„Ateitis“ | 1961 (2)
Kiekviena puota iš pokylio entuziazmo paskutinę minutę pereina į atsisveikinimo liūdesį: paskutinė kongreso diena, paskutinis posėdis, paskutinis žodis… Didelė puota buvo mūsų kongresas, viskuo – dalyvių skaičiumi, turtingomis paskaitomis bei kita programa, gyvu ateitininkiško broliškumo išsiskleidimu. Liūdna baigti kiekvieną šventę dėl to, kad iš jos tenka grįžti į kasdienybę su visais jos rūpesčiais. Tačiau mūsų kongreso prasmė neišsisemia tik šiomis švenčių dienomis. Kongreso prasmę visų pirma išskleis, kiek jo šviesa pajėgs nušviesti ateities metų kasdienybę, kiek jis įžiebs mumyse naujos dvasios grumtis su senais rūpesčiais. Kongreso prasmę išpildyti lieka ateities uždavinys – visose sąjungose, visuose padaliniuose, visuose ateitininkuose.
Įžiebti naujos dvasios – tai įžiebti jaunystės dvasią. Atšventę 50 metų, turime teisės save laikyti sena organizacija. Tačiau iš esmės visą laiką liekame jauna organizacija dėl to, kad visų pirma esame jaunimo organizacija. Moksleivių ir studentų sąjungomis plaka ateitininkijos gyvybė. Tai teikia mūsų organizacijai jauno gyvastingumo, bet drauge visą laiką ją daro nesaugią. Visada jai gali iškilti krizė, nes ir penkeri metai gali būti jai lemtingi. Todėl visada ateitininkijos akys privalo kreiptis į jaunimą, ypač šiuo metu, kai su kiekvienais metais ateina vis labiau svetimų sąlygų formuotas lietuviškasis jaunimas. Džiaugiamės, kad jaunimas šiam kongresui teikė sielą. Didžiuojamės, kad brandžiais šio kongreso idėjų teikėjais turėjome jaunuosius daktarus A. Liulevičių, A. Sužiedėlį, V. Vygantą.
Du bruožai būdingi jaunatvei. Pirma, entuziastiškas džiaugimasis viskuo, kas gyvenime yra gražaus, bet drauge kritiškas žvilgsnis bei jautrumas viskam, kas gyvenime yra tamsaus. Senos akys pripranta ir prie blogio, o apsipratimas visada lyg ir apakimas. Gi jaunos akys aiškiai visa veria, ir jaunos širdys negali sutikti su niekuo, kas jas žeidžia. Tai ir yra antrasis jaunystės bruožas – ryžtis kovon su viskuo, kas tamsu. Jauna valia ryžtasi ne prisitaikyti prie blogio, o jį įveikti.
Kiek jaunystės dvasios yra šio krašto ir šio meto jaunime? Kiek jame entuziazmo ir idealizmo? Nors amerikiečių tauta yra jauna, bet paradoksaliai būtų pagrindo klausti, kiek yra jaunas jos jaunimas. Gyvenimo džiaugsmo neabejotinai pakanka ir šio krašto jaunime. Bet ar lygiai jame pakanka jautrumo tam, kas yra gyvenime tamsaus? Pakanka jauno veržlumo užpildyti mokyklas ir kurti savo karjeras. Bet ar lygiai yra veržlumo kovai be asmeninio intereso? Kai prieš kelis metus didingasis vengrų tautos sukilimas supurtė visą pasaulį, Europos jaunimas neištvėrė iš auditorijų neišsiveržęs į gatves. O kiek šis didingasis įvykis buvo supurtęs šio krašto jaunimą?
Ir mūsų jaunimą veikia šio krašto nuotaika. Gyvenimo netobulybės jautrumą ima blėsinti apsiribojimas savais rūpesčiais, viskam kitam tariant „man nerūpi“. Idėjinės kovos ryžtį ima keisti buržuaziškai hedonistinė gyvenimo samprata („gyventi – tai malonumo ieškoti“). Būdingai tai iškyla tose generacijų dialogo jeremiadose, kuriose daugiau matyti ne naujų idėjų, o idėjinio nuovargio. Natūralu, kad kiekviena nauja karta ateitų su naujomis idėjomis. Bet kai ateinama su ilgesiu išsilaisvinti nuo idėjinių rūpesčių, tai ateinama su senatvės dvasia, nors ir jauno amžiaus žmonės ją skelbtų. Beidėjiškumo ilgesys neturi teisės į naujos kartos žodį. (Tai dvasinių senių, o ne jaunimo žodis.)
Tie vėjai, kurie lenkia kitus, negali aplenkti ir ateitininkiško jaunimo. Ir mūsų jaunimui labiausiai reikia to, ko labiausiai baiminamasi, – būti reikalaujamiems.
Pirma, priešais iškylančią beidėjiškumo grėsmę reikia žadinti idėjinę gyvybę. Maža ideologiją „išmokti“ – ne, ji nėra išmokstama. Maža savai specialybei sėkmingai pasiruošti. Reikia gyvų žmonių, ne tik specialistų. Reikia visuose intelektualinės smalsos ir reikia iš savo eilių išauginti tikrų intelektualų. Kai anksčiau vieni rūpinosi „žeme“ (pienu, linais etc.), o antri valdė policiją ir kalėjimus, tai mūsų rūpestis ypač kreipėsi į kultūrinius barus. Visada yra pavojaus vienašališkume. Bet nebuvo bloga, kad mūsų jaunimas labiau veržėsi į šviesą negu į tarnybas. Neveltui didžiuojamės savo eilėse tais visais vardais, kurie liudijo mūsų tautos kūrybinę iniciatyvą. Džiugu, kad iškyla gyvo intelektualinio intereso ir ten, kur anksčiau jo daug nebuvo. Bet tai verčia ir mus į save pažvelgti – ar nekyla pagundos pensininkais gyventi iš praeities kapitalo? Sterilus konservatyvizmas, besibaiminąs leistis tolyn ir ateitin, būtų pragaištingas. Niekas ir niekada neturi teisės jaustis tiesos „savininku“, nes tiesa negali būti laimima lyg kokia nuosavybė. Visada tenka už tiesą kovoti, nes tik tas ją randa, kas pats jos ieško. Todėl: daugiau tiesos alkio, daugiau probleminio troškulio, daugiau idealinio nerimo, daugiau dvasinės gyvybės!
Antra: priešais pragmatistinį naudos rūpestį reikia iš naujo žadinti idealizmą – valią idėjinei veiklai ir kovai. Asmeniškam gerbūviui kurti pionierinės energijos nestokojame. Pasigėrėtinai kuriamės, tik bėda, kad savo kūrimuisi nerandame galo. Kuriamės senieji: įsigyjame nuosavybes, pereiname į naujas specialybes, nuo bankinių santaupų žengiame į akcijas – ir taip be galo. Kuriatės jaunieji: mokotės, vedate ir paskui darote pasigėrėtinas karjeras. Visi kuriamės, tik – vis kiekvienas sau. Kuriamės, bet žmogiškai nykstame. Vyksta visų žmogiškasis nykimas. Kiek dvasinio suproletarėjimo senuosiuose, nepaslepiamo puotomis, virstančiomis nauja „visuomeninės veiklos“ forma. Deja, nejaučiu protesto prieš šią linkmę nė jaunuosiuose – kiek daug jaunimo, perėję mūsų eiles per paskutinius 15 metų, dingo niekur nebeįsijungdami ir tuo pačiu iš visko išsijungdami. Savęs žmogiškam sunykimui pateisinti šaukiamasi „realizmo“, o idealizmas apšaukiamas naiviu. Tai dvasinės sklerozės filosofija. Prieš ją tariame: neturėti iliuzijų nereiškia idealizmo išsižadėti. Idealizmas savyje slepia ne iliuzijas, o žmogaus jėgą viešpatauti tikrovei, ją kuriant tokią, kad ji liudytų žmogaus didybę, o ne jo menkystę. Daug esmingiau žmogui pačiam turtingam būti negu gerai „įsikurti“. Šviesi ir kilni dvasia nepalyginamai daugiau reiškia už visus naudos rūpesčius. Idealistinė mūsų pasaulėžiūra mus apeliuoja į gyvenimą žvelgti ne naudos medžiotojo, o tiesos ir gėrio apaštalo žvilgsniu. Ne amžiams kuriamės, o amžinybei gyvename. Todėl pirmiausia privalu žiūrėti, kas žmogiškai vertinga, o ne, kas „apsimoka“ ir teikia naudos. Nauda yra pati žemiausia kategorija, būdama tik priemonės kategorija. Visa, kas yra savyje vertinga, yra aukščiau naudos ir šia prasme „nenaudinga“. Nenaudinga religija, nenaudinga filosofija, nenaudinga poezija, nenaudingas savyje net mokslas, nes ne nauda išsemia jų prasmę. Nenaudingas yra ir žmogus, turėdamas savo pašaukimą ir nebūdamas skirtas kam nors kitam priemone. Į viską žiūrėti naudos žvilgsniu – tai iš tiesų lygu viską nuvertinti. Todėl apeliuoju žadinti jausmą ir tam, kas „neapsimoka“, bet kas vertinga be „apsimokėjimo“. Tik iš šio jausmo išaugs valia rūpestį tik savimi pralaužti rūpesčiu kitais. Pasiaukojimas niekada „neapsimoka“, bet nieko žmogiškai didelio nepasiekiama be pasiaukojimo. Apeliuoti į idealizmą – tai apeliuoti į žmogiškąją didybę.
„Darbininke“ prieš kongresą paskelbtame straipsnyje mūsų vyr. vadas S. Sužiedėlis gražiai ateitininkų vaidmenį lietuviškajame gyvenime lygino druskai. O „jei druska išdvoks, kuo ji bus sūdoma?“ (Mat. 5, 13). Jei ir ateitininkuose, išpažįstančiuose idealistinę pasaulėžiūrą, ims skverbtis pragmatistinė dvasia, susirūpinusi „apsimokėjimu“, kas liudys, kad aukojimasis yra didesnis už „apsimokėjimą“? Savaime matosi, kas blogo yra kituose. Bet visų pirma reikia prieš blogį budėti savyje pačiuose. „Nesame blogesni už kitus, visus lygiai aplinka lenkia“. Tai tiesa, bet ši tiesa mus ne išteisina, o kaltina. Ne kaip „visi kiti“ privalome būti, o tokie, kokiais įsipareigojome. Jei visuose vyksta žmogiškasis nykimas, tai privalome ne jam pasiduoti, o prieš jį kovoti. Viskam, kas blogo kituose ar mumyse, galioja ne koegzistencija, o rezistencija. Ar abejingumas visuomeniniams reikalams iš „kitų“ nesiskverbia ir į mus? Ar asmeninis susmulkėjimas neiškyla grėsme ir organizacijose, kai aistrinamasi dėl niekelių, o nesijaudinama dėl gyvybinių reikalų?
Žmogiškojo nykimo grėsme ir tuo pačiu jai pasipriešinimas gilesniu idėjiniu ir skaidresniu idealizmu buvo turėtas mintyje, kai siūliau šiam kongresui priimtąjį šūkį: ištikimybė Kristui, ištikimybė Lietuvai! Pragmatistinė „apsimokėjimo“ dvasia skatina tiek religinę, tiek tautinę sąmonę. Dvasiniu seklėjimu vyksta nutautėjimas, neišskiriant nė tų, kuriuose tautinis atsparumas privalo savo pagrindu turėti krikščioniškąjį idealizmą. Visų pirma ne aplinka, o mūsų pačių žmogiškasai nykimas teikia jėgą nutautimo lavinai. „Nieko nepadarysime“ – nuolat girdime ir imame patys kartoti. Bet kiek darėme? Beveik nieko, nes vis tik pusiau, kur reikėjo ir reikia visko. Aplinka yra galinga, bet laisvė yra galingesnė ir už aplinką. Nutautimas – aplinkos triumfas prieš aplinką. Kovoti už lietuvybę – tai drauge kovoti už savo žmogiškąją laisvę. Tautinė gyvybė remiasi asmenine ištikimybe sau pačiam.
Ištikimybė – kuklus, beveik kasdieniškai pilkas žodis, tačiau jame slypi visa žmogiškoji didybė – ištesėti nežiūrint visko (aplinkos, neapsimokėjimo, „visų kitų“ etc.). Ištikimybė neteikia recepto, naiviai laukiamo ten, kur klausimas eina apie dvasią, o ne receptus. Gyvai dvasiai įžiebti nėra recepto. Bet kur dvasia yra gyva, ji randa sprendimus ir kelius. Ne receptų reikia, o gyvų žmonių. Žmonių, turinčių ryžto patiems kurti savo aplinką. Nežinome, ar šis kongresas nebus paskutinis. Jei baiminsimės visa blaivia ryžtimi imtis uždavinių, prieš kuriuos stovime, nesunkiai galime būti susirinkę paskutinį kartą. Bet jei tokios galimybės grėsmė mumyse virs protesto valia, ji tuo pačiu mums laiduos gyvybę.
Teigti ištikimybę – teigti gyvybę, neišskiriamai katalikišką ir lietuvišką gyvybę. Prel. M. Krupavičius teisingai formulavo: geras katalikas nenutausta, atseit, nutausta tik blogas katalikas. Šis didžiojo mūsų patrioto balsas tepasiekia visus. Sofistiška kalbėti, jog galima likti „geru žmogumi“ ir nutaustant. Geras žmogus savo tautos neišduoda tą valandą, kai ji atsistojusi prieš būtį ir žūtį. Lietuvybe rūpintis nėra menas gerai numirti, kaip defetistiškai kartą buvo skelbta. Rūpintis lietuvybe yra menas lietuviais likti, kovojant prieš likimą, bet kreipiantis jėgos į Dievą, visų tautų Viešpatį.
Vietoj receptų ištikimybė kiekvienam atskleidžia jo asmeninę atsakomybę. Meile ji remiasi ir viltį ji laiduoja. Liekama ištikimam tam, kas mylima kaip nepakeičiamai brangu. Pamilstama, į ką įaugama, kas sava būtimi padaroma. Ir kovai su nutautimu nėra kito kelio, kaip savo jaunąją kartą įugdyti į visą lietuviškąją būtį. Paprasta pareiga nepajėgs meilės įžiebti, bet meilė įpareigoja viskam, kas privalu. Meile pagrįsta ištikimybė yra nenuviliama. Galima nusivilti išoriniais planais bei lūkesčiais. Bet tuo, kas brangu savyje, niekada nenusiviliama. Tai kas, kad „visi‘ nutausta! Skaudu, bet tai manęs nenutautina. Tai kas, kad neteks grįžti Lietuvon. Ir čia Lietuvai gyvenu. Užuot „visų“, tenka savęs žiūrėti. Kaip visai lietuviškajai išeivijai, taip kiekvienam lietuviui privalus mažumos principas – ne „prisitaikyti“, o laisvam išlikti. Nėra gėdos būti mažumoj. Greičiau tai privilegija, tiesa, įpareigojanti privilegija. Kai daugumai priklausyti nieko kito nereikalauja, kaip sekti kitus, tai mažumoj kiekvienas privalo savimi būti. Tai ir yra pagrindas mažumos patosui – dauguma tesaugo dabartį, mažumos kuria ateitį. Ir lietuviškosios išeivijos ateitis yra rankose tos mažumos, kuri drįs likti ištikima ir Kristui, ir Lietuvai.
Likti ištikimam – tai nepavargti. Kalbėta apie teisiųjų pavargimą. Tiesa, pavargsta ir teisieji, bet nėra teisaus pavargimo. Kiekvienas pavargimas yra neteisus. Daug nuovargio ženklų matosi ir mūsų kasdienybėje. Tegu šis kongresas juos išblėsina. Ir tikėdami ištikimybe mūsų visų, kurie nepavargsime, dabarties tamsoj himno žodžiais viltingai kreipiamės ateitin: „Ateitį regim Tėvynės laimingą, / Šviečia mums kryžius ant mūs vėliavos.“