Jonas Ohmanas: Apie korupciją ir saugumą

15min.lt

Dirbdamas Ukrainos klausimais laikui bėgant supratau, kad gerokai labiau nekenčiu visokių korupcionierių negu kokių nors banditų-separatistų. Aišku, „benzokolonkės“ lygio band-separas labai bjaurus padaras, bet jis daro, kaip moka ir per daug neapsimetinėja. Tikras, „profesionalus“ korupcionierius yra gerokai klastingesnis ir gerokai didesnius nuostolius atnešantis priešas – tam tikras banditas-hibridas, naudojant aktualią terminologiją.

Ir ne tik pavojingas per se, tai, tiesiogine prasme, saugumo ir stabilumo grėsmė. Galima teigti, kad be jo, ko gero, to bandito-separatisto nebūtų.

Dabartinės padėties Ukrainoje, kalbant, pvz., apie ministrų atsistatydinimus ir t.t., dabar nekomentuosiu, galiu tik su nuoroda į praėjusios savaitės straipsnį pasakyti, kad Ukrainoje korupcija yra Rusijos ištikimiausias sąjungininkas-diversantas per visą nepriklausomybės laikotarpį ir tuo labiau dabar, nė žingsnio nepasitraukęs iš šių teritorijų.

Taip pat, plačiau studijuojant ir lyginant korupciją įvairiose Europos šalyse ir Rusijos įtakos laipsnį, manau, rastumėme įvairių įdomių koreliacijų, ypač susijusių su Europos tariamais politiniais elitais.

Lietuvos plačiojoje visuomenėje vykstanti kova su kasdienine, kaip kartais vadinu, „lotynų amerikietiška“ korupcija, nors sunkiai, bet pamažu duoda rezultatų.

Man pačiam kelis kart teko susidurti su teisingumo scenarijais, įskaitant muštynes dėl šautuvo prie bažnyčios Kavarske su vietiniais ereliais bei „meksikietišku teismu“ Anykščiuose jau kitą dieną(!). Vis dėlto, galiu pasakyti, kad šiokia tokia pažanga yra. Taip pat faktas, kad neblogai sekasi pritraukti tarptautinį verslą, kuriam stabilumas ir aiškumas yra labai svarbūs faktoriai, liudija, kad suvokimas apie korupcijos bėdas ne tik yra, bet ir stiprėja.

Tačiau giliau pažiūrėjus tas vadinamasis elitas labai sunkiai išsivaduoja iš korupcijos duobės. Pavyzdžiui, parlamentarai, vietoje to, kad vykdytų savo tiesiogines pareigas, Vilniuje bėgioja tarp įstaigų, kad gautų parašiukus savo mecenatams.

Manau, taip yra ne tik dėl gobšumo. Įtariu, visų pirma korupcija vertinama kaip „nekonvencionali valdymo priemonė“. Ne kaip pinigų plovimo schemos, o kaip neformalus įtakos dalijimosi instrumentas.

Šis reiškinys turi keletą pakopų – nuo „bomžų“ balsų pirkimų, įvairių žemesnių įstaigų ir departamentų valdymo kėdžių dalinimosi (su atitinkamomis galimybėmis), vietinių feodalų privilegijų iki „ponų“ susitarimų, naudojant juos kaip užkulisių įrankį politiniuose mūšiuose.

Visam tam buvo galima, bent iš dalies, užbėgti už akių, bet taip neįvyko. Ne naujiena, kad Lietuvoje nebuvo jokios realios valdančių struktūrų desovietizacijos. Taip pat nieko naujo, kad senos santvarkos veikėjai gana nesunkiai rado būdus, kaip, naudojant senus įpročius bei pritaikant naujus, pralobti.

Kapitalistinio-sovietinio mišinio korupcijos pavyzdžių – aibė. Gana vieša paslaptis, kad, pvz, sporto stadiono Vilniuje (ne)statymas buvo miglotai susijęs su „Crowne Plaza“ viešbučio prie Vingio parko statybom. O jei kiek plačiau apie statybų temą, kiekvienas stambesnis rangovas žino, kad prieš rinkimus dalis kai kurių stambesnių statybinių objektų lėšų stebuklingai tapdavo įvairių lygių rinkiminių kampanijų resursais.

Politinei korupcijai iki šiol tarnauja ir dalis teisinės, ir šiaip korumpuotos, sistemos (pvz., stebuklingas rezonansinės bylos atvejis – „davė kaip reikiant mums į snukį, bet neturėjo tikslo to daryti ir dėl to bus tik baudelė“).

Sovietiniai prokurorai, teisėjai, kurie įpratę, reikalui esant, klausyti politiškai motyvuotų nurodymų, ir toliau sėkmingai dirba naujoje Lietuvoje, tiesiog sulieję senus paklusnumo įpročius su naujais politinės realybės reikalavimais.

Dabar net svarstau, kad teisėsauga gal buvo būtent ta vieta, kurią labiausiai reikėjo išvalyti, silpninant sovietinę korupcinę santvarką.

Šiandien teisėsaugos ir jos pilkų peripetijų problema gerokai sudėtingesnė negu kadaise klausimas, ką daryti su kažkokiais buvusiais sovietiniais teisėsaugos pareigūnais ir teisėjais. Bet kas, kuris domisi, žino, kad Lietuvoje veikia tam tikras nebaudžiamas „advokatų elitas“, su savo neviešais įkainiais, šaknimis ir įtaka. Šen bei ten, kur iš viso neturėtų būti, įskaitant valdymo struktūras.

Aišku, į šį vaizdą galima žiūrėti visaip. Taip, korupcija yra klasikinės besivystančios/posovietinės šalies „normali“ problema. Taip, laikui bėgant reikalai turėtų susitvarkyti, net ir pamažu tvarkomi.

Bet ar įsivaizduojame, kaip tokios pilkos struktūros, kurios dabar yra naudojamos ir naudoja savo korupcinę įtaką, nebūtinai pagal nacionalinius ir bendros gerovės interesus, veiktų rimtos krizės ar konflikto akivaizdoje?

Esu šiek tiek susipažinęs su Rusijos hibridinio karo aparatu, kurio atstovai intensyviai tyrinėja, kas imlus „pasiūlymams“,tiek paveikiant įvairius procesus konflikto metu, tiek tarnaujant tariamam naujam valdžios aparatui. Kai žiūri į korupciją tokiu kampu, viskas atrodo kiek kitaip.

Taikos sąlygomis korupcija – purvinas, liūdnas reikalas, kuris erzina ir gerokai stabdo gerovės plėtotę. Konflikto atveju korupcija – klastingas, amorfinis, tylus, mirtinas diversantas, kuris gali efektyviai stabdyti ir net žlugdyti pasipriešinimą ir moralę.

Tikiuosi, kad labai gerai suvokiama, kad esamomis prieblandos sąlygomis kova su korupcija yra tiesioginė Lietuvos saugumo užtikrinimo priemonė.

15min.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
13 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
13
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top