Kodėl man taip rūpi Darbėnų ir aplinkinių kaimų žmonių gyvenimas, likimai, miškų, upelių ateitis, kodėl užuot, ramiai ilsėjusi „užtarnautame poilsyje“, vėl įsiveliu į nutrūktgalvišką sūkurį – „eilinių“ piliečių protestą prieš vietos valdžios ir vyriausybės pavojingas užmačias?
Maža gimti ir vaikystę praleisti mažame miestelyje. Reikia, kad gimtinė, tėviškė įsigertų į tavo kraują, jausmus ir per pasąmonę vadovautų tavo pasirinkimams ir sprendimams.
Kodėl beveik po keturiasdešimties metų, pragyventų viename gražiausių ir didžiausių Šiaurės Europos miestų, susikūrus ten patogų gyvenimą, mokslinę karjerą, tapus kultūringiausio Rusijos miesto kultūros ir mokslo bendruomenės dalimi, nusprendžiau išvykti atgal į Lietuvą ir, apsukus ratą pro Vilnių, pro Klaipėdą, išmesti, romantiškai tariant, gyvenimo inkarą į Darbėnų prūdą, kuriame kažkada išmokau plaukti ir apie kurį dar ir dabar padainuojame, susitikę buvę bendramoksliai bendraklasiai? Todėl, kad čia – gimtinė, čia bažnyčia, kurioje mane krikštijo, čia tebestovi mokykla, kurią baigiau, ir čia, senosiose Darbėnų kapinėse, ilsisi mano mama.
Darbėnų miškeliuose dar neužžėlė takai, keleliai, kurie prisimena mane mažą, čia daugelio sodybų kiemuose tebeskamba (nors ir rečiau) pati gražiausia pasaulyje žemaičių kalba, kurią aš moku geriausiai iš visų kalbų, kurių man teko mokytis. Grįžau į Darbėnus, dėkodama Aukščiausiam už retą malonę: apsukus nemenką ratą po įvairius miestus ir šalis, vėl sugrįžti į savo biografijos pradžią su turtingu žinių, kultūros, gyvenimo ir žmonių pažinimo bagažu, kuriuo norėjau pasidalinti (ir dalinaus) su savo tėviškėnais, Darbėnų žmonėmis, o jie, ačiū jiems, mane priėmė.
Žmonės ir jų gyvenimai – gražiausia, kuo šiandien gali pasidžiaugti Darbėnai. Kažkada didžiausia dulkino, neretai ir purvino miestelio puošmena buvo jį supantys miškeliai, turtingi grybais ir uogomis, linksmai nuo medžio į medį „skraidančiomis“ voverėmis ir greitai liuoksinčiais zuikiais. Dabar miškai išdraskyti, kaip ir visoje Lietuvoje, voveraičių seniai nesimato, užtat miestelis, rūpestingai puoselėjamas bendruomenės ir seniūnijos, dažnai pavadinamas kone gražiausiu tokio tipo Lietuvos miesteliu! Kaip tad galėčiau nekreipti dėmesio į miesteliui ir jo žmonėms iškilusią grėsmę, jei savivaldybei išties pavyktų įgyvendinti savo nusikalstamai avantiūristišką planą – pavojingai arti miestelio leisti danų verslininkams statyti ne tik labai modernią, bet ir labai aplinkai bei žmonėms pavojingą chemijos gamyklą?!
Kvailai neatsakingai išeikvojus švarų požeminių telkinių vandenį, ne tik gyventojai paliktų be geriamo vandens, bet aplamai būtų sugriautas vandens atsargų balansas visoje zonoje iki pat Šventosios ir Palangos… Ką padarysi, kad ne visi supranta grėsmę, kurią ramiam, sveikam gyvenimui keltų toks didžiulis chemijos gigantas. Bet aš, laimei ar nelaimei, suprantu, nes ne už tuščius plepalus pelniau mokslų daktaro laipsnį. Būtent tie mokslai, įgytos žinios kartu su meile gimtinei neleidžia man atsiriboti nuo visko, kas jaudina mano kaimynus, jaunystės draugus, drauges, jų vaikus ir anūkus.
Buvo laikas kartu švęsti, linksmintis, dainuoti, kartu apverkti iškeliavusius artimuosius. Dabar laikas ginti darbėniškių ir aplinkinių kaimų gyventojų teisę į saugią, švarią, sveiką ateitį. Ir aš – su tais, kurie neabejingi, nebijo, netingi, kurie aukoja savo ir savo šeimų ramybę vardan žalių, žydinčių, klestinčių Darbėnų be žaliojo vandenilio keliamos grėsmės.”
Autorė yra kalbininkė, politinė bei visuomenės veikėja, humanitarinių mokslų daktarė.