Jonas Jasaitis. Žmogaus esmė ir atsakomybė

Žmogus, skirtingai nuo kitų gyvų būtybių, turi sąmonę ir sąžinę. Vadovaudamasis įgytu išsilavinimu ir sukaupta patirtimi jis turėtų vertinti savo aplinką ir priimti protu pagrįstus sprendimus, o, vadovaudamasis sąžine, užtikrinti, kad tie sprendimai yra pagrįsti dorove. Gebėdamas mąstyti ir bendrauti, jis gali paaiškinti savo sprendimų motyvus ir numatyti jų pasekmes. Niekas, išskyrus žmogų, tokių galimybių neturi. Joks dirbtinis intelektas nesvarsto jam skirtos programos dorovės, atjautos ir atsakomybės požiūriu, vykdydamas tai, kas užprogramuota. Jis neužmiršta ir nesupyksta, jis neserga ir neprotestuoja. Nebent sugenda.

Doro elgesio užprogramuoti negalima. Asmuo, nesuvokiantis, kad reikia vadovautis sąžine ir dorove ir iš jų besityčiojantis, yra pats baisiausias padaras planetoje. Tik žmogus gali prisiimti atsakomybę už savo ir net už savo artimųjų arba bendradarbių veiksmus. Prieš kurį laiką viešojoje erdvėje buvo aptartas hipotetinis toks atvejis: Plaukymo baseine skendo vaikas. Tai matė pro šalį einantis sportininkas plaukikas, kuris galėjo jį išgelbėti, bet to nepadarė. Štai ir dilema: ar galima apkaltinti tą, kuris matė, bet abejingai praėjo? Ar toks asmuo yra nusikaltėlis?

Diskusijoje dalyvavęs profesionalas vadinamąja „teisine kalba“ šaltai paaiškino, kad sportininkas, pėdinęs pro šalį ir matęs nelaimę, nepadarė jokio nusikaltimo ir negali būti nubaustas, nes jis niekaip nebuvo įpareigotas gelbėti skęstančiojo. Anot teisin0inko, sportininkas buvo pašalinis asmuo, niekuo neįtakojęs vaiko skendimo. Jeigu būtų vaiką išgelbėjęs, negalėtų pretenduoti į jokį atlyginimą. Minėtas aukštos kvalifikacijos teisininkas tą pro šalį ėjusį sportininką sutapatino ne su žmogumi, bet su dirbtinio intelekto įrenginiu. Jis ir pats įstatymus pritaikė kaip užprogramuotas robotas – be jokio ryšio ne tik su dorove ir sąžine, bet ir su visa konkrečia aplinka.

Nustojame stebėtis, nes taip besielgiančių asmenų daugėja ir mūsų šių dienų visuomenėje. Kiek kartų esate girdėję: „Matai nusikaltimą? Nesikišk, dar pats gali nukentėti… Tam yra policija…“ Tikriausiai dar ne vienas atsimenate diskusiją žiniasklaidoje „Jie stovėjo po medžiu“. Jie matė, kad keli nusikaltėliai užpuolė apsiginti negalintį žmogų, jį primušė ir apvogė. Bet mačiusieji „nesikišo“. Jų niekas neapkaltino ir nenubaudė, nors jie tikrai galėjo išgelbėti užpultąjį.

Pasitaiko, kad ir policija pasielgia taip, kaip užprogramuotas įrenginys. Policininkė galėjo išplėšti iš lietuvių kalbos mokytojos rankų valstybinę vėliavą, kuria ji mojavo Kazio Škirpos alėjoje, protestuodama prieš jos pervardinimą nežinia kieno „trispalve“. Kol kas niekas tokio iš anksto suprogramuoto, o gal spontaniško policijos veiksmo neįvertino nei teisės, nei dorovės, nei valstybės garbės požiūriu, bet mokytoja jau ilgam laikui liko apšaukta kaip „ramybės drumstėja“. Kokios ramybės? Nejaugi suvokiamos kaip vis labiau užpelkėjančio, dvokiančio liūno?

Asmuo, įsakęs pakeisti gatvės pavadinimą, neatsiklausęs visuomenės, nebuvo už tai net įspėtas. Tas pats asmuo, valstybės sostinės reprezentacinėje aikštėje išsityčiojęs iš kovotojų už tautos laisvę aukų atminimo, bandė ją paversti absurdiškų pramogų ir šlykštaus darkymosi vieta. Bet jis ir toliau dalyvauja, svarstant sostinės savivaldybės reikalus. Ką tik valstybė sumokėjo už jo užgaidą susiaurinti gatves, neva vadovaujantis gamtosaugos motyvais. Dabar vėl mokame už tai, kad tos pačios gatvės vėl būtų praplatintos. O jei už tai būtų įsakmiai nurodyta, kad mokėti teks šios avantiūros autoriams, teisine kalba ramiai paaiškinus, kad nesumokėjus laiku, teks turėti reikalų su antstoliais (tiesa, taip pat privatizuotais)? Beje, tas asmuo turi teisininko diplomą. Gal ir čia galioja taisyklė, kad norint pažeidinėti įstatymus, pirmiausia juos reikia bent žinoti?

Galima pateisinti tiek buvusio mero, tiek į tas pareigas kandidatavusių asmenų, tiek ir dabartinio sostinės savivaldybės vadovo rūpestį eismo sklandumu, siekiu padidinti transporto pralaidumą ir saugumą, sumažinti miesto taršą ir triukšmą. Tačiau esminiai strateginiai sprendimai iki šiol neįvykdyti. Magistraliniai aplinkkeliai (greitkeliai) su svarbiausiomis atšakomis į sostinę ir iš jos – nenutiesti. Bandymai jau įvykdyti, bet iki sistemos sukūrimo – dar labai toli.

Prieš daugybę metų parengti metro magistralių projektai net nepradėti vykdyti. Šios projekto esmė vis dar rutuliojama buitinių šnekų lygmenyje: „reikia – nereikia“, „apsimokės – neapsimokės…“ Vis dar pliurpiama, kad Vilnius metropolitenui esąs per mažas: čia prasikiša vis tos pačios valdymo „liliputiškumo“ nuostatos. Tokios vadybos „liliputai“ ir šiandien Vilniuje iš Ukmergės gatvės pradžios, per centrą ir pro Naujininkus iki oro uosto, o nuo Žemųjų Panerių iki Saulėtekio tikriausiai keliautų paspirtukais (kuriuos aštrialiežuviai jau seniai praminė „paspringtukais“).

Minint Vilniaus 700-ąsias metines, Katedros aikštėje tebestovi miesto įkūrėjo garbei skirtas paminklas, bet su jo atminimą niekinančiu užrašu. Nors puikiai žinoma, kad Gedimino laikais net nebuvo tokios valstybės, kaip „Lietuvos kunigaikštystė“, kad ir dabar eksponuojamuose karaliaus Gedimino laiškuose įrašytas jo tikrasis valstybinis titulas. Tačiau iki šiol valstybei nusipelniusiems asmenims tebeteikiamas „kunigaikščio Gedimino“ ordinas. Iš ko tyčiojamės: iš valstybės vadovo, ar iš valstybei pasiaukojusių ir jos garbę puoselėjančių piliečių?

Kažkurie mūsų bendruomenės nariai buvo išrinkti į savivaldybės tarybą. Kai juos rinko, žmonės tikriausiai jais pasitikėjo manydami, kad jie bus dori ir sąžiningi, tarnaus bendruomenei. Bet štai paaiškėjo, kad išrinktasis niekuo nesiskiria nuo šiukšlynuose besirausiančio bomžo, kuris griebia viską, kas galbūt pravers. Kaip vertinti, kad kandidatuojančiam į savivaldybės tarybą būdingas „bomžo“ elgsenos modelis?

Jau pati formuluotė „čekiukų skandalas“ rodo, kad šį reiškinį bandoma sumenkinti, nes „visi taip daro“. Jei atsirastų protu, dorove ir sąžine, o ne robotizuotu teisės aktų supratimu besivadovaujantys teisininkai, jie iškart konstatuotų, kad tikrai ne visi švaistė savivaldos plėtrai skirtus pinigus, vadovaudamiesi šiukšlynų bomžo įpročiais. Tikrai ne visi ir dabar planavo būti renkami dėl padidintos algos. Bet problema tikrai egzistuoja ir ją reikia spręsti, orientuojantis į norinčių dalyvauti savivaldoje supratimą apie bendruomenės lūkesčius ir gebėjimą suvokti asmeninę atsakomybę.

Jei kiekvienas išrinktasis žinotų, kad jau po pirmųjų trijų mėnesių darbo savivaldybėje (Seime, Vyriausybėje, etc.) reikės atsiskaityti jį išrinkusiai bendruomenei, atsirastų ne tik kita veiklos motyvacija, bet ir kiti šios veiklos vertinimo kriterijai. Išrinktasis pirmiausiai turi suvokti valstybės strategiją, suprasti jos tikslus ir pagrindines gaires, kiekvieno padalinio kompetencijos lauką. O tai yra žinios apie valstybės stiprybes ir silpnybes, jos galimybes ir grėsmes. Kai nėra aiškios asmeninės atsakomybės, neatskiriamai susijusios su periodišku atsiskaitymu bendruomenei, negalima net tikėtis pozityvios išrinkto asmens veiklos. Tik tada išrinktasis (ir paskirtasis) dirbs tikslingai, nesiblaškydamas, kai bus žinoma, ko iš jo tikimasi ir už ką jis tikrai yra atsakingas. Ir tai galioja visiems: tiek atokios vietovės seniūnui, tiek Vyriausybės vadovui.

Kol kas vis dar neaiškus tik Seimo Pirmininko (Pirmininkės) vaidmuo. Ar tai tik techninis Seimo veiklos tvarkytojas, kalbėtojas (angl. – speaker), ar Parlamento vadovas, t. y. vienas iš pagrindinių valstybės vadovų – asmuo, esantis greta Prezidento ir Premjero?

Atidus stebėjimas rodo, kad nelabai tiksliai savo funkcijas suvokia ir Premjerė, kurios pareiga – vadovauti Vyriausybei ir rūpintis valstybės raida. Ji vis dažniau savo pareigas supainioja su Prezidento, aiškiai bandydama dirbti jam labai aiškiai įstatymu priskirtus darbus. Ypač tai išryškėja tais atvejais, kai Premjerei kas nors nesiseka vidaus politikoje.

Būtent nuo Vyriausybės veiklos labiausiai priklauso valstybės piliečių gerovė. Būtent Vyriausybei ir pavesta įgyvendinti Prezidento aktualizuotą Gerovės valstybės strategiją. Piliečių gerovė ir yra svarbiausias valstybės tikslas, o visos pastangos šį tikslą įgyvendinti pasitarnauja pačios visuomenės susitelkimui, valdžios ir visuomenės tarpusavio supratimui stiprinti.

Seimo Ateities komitetas jau kuris laikas bando kalbėti apie pagrindines valstybės strategines problemas, tačiau užuot sutelkęs mokslininkus, kurie ne tik padėtų patikslinti pagrindines valstybės strategijos kryptis, bet ir pateiktų sprendimus, kaip jas įgyvendinti, vis dar klaidžioja tokioje beletristikoje, kaip „Valstybės pažangos strategija – 2030“ arba „Valstybės pažangos strategija – 2050“.

Tikėkimės, kad po XVII Lietuvos mokslininkų suvažiavimo pagaliau bus atsikvošėta ir prasidės rimtas darbas, o ne šnekos apie tai, ko griebtis, suvaldant demografinę krizę, užtikrinant mokslo ir verslo tikrą pažangą.

5 5 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top