Julia Ioffe. Vladimiras Putinas gali kristi. Mes turime svarstyti, kas įvyks po to

„New Republic“

Liepą Jungtinės Amerikos valstijos ir Europos Sąjunga pagaliau įveikė savo [nuomonių] skirtumus ir, pabudusios po Malaizijos oro linijų lėktuvo, skridusio 17-uoju reisu, numušimo, trinktelėjo Rusijai griežtomis sankcijomis. Ankstesnių derybų raundų pincetai ir skalpeliai buvo išmesti – šį kartą buvo nusitaikyta į ištisas pramonės šakas: gynybą, finansus ir energetiką, įskaitant ir „Sberbanką“ – didžiausią Rusijos banką.

Jei pirmasis JAV sankcijų paketas Kremliaus elito buvo sutiktas pajuokomis – Vladimiro Putino pilkasis kardinolas Vladimiras Surkovas, patekęs į sankcijų sąrašą kovą, juokavo, kad tai, ką jis mėgsta Jungtinėse Valstijose, yra Tupakas Šakuras (Tupac Shakur – amerikiečių aktorius ir repo muzikos atlikėjas – Tiesos.lt), miręs dar 1996, yra, šįkart tokių juokelių nebegirdėti. Dabar Genadijus Timčenko, stebuklingu būdu tapęs milijardieriumi daug anksčiau nei jo senas draugas Putinas atėjo į valdžią, įveikia alergiją rampos šviesoms ir viešai dejuoja, kaip jis negali su šeima vykti atostogų į Pietų Prancūziją ir aplankyti devyniolikmečio sūnaus besimokančio Šveicarijos universitete. „Mūsų viešoji nuomonė nepakankamai jas (sankcijas – vert. past.) įvertina, bet šios sankcijos yra daug rimtesnės“, – sako Sergejus Markovas, Putino vanagas, sėdintis organizacijos „Rusijos Visuomenės rūmai“ (Общественнaя палатa Российской Федерации) užsienio reikalų komitete. „Jos (sankcijos – vert. past.) nėra personalinės, jos nukreiptos į tam tikrus sektorius. Taigi, jos paveiks kur kas daugiau žmonių. Dar daugiau – jos paveiks ir verslus, kurie yra svarbiausi Rusijos ekonomikai. Ir taip jos smogs gyventojams. Galbūt ne iš karto, bet tai įvyks.“

Ar sankcijos išties yra būtinos kaip bausmė už Putino beatodairišką politiką Rytų Ukrainoje, ar ne, šįkart galime ir neklausti, bet vis dėlto ar Vakarai gerai apsvarstė, kas atsitiks, jei jos bus sėkmingos? Abiejose Atlanto pusėse išreikštos abejonės buvo daugiau siejamos su tuo, kokį poveikį jos turės Vakarų ekonomikai, nei kas galėtų nutikti Rusijos viduje. Štai užuomina: „Rusijos ekonomika žlugs greičiau ir sparčiau“ nei Europos, – pasakė Chrisas Weaferis, garsus (ir paprastai optimistiškas) Rusijos rinkos analitikas bei firmos „Macro Advisory Partners“ vadovas.

Ir būtent tai kelia didžiulę problemą. Nebyli Putino visuomeninė sutartis su Rusijos žmonėmis yra paremta esminiais mainais: Putinas įtikina Rusijos žmones, kad jie taps kur kas materialiai turtingesni, o Rusijos žmonės mainais patiki politiką Putinui. Taigi, abi pusės laikosi susitarimo. Pritrenkianti rusų dauguma palaiko Kremliaus liniją arba vengia politikos kaip maro, o BVP vienam asmeniui padidėjo nuo 1 771 JAV dolerių 2000-aisiais, kai Putinas atėjo į valdžią, iki 14 000 JAV dolerių šiandien. Tai yra didesnis prieaugis negu Kinijoje. „Jei įvyktų žmonių materialinio gyvenimo pokyčiai Rusijoje, – sako Waeferis, – mes galėtume pamatyti tokių politinės veiklos pokyčių, kokių dar nesame anksčiau matę“.
 
Geopolitika ir ekonomika yra du Putino stiprybės šaltiniai ir abu jį žlugdo. Jis vis labiau įstringa Rytų Ukrainoje, o dėl korupcijos, neefektyvumo bei Sočio olimpiados ekonomika springsta jau apie metus. Kapitalo nutekėjimas, oficialiais Rusijos vyriausybės duomenimis, jau pasiekė 75 milijardus JAV dolerių pirmoje 2014 metų pusėje, ir tai įvyko dar prieš tai, kai buvo įvestos tikros sankcijos. (Palyginti: kapitalo nutekėjimas 2013-aisiais buvo 63 milijardai JAV dolerių, o 2012-ais jis siekė 49 milijardus JAV dolerių). Formaliąja prasme, Rusijoje dar nėra recesijos, bet taip yra tik todėl, kad prieauglis visus metus svyruoja apie nulį. Ekonomikos plėtros ministerija nuo gruodžio vartoja terminą „stagnacija“. Stagnacija sugriovė Sovietų sąjungą ir, jei ekonomika pasiners į recesiją, tai gali nuversti ir Putiną.
 
Bet Vakarai, prieš pradėdami švęsti galimybę, kad Putinas gali būti nuverstas nuo sosto, turi pasvarstyti, kas galėtų ateiti po jo. Tai joks argumentas prieš sankcijas ar politinius pokyčius Rusijoje. Tačiau šalies istorija mums liudija: užsitęsusi ekonominė negalia dažnai sukelia politinę suirutę ir jos rezultatas niekada nebuvo demokratinė Rusija.
 
Ši vasara suteikė daug progų prisiminti 1914-uosius, brėžti analogijas tarp šio laikmečio geopolitinio chaoso ir Pirmojo pasaulinio karo pradžios lygiai prieš 100-tą metų. Tačiau Rusijai verta atsiminti, kad jai 1914-ieji baigėsi 1917-aisiais. Korumpuotas ir perdaug centralizuotas caro Nikolajaus II režimas audringai veržėsi į Didįjį karą, vėliau sukėlusį visuotinį maisto bei kuro trūkumą šalies viduje. Kariaudamas su pusbroliu Wilhelmu Nikolajus II nuvarė į bankrotą šalį ir riaušės dėl duonos netrukus privertė jį atsisakyti sosto. Trumpa ir neaiški Laikinosios buržuazinės vyriausybės veikla savo ruožtu atvėrė kelią nuožmiam ir kruvinam sovietų režimui. Iki šių dienų rusai, ypač antisovietinė Maskvos inteligentija, meiliai žvalgosi į carizmo epochą, net jei tuo metu skurde gyveno absoliuti gyventojų dauguma.
 
Ir sovietų režimas žlugo taip pat kaip ir ankstesnis – bankrutavo dėl karo, vykusio Trečiojo pasaulio džiunglėse bei Vašingtono ir Maskvos protuose. Eilės prie maisto ir kitų pagrindinių produktų atimdavo vis daugiau vidutinės sovietinės darbo dienos, dar daugiau lėtindamos ir taip besibaigiančią ekonomiką. Režimą sužlugdė ne Ronaldas Reiganas ir ne disidentai, ir ne jų atkakliu triūsu išleistų samizdato (savilaidos – vert. past.) leidinių šūsnys. Tai padarė ekonomika.

Ir kai Sovietų sistema 1991 gruodį išnyko, ją pakeitė dar didesnis ekonominis chaosas, kai žmonės tapdavo karaliais arba vargšais tiesiog per vieną naktį. Oligarchai pasinaudojo vis labiau silpstančiu ir tikrovės nebesuvokiančiu prezidentu Borisu Jelcinu, kad dar labiau nei bet kada taptų turtingesni, slėpdami didžiumą savo pinigų užsienyje. Tai buvo toks sunkus metas didžiajai daliai rusų, ypač pensininkams, kurių santaupos ir pensijos išgaravo išsipūtus pinigų masei, kad iki šiol dauguma jų prisimena sovietų eros nepriteklius su ilgesiu. Jiems tai buvo stabilumo laikai. Net jei šalis buvo neturtinga, kiekvienas iš esmės buvo skurdžius, tai bent šalis buvo vis dar tokia jėga, kurios paisė tarptautiniu mastu. Štai kodėl Rusijos Federacijos Komunistų partija vis dar yra stebėtinai populiari, vis atsidurianti antroje vietoje po Putino „Vieningosios Rusijos“.
 
Būtent šioje sumaištyje Rusija ir sukūrė Putiną – žmogų, kuris pažadėjo išvaduoti Rusiją nuo pažeminimo ir pažaboti oligarchų plėšiamos šalies skurdą. Savo pažadus jis tesėjo, bet ir jis iš savo vaikystės draugų ar KGB bendradarbių prikūrė naujų oligarchų, tokių kaip Timčenko. Be to, pasinaudodamas talentingomis Surkovo polittechnologijomis jis sunaikino visus trapius demokratijos ir žodžio laisvės daigus, kurių buvo radęsi per devynerius metus iki jam pasirodant. Štai kodėl tam tikra miesto liberalų dalis vis dar ilgisi nerūpestingųjų 1990-ųjų, net jei 2000-aisiais dauguma jų balsavo už Putiną.

Turint galvoje šią istoriją, Vakaruose paplitęs naratyvas apie blogą, pusnuogį tironą, slopinantį laisvės ir demokratijos trokštančią visuomenę, yra visiškas pramanas. Putinas yra populiarus ne tik todėl, kad kontroliuoja televiziją. Jis yra populiarus ir todėl, kad duoda Rusijai tai, kas perteikia pačią rusiškumo esmę. Putinas yra tiesiog Sovietų sąjungos variantas, o ši tebuvo vienas monarchijos variantų.
 
Būtent caras sovietus padarė tokius nuožmius ir manicheistinius. Nikolajus II aršiai priešinosi, kad tarp jo ir valstietijos atsirastų politinis sluoksnis. Jis sušaukė parlamentą tik tam, kad jį nedelsiant paleistų, ir perdėm pasikliovė cenzūra bei slaptąja policija. Ir todėl kai jis atsisakė karūnos, nebuvo nieko, kas galėtų jį pakeisti. Vieninteliai pakankamai stiprūs žmonės, galėję užpildyti vakuumą, buvo bolševikai, sutvirtėję ir disciplinuoti pogrindinio pasipriešinimo metais. Galiausiai būtent carai įsteigė prievartinę tremtį. Josifas Stalinas, penkis kartus pabėgęs iš Nikolajaus II tremčių, kai dar buvo jaunas revoliucionierius, savo įsteigtuose gulaguose tiesiog patobulino jų žiaurumą.
 
Panašiai nutiko ir tada, kai žlugo Sovietų sąjunga – Gorbačiovą pakeitė ne pro-vakarietiški disidentai, bet aukšto rango partinis bosas Jelcinas. Niekas daugiau neturėjo organizacinių ir politinių know-how – daugiau niekam nebuvo leista to mokytis.

Tokia pati situacija klostosi ir dabar. Iš interneto geto kilusi liberalioji opozicija 2011 metų gruodį dvylikos milijonų mieste teturėjo tik 100 tūkstančių jėgą. Po šešių mėnesių Putinas juos sutriuškino. Dabar Aleksejus Navalnas – vienintelis tikėtinas opozicijos lyderis – yra namų arešte, atskirtas nuo interneto, taigi, ir nuo galimybės kalbėtis su žmonėmis, kurie norėtų politinių permainų. Būtent tai labiausiai ir pablogins padėtį, kai Putinas neišvengiamai paliks Kremlių. Žinant liberaliosios opozicijos silpnumą ir Putino saugumo aparato jėgą, sunku nebūgštauti, kad jo pakeitimas kitu privers mus ilgėtis jo žudikiškai nuspėjamo nenuspėjamumo laikų.

Praėjusį gruodį bendravau su Glebu Pavlovskiu – žmogumi, kuris padėjo Putinui pasiekti pergalę 2000-siais. „Neįmanoma pasakyti, kada ši sistema žlugs, bet kai ji žlugs, ji žlugs per vieną dieną, – tąkart jis man pasakė. – Ir ta [sistema], kuri ją pakeis, bus šios kopija.“
 
2012 vasarį, mėnesį prieš tai, kai Putinas buvo išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu trečiajai kadencijai, jo rėmėjai sukūrė YouTube video, kuriame buvo pataikaujama dešimčių tūkstančių maskviečių, protestavusių gatvėse tą žiemą, troškimams. „Opozicija skanduoja „Rusija be Putino!“, – sako diktorius. – Įsivaizduokime, kad Vladimiro Putino nebėra.“ Tiesioginė pasekmė, sako diktorius, yra rinkimai, šimtai partijų ir Vakarai, liaupsinantys tikrosios demokratijos aušrą Rusijoje. Bet tada įsivaizduojamas pasaulis peršoka į 2013-uosius: karingo rusų nacionalizmo pakilimas, jo susidūrimai su didžiule Rusijos musulmonų populiacija, NATO kariuomenė Kaliningrade, kinai Chabarovske, Gruzinai Krasnodare ir skustagalvių viešpatavimas Sankt Peterburge. Alkana žiema, chaosas ir tarpetninis smurtas, šalį palieka daugelis tarptautinių kompanijų ir [kyla] hiperinfliacija. Opozicijos lyderiai meldžia Jungtinių Valstijų prieglobsčio. 2014-ųjų vasarį Maskvoje jau nebėra elektros, mobilaus ryšio arba interneto. Rusams patariama neišeiti iš namų. „Rusija be Putino? – apibendrina pasakotojas. – Rinkitės.“

Tai – kraštutinumas ir neputinistui net kelia juoką – saulė nenustos švietusi, jei Vladimiras Putinas nebebus prezidentas. Bet tai yra ir Putino pasaulėžiūros esmė, taip jis mato ir vidaus, ir užsienio reikalus: nedaug kas skiria jus ar bet ką kitą nuo tuštumos. Ir – ironiška – būtent ši ateities baimė išsaugo Putiną valdžioje. Ir ši baimė neatrodo visiškai absurdiška, kai pagalvoji, jog ateities be Putino siaubus iliustravęs filmas yra tikrieji nesenos Rusijos praeities vaizdai.

newrepublic.com

Iš anglų kalbos vertė Medardas Taurinskas

Trumpai apie autorę. Julia Ioffe yra amerikiečių politologė ir žurnalistė, interneto portalo The New Republic redaktoriaus pavaduotoja. Anksčiau dirbo laikraščių Foreign Policy ir The New York Times korespondente Maskvoje.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
9 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Taigi

Man visada įdomu, kaip su Žmogaus teisių konvencija, Visuotine žmogaus teisių deklaracija, kai žmonėms uždraudžiama judėjimo laisvė. Jeigu dėl savo neapykantos Rusijoje nepastebėjote, tai pasaulyje ne vienerius metus labai blogi dalykai vyksta, pažeidžiamos žmonių teisės, kvepia pasauliniu totalitarizmu, kuris sklinda iš pasaulinio blogio ašies – JAV.

Beta Taigiui

Tai sakai, šneki bet ką, kad tik šnekėti, kad tik už Putiną.;)

niekas nepasikeis

Nuo caro Ivano Rūsčiojo laikų Rusija ta pati.
Tik vienus carus keitė kiti: leninai, stalinai, putinai…

gudi giria

abros kadabros nevarkit neperkasit sio riesuto beprasmiska

Gal laikas galvoti ir išvadas pasidaryti?

Nėra kitos tokios šalies ,numetusios dvi atomines bombas ant kitos šalies žmonių,aiškiai žinodami apie to pasekmes.Gal dar yra tokių ,kurie nesupranta,kad JAV gyvena viso likusio pasaulio sąskaita?Gal laikas atsibusti ir nustoti kliedėti Rusija ir Putinu?

ir  Vanga nepasakytų

manau,kad tai kas išmetama į šviesą viešoje erdvėje,skiriasi nuo tų variantų , kurie strateguojami pasaulio didžiujų galių centruose.

Verta paskaityti

B.Bradauskas: „Amerika ir Rusija visada pešėsi dėl geopolitinės padėties, todėl mums, mažesniems, reikėtų elgtis taktiškiau”

Su malonumu

pirkome ukrainietiškus sąsiuvinius mokyklai,nors kiek brangesni ,nei kinietiški.Lietuviai jau nesugeba pasigaminti sąsiuvinių vaikams į mokyklą?

gudi giria

petrasiunuose jononio popieriaus fabrikas gamino sasiuvinius ir netik,o tai jau uzdusintas sitoks fabrikas,kada tai girdejau zydelis lygtai buvo isitaises,va sedekim ant sofkutes greit ir nuo jos pakels

9
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top