„Grįžtu namo. Grįžtu į savo Klaipėdą. Miestą, kuriame pradėjo plakti mano širdis, Miestą, kuris lyg mama apgaubė savo rūpesčiu spalvotoje vaikystėje. Miestą, kuris kentė mano paauglystės šėliones. Miestą, kuris mane paruošė ir išlydėjo į gyvenimą.
Grįžtu ne vienas. Su savo žiniomis, idėjomis, energija ir patirtimi. Parsivežu ir savo gyvenimo kuprą. Ji sunki ir slegianti, bet daug ko pamokanti ir leidžianti labiau suvokti pasaulį. Net ir su ja, esu tikras, tvirtas ir nepalaužiamas.
Mano gyvybė yra tiesa. Mano vaistai yra žinojimas, kaip viskas buvo. Ir tegul rūpinasi vaistais tie, kuriems žūtbūt tą tiesą reikia iškreipti. Nepasiduosiu, nes esu teisus.
……………………………………..
Matau, kad žmonės aplinkui atsimerkę, noriu, kad ir Klaipėda atsimerktų, todėl keliu savo kandidatūrą į Klaipėdos miesto merus.“
O jūs, tautiečiai, dar klausinėjat savęs ir aplinkinių, ar Eligijui visai visai ne gėda…
Atsakymas: ne, ne gėda. Rinkite jį meru, nes dar daug tuščių butelių dėžučių liko nepripildytų eurais.