Perskaičiau VDU Teologijos fakulteto dekano Beno Ulevičiaus „aiškinimus“, kaip skaityti, kaip suprasti naująjį „(NE) šventąjį raštą“, kurį Vatikanas paskelbė praktiškai Šv. Kalėdų išvakarėse. Ir ką? Pirmiausia – užjaučiu visą Katalikų Bažnyčios kunigiją, kuriai dabar reikės gyventi pagal Pranciškaus (Ne) gerąją naujieną. Tepadeda jums Dievas.
O ką daryti mums, tokių „ganytojų“ ganomoms avims? Keisti ganyklas? Keisti tvartelį ir šeimininką – ganytoją? Teks daug galvoti, su Šventosios Dvasios pagalba daryti protingus pasirinkimus – ko galvoti atpratintas lietuvis ir nemoka, ir nenori. Tą, beje, liudija, mūsų politiniai pasirinkimai.
O aš darau, ką galiu: dalinuosi kitokia, nei B. Ulevičiaus nuomonė.
Štai vieno nuosaikiausių JAV ganytojų – Charles J. Chaput, OFM Cap. Filadelfijos arkivyskupo emerito komentaras:
„Vienas iš kriterijų, pagal kurį Bažnyčia vertina savo vadovų kokybę, yra paprasta eilutė iš Šventojo Rašto: „Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas“ (1 Kor 14, 33). „Sumaištis tarp tikinčiųjų dažnai gali kilti dėl nekaltų asmenų, kurie girdi, bet nesupranta Žodžio. TAČIAU SUMIŠĘS MOKYMAS YRA KITAS DALYKAS. Jis niekada nėra pateisinamas. /…/ Tyčinis ar nuolatinis dviprasmiškumas – visa, kas kursto nesusipratimus ar tarsi palieka galimybę objektyviai nuodėmingam elgesiui, – nėra iš Dievo. Ir tai neišvengiamai daro žalą individualioms sieloms ir mūsų bendram Bažnyčios gyvenimui.“
O tie, kurie turi tokią galimybę, atsiverskite T. Juozo Kęstučio Butkaus, OFM knygą „Dievo žodis. -B-“, išleistą Brookline, NY, USA, laiminant A+ A vyskupui Pauliui Baltakiui, OFM. Knyga prasideda žodžiais-raginimu:
„SKELBK ŽODĮ. Aš karštai prašau dėl Dievo ir Jėzaus Kristaus kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, vardan jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su visu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadinus sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse, jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms. Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik tarnystę.“
Toliau, psl. 12 primenama, kad „niekas žmogaus taip nežemina ir nepadaro vargdieniu, kaip nuodėmė“.
Ir kokia išeitis, ką nusidėjėliams siūlo Kristus?
Priminęs siužetą apie Kristaus susitikimą su Marija Magdaliete, kunigas primena ne tik dažnai cituojamus Kristaus žodžius „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik IR DAUGIAU NEBENUSIDĖK“, bet ir tuos, kurių šiandien, ko gero, nebeišgirsite nė vienoje „modernioje“ bažnyčioje, nė iš vieno sumodernėjusio kunigo lūpų: „Tegul nedorasis pameta savo kelią ir neteisusis savo mintis, tesigręžia į Viešpatį, o jis jo pasigailės ir į mūsų Dievą, nes jis dosnus atleidime“ (Iz. 55, 7). PER NUOŠIRDŽIĄ IŠPAŽINTĮ IEŠKOKIME VISŲ SAVO KALČIŲ ATLEIDIMO“.
Paskaitykite Vatikano Dokumentą, paskaitykite B. Ulevičiaus komentarą – ar nors kartą paminėta nusidėjėliams, siekiantiems kunigo palaiminimo, būtinybė išpažinti savo nuodėmę, atgailauti, stengtis pasitaisyti? Ne. Nueinama kitu keliu: sumenkinama kunigo teikiamo palaiminimo prasmė ir svarba laiminamajam. Kunigui šiandien atvirai leidžiama APSIMESTI, VEIDMAINIAUTI, kad jis (neva) nematytų, jog dviejų vienalyčių asmenų pora, prašydama palaiminimo, atsineša su savimi savo NUODĖMĘ, dėl kurios pora nei išsižada, nei atgailauja. Nes kunigui DRAUDŽIAMA klausinėti, kodėl žmogus ar žmonių pora geidauja palaiminimo – ir tuo kunigas verčiamas apsimesti, kad jis, laimindamas, NEMATO nuodėmės.
O tiems, kam kyla klausimai, kodėl Katalikų Bažnyčios aukščiausias vadovas kelia tokią sumaištį, rekomenduoju paimti į rankas ir paskaityti 2004 m. išleistą Gabriele’iaus Amorth’o knygą „Nauji egzorcisto pasakojimai“. Joje iškeliamas vienas pagrindinių Katalikų Bažnyčios „nukrypimų“ nuo Dievo žodžio, nuo Kristaus mokymo: nutylimas ar net neigiamas Šėtono buvimas, jo veikimas pasaulyje ir šėtono veiklos pasekmės. Autorius kelia klausimus:
„Ar galime sakyti, kad velnias mūsų laikais yra aktyvesnis negu anksčiau? Ar galime sakyti, kad padaugėjo apsėdimų ir kitų piktojo įtakos atvejų?“
Ir štai koks atsakymas:
„Mano atsakymas – ryžtingas „Taip“. RACIONALIZMAS, MINIOMS SKELBTAS ATEIZMAS, IŠ VARTOTOJIŠKO VAKARŲ PASAULIO KYLANTIS SUGEDIMAS LĖMĖ GĄSDINANTĮ TIKĖJIMO NUOSMUKĮ“. Autorius, tiesa, atvirai nekelia klausimo, koks Katalikų Bažnyčios vaidmuo tame sugedimo augimo procese, bet savo nuomonę išreiškia gana nedviprasmiškai: „Jau keletą dešimtmečių egzorcisto tarnystė yra beveik išbraukta iš katalikiškojo pasaulio. /…/ …beveik visi katalikų vyskupai nėra nė karto atlikę egzorcizmų ir nėra nė karto dalyvavę jų atlikime. Todėl jiems taip sunku patikėti tais reiškiniais, kuriais ir mes, egzorcistai, netikėtume, jeigu nebūtume jų matę. Tiesa, yra labai aiški Šventojo Rašto nuomonė apie tuos dalykus, yra visos Bažnyčios istorijos praktika ir mokymas apie tai, yra KANONŲ teisės nurodymai. Tačiau prieš praeities Bažnyčios praktiką ir mokymą iškilo egzorcizmo nepratikavimo siena (kalbu labai apibendrintai; iš tikrųjų visada buvo vienas kitas egzorcistas). O prieš Šventojo Rašto mokymą iškilo tylos siena arba, dar blogiau, KLAIDINGOS KAI KURIŲ TEOLOGŲ IR KAI KURIŲ BIBLISTŲ INTERPRETACIJOS“.
Dabar suprantate, kaip Bažnyčia priėjo iki to, kad leidžia laiminti nuodėmę? Todėl, kad yra popiežius Pranciškus, yra komentatorius Benas Ulevičius, bet kažkur nudaigotas Šėtonas, kuris tačiau veikti nenustojo dėl to, kad Katalikų Bažnyčia jį „pamiršo“.