„Šiaurės Atėnai“
Bernardinų šventoriuje aną penktadienį po rytinių mišių dar mieguisti parapijiečiai dalijasi paskutinėmis sinoptikų naujienomis. Lis ar nelis? O gal jau atsėlina minusas? Žvalgomės visi aukštyn, į debesis, iš kur ateina ši neįmantri pagyvenusių žmonių kasdienybės intriga. Ant bažnyčios kraigo juoduoja balandžių siluetai. Septyni vienas šalia kito. Kunigai mėgsta skaičiuoti. Ką tik per mišias, irgi pakėlęs akis, virš tabernakulio darsyk suskaičiavau septynis antspaudus, kyšančius iš knygos, kurią savo kūneliu užgulęs sidabrinis Dievo avinėlis. Prisiminiau Apokalipsės knygą, tai jos paslaptingas paveikslas, visa ko centras. Balandžių rikiuotė ant stogo tokia pat tobula, lyg iš kito pasaulio. Sutūpę vienodais tarpais ir nė krust. Ko jie ten susirinkę, ko laukia? Nuginiau šalin lengvą lapkričio šiurpą ir nuėjau pusryčių. Kitą dieną per žinias rodė septynis juodus siluetus tų, kurie nakčia sprogdino ir šaudė Paryžių. Nesu prietaringas ir netikiu pranašystėmis. Tie sutapimai tik todėl, kad atsirastų tam tikra perspektyva.
Senais laikais, kada kunigai ir tikinčioji liaudis dar mėgdavo užsibūti pamaldose, sekmadieniais po pagrindinių mišių, prieš palaiminimą Švč. Sakramentu, buvo giedamos vadinamosios suplikacijos – ypatingi maldavimai, į kuriuos sudėta visa, ko labiausiai reikia mūsų kūnui ir sielai. Nuo karo, maro, ugnies ir bado saugok mus, Viešpatie! Nuo staigios ir netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie! Visai žmonijai taiką ir ramybę duoti teikis, prašom tave, Viešpatie! Vaikystėje jokiu karu, maru ar badu, žinoma, ir staigia mirtimi net nekvepėdavo, todėl suplikacijos reiškė daugiau visų nelaimių užkalbėjimą negu tikrus prašymus. Nežinia, kas ir kiek jas giedodamas buvo apsaugotas nuo anų baisių dalykų, bet man brangiausias yra pats sąrašas, kuris labai paprastai ir tiksliai nusako, kas iš tikrųjų svarbu šiame gyvenime, o kartu – ir amžinybėje. Kai galvoji apie Paryžiuje sušaudytus ir susprogdintus žmones, nieko kito ir nelieka, kaip tik tokia malda. Tie, kurie socialiniuose tinkluose pakvietė pasaulį melstis už Paryžių (o paskui – ir už Siriją), iš tiesų pranašiškai perskaitė laiko ženklus.
Baisiausia iš anos nakties turbūt ir bus staigios ir netikėtos mirties šuoras, ištikęs garsų miestą. Ne tiek aplinkybės, kad žuvo besilinksminantys, laimingi, valgantys ir geriantys žmonės, kad Paryžius šiaip jau simbolizuoja meilę ir gyvenimo džiaugsmą, kiek pats mirties staigumas, paskutines gyvenimo akimirkas pavertęs panika ir siaubu. Prašymas saugoti nuo tokios mirties krikščionių tradicijoje reiškia atgailos, susitaikymo, sužadinto tikėjimo galimybę. Evangelija, kalbėdama apie nekaltų žmonių žūtį, kviečia visus atsiversti, užuot filosofavusi, kodėl įvykstančios tokios nelaimės ir kokia galėtų būti jų prasmė.
Mintys apie žemiško gyvenimo trapumą, kurios dažnai traukiamos iš panašių katastrofų kaip tariamai religinė tiesa, yra banalybė, nė iš tolo neverta tos didingos paslapties, kuri gaubia nekaltai pralietą kraują. Lygiai beverčiai šioje vietoje ir patarimai atsižadėti pasaulio malonumų ir siekti dvasinių turtų, kurie nepraeina ir nemiršta. Jeigu ką nors ir paklibina religinėje srityje tokie tragiški įvykiai, tai pirmiausia yra pati religija. Ne ta prasme, kad Paryžiuje darsyk sušaudyta ir susprogdinta biblinė teodicėja, tikėjimas mus mylinčiu ir globojančiu Dievu. Kada plačiai nuvilnija Apokalipsės aidas, daug aktualiau svarstyti, kurioje pusėje esame mes kaip tikinčiųjų bendruomenė, ar tikrai buvo pasirinktas sidabrinis Avinėlis, o ne ištvirkusi Babelė, jėgos ir prievartos modeliai. Savo įvaizdžio, autoriteto, finansinių išteklių reikalais chroniškai susirgusi Bažnyčia būtų pirmasis adresatas, kuriam Dvasia rašo savo laišką po anos kruvinos nakties.
Ir dar iš tos pačios perspektyvos. Jokie jėgos struktūrų atstovai, susodinti televizijos laidoje prie stalo, nepatars mums, kaip apsisaugoti nuo galimų teroristinių išpuolių. Jau verčiau konsultuotis su burtininkais ir ekstrasensais, būtų didesnė nauda. Kad ir kaip baisu sakyti, Paryžiaus žudynės, kaip ir Rugsėjo 11-oji, yra religiniai aktai. Ne vien dėl to, kad jie sumanyti ir įvykdyti Dievo vardu, religinio fundamentalizmo terpėje, įvynioti į religinę retoriką. Tokius dalykus nesunku imituoti. Savižudžiai sprogdintojai neblefuoja. Jie pirmiausia paaukoja savo pačių gyvybes, tai tampa krauju patvirtintu jų tikėjimo liudijimu ir gimdo naujus jų sekėjus. Net jeigu labai pasikliautum Prancūzijos ir Rusijos bombonešiais, sunku įsivaizduoti, kad ilgainiui šiame kare krikščioniški Vakarai galėtų turėti kitokį ginklą, išskyrus savo pačių žmonių tikėjimą, kuris būtų galingas ne šūviais ir sprogimais.
Šv. Severino bažnyčioje Paryžiaus senamiestyje iki šiol kabo Aušros vartų stebuklingo paveikslo kopija, kurią XIX amžiaus pirmoje pusėje nutapė vilnietis dailininkas Valentinas Vankavičius. Galbūt kitų lietuvių ir lenkų emigrantų prašomas, o gal iš nostalgijos savo jaunystės miestui. Taigi tęsiant šio rudens sutapimų grandinę, atsiranda ir šis atvaizdas. Paryžiaus sielvartas dabar įsipynė į Vilniaus atlaidų vainikus. Nebe pirma ir ne paskutinė mūsų pasaulio aimana, kuri čia sklando ir būna išgirsta.