Jūratė Litvinaitė. Kažkoks pamišimas ant tos Žemės gimtos… NE

Atrodo, kad Nukryžiavimo dienai esmingai pasiruošėme, prikaldami prie kryžiaus pačią žmogiškumo sampratą, piktdžiugiškai visais įmanomais būdais replikuodami: „Padaryta, padaryta, padaryta“…

JAV numetė superbombą ant džihadistų, dešimtis užmušė, Rusija, azartiškai aptarinėjame, gal numes dar didesnę superbombą – tarytum džihadistai jau ne žmonės, o kažkokia tarakonų rūšis, ir saldus pasididžiavimas sąjungininkų taiklumu užlieja mūsų rūpesčių išgraužtas smegenis… Gal, sakome, JAV smogs Šiaurės Korėjai? Vis bus naujiena, kad dar daugiau užmušė, nužudė, sunaikino. Kažkokios makabriškos lenktynės kraujo praliejimo estafetėse. Nebėra žmonių, netgi nebėra kūnų – statistiniai rodikliai, surinkti ten, kažkur toli, bet labiausiai jaudinantys mus čia, arti…

Aišku, ne tiek labai, kiek apsipirkinėjimas Lenkijoje – karščiausia ir aktyviausiai aptariama naujiena – tarytum tie, kurie gali nuvažiuoti į Lenkiją nusipirkti dešros, yra labiau aktualūs nei tie, kurie neturi už ką nei į Lenkiją nuvažiuoti, nei dešros nusipirkti. Šią Nukryžiavimo dieną jie lieka visai nukryžiuoti abejingumo, skurdo ir užmaršties, nes jiems niekas iš Lenkijos dešros neatveš, o ir iš viso – apie juos niekas nerašys ir nekalbės, nes jų vienintelis darbas – būti statistiniais vienetais ir pretekstu keikti neteisingą santvarką.

Atrodo, apsipirkinėjimo Lenkijoje svarba užgožė savaitę prie kryžiaus kalamus mokytojus – jie irgi ne žmonės, o tik tinginiai, apsileidėliai, veltėdžiai, sprangstantys sausais vištų kepsniais už mūsų visų pinigus. Nekenčiantys vaikų, mokyklos ir darbo. Dar – direktorių. Šie, užsimoję išgelbėti Lietuvos švietimą, vedami Didžiojo Direktoriaus, ketina ant visų mokyklų užkabinti užrašą „Darbas išlaisvina“ ir plačiu užmoju pagerinti Lietuvos tarptautinių tyrimų pasiekimus.

Ne žmonių gyvenimus, veiklas – rodiklius. Tarytum rodikliai daro vaikus laimingus, mokančius ir besidžiaugiančius mokykla. Kuo labiau skundžiatės mokykla, tuo labiau priversime jus ten būti – džiūgauja visi tie, kurių valioje paversti mokyklą gera vieta būti, bet jiems lengviau paversti mokyklą prievartine vieta būti.

Ir ko stebėtis? Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme rašomas švietimo tikslas: „3) stiprinti visuomenės galias užtikrinant krašto ūkio, aplinkos ir žmogiškųjų išteklių darnų vystymąsi, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą“.

Mūsų vaikai – tik žmogiškieji ištekliai. ir kodėl turėtumėme kalbėti apie jų laimę, gerovę ir pasitenkinimą? Smagiau – kaip apie žaliavas. Įpratinsime juos dirbti, neklausinėti, neprieštarauti, paklusti. Įpratinsime juos būti ten, kur jie mažiausiai nori būti.

Gal šitaip išugdysime kartą, kuri nenorės emigruoti – nuo mažumės pripratinti nuolankiai dirbti ir gerinti rodiklius, bus puikūs sistemos sraigteliai, darbiniai arkliai mūsų kolektyviniame gyvulių ūkyje? Kam dėti pastangas kurti laisvą ir žmogišką mokyklą, kam ieškoti atsakymų, kodėl vaikai nenori ilgesnės mokyklos, kodėl tėvai nenori ilgesnės mokyklos, kodėl mokytojai nenori ilgesnės mokyklos?

Kam ieškoti atsakymų, kodėl vaikai per paskutinį skambutį šaukia „pagaliau laisvė; pagaliau prasidės gyvenimas“? Nes, norint rasti atsakymus, reikia galvoti. Diskutuoti. Susikalbėti. Betgi su kuo diskutuosi, kalbėsi, jei visi kiti – ne žmonės, o statistiniai vienetai, kuriuos būtina standartizuoti, reglamentuoti, niveliuoti? Su kuo kalbėsi, jei manaisi, kad visuomenę sudaro „kokybiškieji“ – kurie sugalvoja ir daro, ir nekokybiškieji – už kuriuos reikia sugalvoti ir padaryti….

Staiga paaiškėjo, kad pažangos pas mus nesimato, nes didieji žmonės niekaip nepriverčia mažųjų dirbti. Pavyzdžiui, švietimas smunka, nes veltėdžiai mokytojai nenori dirbti… Per juos, nenaudėlius, Lietuvoje liko tik vienintelė dėmesio verta mokykla – licėjus. Šios mokyklos sėkmės raktas – 23 metus ją kūręs ir jai vadovavęs Didysis Direktorius. Kiek suprantu, ten mokytojai taip pat veltėdžiai ir tinginiai…

Sakau, gal direktorius galėtų pasidarbuoti po penkis metus kiekvienoje kitoje, labiausiai nustekentoje mokykloje? Žiūrėk, turėtumėme jau ne vieną, o bent 4 puikias licėjaus lygio mokyklas. Juk žmonių nereikia – reikia Vado…. Įdomu, kiek paskui išeinantį direktorių išbėgtų ir mokinių – tikinčių, kad buvimas šalia Jo ir su Juo lemia didžiuosius jų gyvenimo pasiekimus?

Bet čia ne apie tai. Čia – apie nukryžiuotą žmogiškumą. Susidedantį iš žinojimo, kad kiekviena gyvybė – neįkainojama. Kiekvienas žmogus – unikalus ir reikalingas.

Kiekvienas iš mūsų svajojame apie laimingą, džiaugsmingą ir lengvą gyvenimą. Kiekvienam iš mūsų norisi, kad būtų kuo geriau. Nė vienas nenorime būti žeminamas, kalamas prie kryžiaus, kritikuojamas. Ir nė vienas nesame geresnis ar blogesnis vien dėl to, kad mąstome ir jaučiame savaip.

Ir tokiems skirtingiems yra duoti vieni namai. Galime juose kurti Gyvulių ūkį… Bet gal geriau – Žmonių? Kur kiekvienas gerbiamas, lygus? Galintis prisikelti, kad ir kaip toli būtų į pragarus nužengęs? Galintis būti mūsų kiekvieno mokytoju ir mokiniu? Kur už kiekvieno skaičiaus slypi žmogaus – mūsų artimo – gyvenimas? Tiesiog – be priešiškumo, su meile.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top