Žiūrėjau laidą apie Rusijos Šiaurės chantų-mansių tautelę, kurią baigia išnaikinti … nafta. Kaip liūdnai baigė laidą vedančioji: „Nyksta jagelis (tokia kerpė, kuria maitinasi šiaurės elniai). Jis labai trapus. Nėra jagelio – nėra elnių. Nėra elnių – nėra chantų (jų šiandien – apie 20 tūkstančių). Atvažiuokite pasižiūrėti. Jei dar suspėsite“.
Šiurpas nukrėtė nuo tų trumpų sakinių, nuo tokios jų sekos.
Paradoksas – žmonių pasaulyje daugėja, o mažos gentys, mažos tautelės nyksta su greitėjančiu pagreičiu.
Paskutinius pasakotojos sakinius lydėjo chantų liaudies muzika. Apstulbau: „atpažinau“ žemaitišką lopšinę, kuria mama migdė mane, kuria aš migdžiau vaikus. „Atpažinau“, žinoma, ne žodžius, o melodiką, ritmą.
O žodžiai labai geri (didžiosiomis raidėmis pažymėti kirčiuoti skiemenys): „Aa aa, a-pa-pA, zoikis vaka lingavA, balingoudams ožsnūdA, nu krieslelė nosprūdA, katėns nuosį nukondA“…
Gal jau laikas ir mums, žemaičiams, kviesti: „Atvažioukėt pasėveizietė, kol tabesam“???