Jūsų dėmesiui siūlome Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojos ekspertės Jūratės Litvinaitės svarstymus apie baigiamąjį istorijos egzaminą: kodėl jis neturėtų būti privalomas, kaip vertėtų keisti patį mokymosi procesą, kokia egzamino samprata padėtų atsiskleisti įvairių gebėjimų ir akademinių polinkių mokiniams. J. Litvinaitės žodžiais tariant, „Išdrįskime leisti vaikui per egzaminą pademonstruoti brandą ir supratimą, o ne tik savo atmintį“.
Gavau iš vienos korespondentės gana įdomiai suformuluotą klausimą: kodėl, Jūsų nuomone, istorijos egzaminas turėtų būti privalomas?
Štai ką aš atsakiau:
Pirmiausia, mano nuomone, istorijos egzaminas neturi būti privalomas. Kažkada, gal prieš kokius 10 metų, pati paleidau tą idėją į pasaulį pradėjusi kalbėti, esą, privalomas istorijos egzaminas užtikrintų, kad kiekvienas mokinys, gavęs brandos atestatą, turėtų ir bazinių istorijos žinių – žinių, kurių reikia ne tik kultūrine, bet ir pilietine, politine prasme. Neneigsiu – ir šiandien manau, kad bazinių žinių reikia kiekvienam išprususiam asmeniui. Tačiau nebematau ryšio tarp žinių, išsilavinimo ir egzamino.
Laikas nestovi vietoje – kažkada dabartinė egzaminų sistema buvo labai puikus dalykas, skatino švietimo pažangą, skaidrino priėmimus į aukštąsias mokyklas. Tiek vaikams, tiek tėvams, tiek mokytojams egzaminas buvo priimtinas reiškinys.
Kas nutiko? Apsidairykime, pasaulis smarkiai pasikeitė. Dabar esame paskendę technologijų ir informacijos srautuose. Žinių turėjimas nebėra susijęs su atmintimi, labiau – su gebėjimu operatyviai ir produktyviai pasinaudoti informacija. Tačiau tokio gebėjimo joks egzaminas netikrina, atvirkščiai, vaikus vertina pagal įsiminimo gebėjimus. Informacijos ir žinių kiekis šiandien primena mums labiau rūką, kuriame mes, kaip tas ežiukas, ieškome kažko pažįstamo ir savo – savo draugo. Ar mokame rasti, o radę – atsirinkti? Ar mokame išskirti kriterijus, nustatančius mūsų žinojimo kokybę? Dabar nebėra tiek svarbu žinojimas, labiau svarbu yra vertybinės nuostatos, padedančios atsirinkti, ką pravartu žinoti ir kuriomis žiniomis prasminga operuoti.
Tačiau egzaminas nuostatų netikrina… Gyvename postmoderniame pasaulyje, kur viskas kinta, yra kvestionuojama, keičia savo prasmes. Ar gebame šiame pasaulyje turėti savo orientacines kryptis, ar mokame jame veikti palankiu sau ir aplinkiniams būdu? Kaip mes mokame veikti greit besikeičiančiame pasaulyje – joks egzaminas to netikrina. Pagaliau, ką mes veikiame su savo įgytu ir egzamine patikrinamu žinojimu, kur mes jį dedame? Paprastai – pamirštame. Nes egzaminas mūsų neprašo paaiškinti, ką mes galime nuveikti su savo žinojimu, kam mes galime jį pritaikyti, kokia formas jam suteikti ir kaip jo pagalba sukurti laimingesnį gyvenimą sau. Nes egzaminas nėra dėl mūsų – jis yra pats dėl savęs. Tad kodėl jis turi būti privalomas? Kodėl jo vertė turi būti tokia, kad nulemtų galimybę mokytis/nesimokyti toliau jau po mokyklos baigimo? Kas uždėjo karūną ant galvos egzaminui?
Be to, privalomas istorijos egzaminas – kodėl būtent istorijos? Kodėl, tarkim, ne biologijos – galėtų vaikas gi laikyti egzaminą, kurio dalis būtų – „pirmos pagalbos suteikimas“; „žaibinės infekcijos atpažinimas“ – tokios žinios galbūt padėtų išgelbėti kieno nors gyvybę? Juk kas metai išgirstame apie mirtis nuo nelaimingų atsitikimų, kurių būtų galima buvę išvengti, jei laiku būtų suteikta pirmoji pagalba.. Tad ir klausiu: kas svarbiau – žmogus patriotas ar gyvas žmogus? O jei dar ekologijos egzaminas? Juk istorija neišgelbės užterštų Lietuvos vandenų? O jei dar civilinės saugos egzaminas? Karinio parengimo? Kūno kultūros? Juk sveikata – didžiausias turtas. O geografijos egzaminas? Kas iš vaiko – istorijos žinovo, kuris negali paaiškinti, kas yra skalūnai ir kaip skalūnų gavyba paveiktų Lietuvos gamtą?
Padarę dar vieną egzaminą privalomą, mes tarytum atveriame Pandoros skrynią – sukiršiname mokytojus, nes kiekvienas jaučiasi dėstantis svarbų dalyką; nuviliame tėvus ir mokinius, kadangi jie iš viso nebenori jokių egzaminų… Kas laimi? Nebent istorijos mokytojai, kuriems padidėtų krūvis. Istorijos egzamino vertinimo komisijos pirmininkas, nes padidėtų jo vaidmuo švietimo sistemoje?
Manęs kartais klausia, ar iš viso turėtų likti egzaminai. Atsakau – taip. Valstybinėse mokyklose turėtų likti du privalomi egzaminai – Lietuvių kalbos ir kultūros bei Valstybės pagrindų. Lietuvių kalbos ir kultūros – mes ne tik savo Tėvų žemei, bet ir visam pasauliui esame įsipareigoję puoselėti ir saugoti savo kalbą, kultūrą, paveldą. Mūsų valstybė yra tam ir sukurta, kad lietuvių kalba, tauta, istorija, kultūra būtų puoselėjama. Valstybė, įgyvendindama šią savo misiją, kuria mokyklas, kuriose diegia kalbinį, kultūrinį, etnografinį, istorinį palikimą naujoms kartoms. Tad normalu – valstybė siekia įvertinti, kaip vaikai tai įsisavino. Privaloma tvarka. Nenori – tegu renkasi kitokias mokyklas, ne valstybines, kitokius universitetus, kolegijas.
Antras valstybės tikslas – pasirūpinti, kad augtų ne tik tautiškai raštinga ir kultūringa naujoji karta, bet ir pilietinė visuomenė kitaip neliks valstybės. Pilietinė visuomenė išmano šalies įstatymus, ekonominę, politinę sąrangą, rinkimines sistemas, užsienio politikos kryptis, santykius su kitomis šalimis, narystę tarptautinėse organizacijose. Pilietinė tauta turi žinių iš šalies istorijos, geografijos, ekonomikos, teisės, civilinės saugos ir t.t. Pilietinės visuomenės narys, pasinaudodamas tomis žiniomis, formuoja savo nuomonę, operuoja informacijos srautais, demonstruoja suvokimą apie esančias valstybės problemas ir geba diskutuoti apie galimą jų sprendimą. Valstybė organizuoja valstybės pagrindų egzaminą, kad įvertintų, kaip jos pačios mokyklose vyko tos pilietinės visuomenės ugdymas, ko pasiekta ir ko dar reikėtų siekti. Esi Lietuvos pilietis, mokaisi Lietuvos valstybinėje mokykloje ir nori studijuoti valstybinėje aukštojoje mokykloje – prašom, pademonstruok supratimą apie valstybę, kurioje gyveni. Ir tokie egzaminai neturėtų lemti vaiko egzamino – tai būtų tiesiog jo mokymosi pasiekimų liudijimai. Kaip juos vertins mokyklos, kuriose vaikas norės tęsti mokslus, kaip juos vertins darbdaviai – palikime spręsti jiems. Valstybės reikalas – pasitikrinti ir pasimatuoti, kaip veikia jos pačios sukonstruota švietimo sistema ir kaip valstybei sekasi per šią sistemą vykdyti savo konstitucinius įsipareigojimus.
Tokie integruoti egzaminai skatintų integruoti ir mokymąsi mokykloje; jų įvairiapusiškumas sudarytų galimybes atsiskleisti įvairių gebėjimų ir akademinių polinkių mokiniams – vieni stipresni geografijoje, kiti – istorijoje, treti – ekonominiuose, politiniuose klausimuose. Mokiniai būtų tikri, kad egzamine jie tikrai ras, ką pasakyti. Netgi galėtų būti galimybė atlikti ne visus užduočių blokus, o pasirinkti. Mes turime išdrįsti pripažinti savo pačių vaikų įvairovę ir skirtingus jų gebėjimus. Mes turime išdrįsti leisti vaikui per egzaminą pademonstruoti brandą ir supratimą, o ne tik savo atmintį.
O dėl visų kitų dalykų – visų kitų dalykų vaikas turi mokytis dėl savęs. Ne dėl valstybės, ne dėl egzamino, ne dėl tėvų. Ir egzaminą jam laikyti ar ne, jis turi nuspręsti pats. Kiek, kada laikyti – irgi jo reikalas. Jis juk siekia Brandos atestato; jis turi savo profesinės ar kitokios karjeros vizijas. Tad tegu pats renkasi, ko jam reikia, ko nelabai. Jei dar nemoka pasirinkti, vadinasi, dar nesubrendo, subręs ir pasirinks. Kaip aukštosios mokyklos atsirinks, kuriuos vaikus priimti, kurių ne? Manau, mūsų aukštosios mokyklos pačios yra pakankamai kompetetingos nuspręsti, kaip atsirinkti savo būsimus studentus žymiai geriau, nei tai daro bet koks egzaminas.
Tad grąžinkime į švietimo sistemą pasitikėjimo sąvoką – pasitikėjimo vaiku, aukštosiomis mokyklomis, mokytojais. Pasitikėdami vieni kitais, skirsime labiau laiko ne tuštiems ginčams, kuris dalykas svarbesnis, o asmenybės, piliečio, šalies patrioto, sveiko, pažangaus žmogaus ugdymui.