Jonas Ohmanas. Apie alkoholį ir provinciją

15min.lt

Pastaruosius kelis mėnesius dėl įvairių priežasčių tenka gyventi kaime. Čia per trumpą laiką kelis kartus atsidūriau situacijose, kai girti piliečiai, pakankamai dramatiškomis sąlygomis, sukėlė tiesioginį pavojų ir sau, ir aplinkiniams.

Kalbu ir apie girtą policininką, kuris taranavo kaimynų tvorą su savo mašina, girtą darbininką, kuris vos nenupjovė bendradarbio kojos su motoriniu pjūklu, girtą, piktą girtuoklį, kuris sukėlė vėją vietiniame pašte, gąsdindamas darbuotojas ir svaidydamasis daiktais. Beje, pastarąjį man teko, švelniai tariant, išprašyti į gatvę.

Per pastaruosius mėnesius patyriau daugiau kasdieninės dramos, nei per pastaruosius 10 metų. Situacijos kiek skirtingos, bet visada figūruoja nemenkas alkoholio kiekis. Žmonės, kurie gyvena Lietuvos provincijoje, nesusitvarko su savo gyvenimais.

Pirma mintis, kuri šauna į galvą, aišku, sovietmetis ir jo palikimas. Teko girdėti marazminius pasakojimus apie „lakimo tradicijas“ sovietinėje pramonėje ir kolūkiuose. Susidaro įspūdis, kad degtinė padėjo pabėgti nuo išdurnėjimo, bet to pabėgimo kaina – kitoks išdurnėjimas.

Alkoholis Lietuvoje tebėra be galo sudėtingas, skausmingas ir nuostolingas reiškinys. Kai kuriomis prasmėmis alkoholizmas dabar dar didesnis gal net dar labiau nei sovietmečiu, nes pasekmės skaudesnės. Galima minėti nesibaigiančius eismo įvykius, šeimų tragedijas. Ir, žinoma, už vairo pagautus pareigūnus, kurie, bandydami išsisukinėti, atskleidžia ne tik savo gan menką moralę, bet ir šūkauja, kad alkoholis yra sovietinės kultūros dalis.

Puikiai suprantu, kad alkoholio vartojimo „kultūra“ čia sėdi giliai smegenyse. Alkoholis psichologiškai neatsiejamas nuo viešo bendravimo ir yra pamėgtas problemų „sprendimo būdas“.

Bet kokios bebūtų tradicijos, teigiu, kad alkoholio vartojimo problematiką Lietuvoje gali pirmiausia nulemti politinis sprendimas, nes tai -strateginis klausimas. Čia net nekalbu apie tai, kaip reikia vertinti alkoholį ir jo tiesioginius neigiamus efektus. Kalbu apie tai, kad besaikis alkoholio vartojimas yra progreso ir vystymosi rimta kliūtis.

Vis tik pamažu mąstymas apie alkoholio vartojimo problematiką keičiasi. Alkoholio pardavimo draudimas degalinėse (aš taip niekada ir nesuvokiau, kodėl vairuotojas taip lengvai gali gauti prieigą prie stipraus alkoholio) – žingsnis į gerą pusę. Tačiau vieta, kur tikrai reikia dirbti alkoholio prieigos klausimu, yra už greitkelių ribų – provincijoje. Mano manymu, tai būtent ta vieta, kur slypi alkoholio politikos ar jos nebuvimo esmė.

Nors džiaugiuosi tuo, kas Lietuvoje įvyko 1990-aisiais, ir tuo, kad šalis tapo laisva bei nepriklausoma, tuo pačiu suprantu, kad kai kuriomis prasmėmis tos laisvės pasekmės provincijoje itin skaudžios.

Naujoji valdžia ne visada išmintingai elgėsi. Sprendimas vos ne per naktį sugriauti kolektyvinio ūkio sistemą iš esmės sudrebino didelės dalies užmiesčio gyventojų gyvenimų pamatus. Kiek ironiška, kad vienas minėtos kolektyvizacijos skaudžiausių pasekmių – besaikis alkoholio vartojimas – taip ir nedingo kartu su kolūkiais.

Dažnai klausausi debatų, bet vienas klausimas man lieka neatsakytas: ar tikrai norima vystyti provinciją? O gal geriau laikyti ją pusiau merdinčia ir per daug nesukti galvos? Kartais man atrodo, kad būtent čia slypi alkoholio „politikos“ gilesnė esmė. Alkoholis naudojamas kaip tam tikra „savanoriškos represijos priemonė“ ir tuo pačiu kaip „maišto stabdis“.

Tas, kuris girtas triukšmaus, pridarys bėdų, bet neturės jėgų protestuoti ir pretenduoti į realius pokyčius. Pasyvumą skatina, beje, dar vienas, gan savotiškas „represijos įrankis“ – savanoriškas trėmimas. Išvažiuoti gali bet kas, kuris bent kiek blaivesnis, visi kiti tegu sėdi, kur sėdi ar guli. Ir merdi provincija, paskendusi savo degtinėje.

Man, kaip gan jau daug apvažinėjusiam Lietuvą, jos provincija yra visiškai neatsiejama šalies dalis. Potencialas ten, įvairiomis prasmėmis, milžiniškas ir šiandien beveik neišnaudotas. Kad provincija turi keistis ir kitaip negu šiandien suvokti savo esmę, kryptį ir vaidmenį – faktas. Bet tam, kad ji galėtų taip daryti, reikia sudaryti sąlygas. Viena tokių sąlygų – alkoholio priėjimo apribojimas.

Provincijos vystymosi klausimas gerokai platesnis ir sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet vis labiau pradedu matyti, kaip požiūris į alkoholį susijęs su kitais – esminiais ir strateginiais dalykais. Jei dėl alkoholio nieko nedarome, kelias iki visapusiškai išsivysčiusios Lietuvos kaip minimum padvigubės arba bus toks pat ilgas kaip kelias į komunizmą.

Arba dar griežčiau – jei Lietuva nori išlikti, reikia sustoti gerti. Kaip tokia rinkimų tema, ponai?

15min.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top