dešimčių „partijų“ iškeltų ir jų vadovų sudarytus kandidatų sąrašus. Rinkėjai ir dabar turės teisę pasirinkti tik vienos partijos sąrašą. Jiems palikta galimybė „reitinguoti“ esančius tame sąraše. O jeigu esate įsidėmėję kelis politikus, esančius skirtingų partijų sąrašuose, visa tai liks tik jūsų vaizduotėje: pasirinkti skirtingų partijų atstovus neleidžiama. Balsuoti už tuos, kurie nebuvo kasdien rodomi televizijoje, daugeliui atrodo neperspektyvu.
Būtų gana įdomu sužinoti, ką rinkėjams siūlo tos kelios dešimtys partijų savo rinkiminėse programose. Tačiau kuri dalis rinkėjų, žengiančių prie balsadėžių, bus suspėjusi jas atidžiai perskaityti ir palyginti, kad po rinkimų galėtų išrinktųjų paklausti, kaip jie vykdys duotus pažadus?
Pagaliau, kuri dalis rinkėjų sugebės dalykiškai palyginti, ką tie pažadai reiškia, kokia tvarka jie bus priimami Seimo posėdžiuose? Kuri rinkiminių programų dalis liečia visos valstybės reikmes, o kuri – tik atskiro rinkėjo ar nedidelės jų grupės lūkesčius?
Įsivaizduokite, kad netrukus po rinkimų išryškėjo, kad toje rinkiminėje apylinkėje išrinktas asmuo rinkėjus nuvylė. Tiesa, jis dar neapsivogė, neįsivėlė į aferas su nusikaltėliais, tačiau net nebandė spręsti problemų, aktualių visai apylinkei ir nieko nepasiūlė nei Vyriausybei, nei Seimui. Taigi jis paprasčiausiai nesugeba atlikti net įprastinių Seimo nario pareigų. Ką daryti, juk rinkimai ir vėl tik po ketverių metų?
Ar yra koks nors mechanizmas, leidžiantis šį Seimo narį atšaukti ir išrinkti kitą? Kol kas žinome tik tiek, kad savikritiškas asmuo gali iš šių pareigų pats pasitraukti. Bet kiek tokių atvejų buvo per visą praėjusio Seimo kadenciją? Juk net nuteistas ir atsidūręs kalėjime, liko Seimo nariu: galėjo teikti pasiūlymus eilinio posėdžio darbotvarkei, balsuoti: „už“, „prieš“, „susilaikė“. Kaip jis gali priimti pas jį pageidaujantį atvykti rinkėją ir tarpininkauti, sprendžiant jo problemą, kurios atidėti negalima?
Grįžkime prie rinkėjo sąvokos. Kiekvienas rinkėjas turi ne tik teises, bet ir pareigas. Neteko girdėti, kad kuri nors apklausų tarnyba būtų ištyrusi, kiek asmenų yra įsitikinę, kad „politika jų nedomina“. Kuri dalis rinkėjų niekada (arba beveik niekada) neatėjo balsuoti? Kuri dalis rinkėjų balsuoja nesvarstydama, už ką balsuoti? Ar rinkėjų aktyvumą pakeistų reikalavimas, kad dalyvavimas rinkimuose būtų privalomas? (Tokia nuostata ir dabar galioja kai kuriose Europos (ir ne tik) valstybėse.
Yra valstybių, kuriose rinkėjų aktyvumas stebimas nuolat. Viena iš jų – Šveicarija. Joje rinkėjų nuostatas parodo referendumai. Būtent referendumai atskleidžia rinkėjų informuotumą ir reikalavimus imtis politinių, ekonominių ar kultūrinių permainų. Piliečiai, dalyvaujantys referendumuose, žino, kad jų valia įtakoja visos valstybės politiką.
O štai Lietuvoje net pati referendumo sąvoka nėra aiški rinkėjams. Referendumo įstatymas yra pasenęs ir net nelogiškas. Vien norint surinkti piliečių, iškėlusių konkretaus referendumo idėją, skaičius, nebeatitinka visuomenės struktūros pokyčių.
Matydami, kad surasti tokį skaičių referendumo iniciatorių, koks numatytas dabartiniame įstatyme nepavyks, jo idėjos rengėjai dažniausiai atsisako viso sumanymo. O kiekviena nesėkmė ilgam užgožia rinkėjų aktyvumą.
Autorius yra „Mokslo Lietuva“ vyr. redaktorius.
Paskutinis leidinio numeris ČIA.