Pamačiau ant viršelio aktoriaus Giedriaus Savicko portretą ir jo žodžius „Tikėjimas daro žmogų tvirtesniu“, – ir nusipirkau žurnalą „Savaitė“. Ką dar, be gero interviu su aktoriumi, ten perskaičiau? Na, straipsnių kulinarine tema neminėsiu, o kiti – prašom:
* Didžiojo verslo nuotaikos – dar gana niūrios.
* Ir žemės ūkyje – skirtingų interesų ietys (pranešama, kad ES bendrija kasdien praranda 800 ūkių).
* Lietuvai sustabdyti ES mokėjimai.
* Savivaldybių gerovės indeksas išryškino tris Lietuvas.
* Vaistų trūkumas Lietuvoje kelia nerimą.
* Šiurkščios etiketės neleidžia žmonėms atsitiesti (maniau, kad bus kalbama apie tas etiketes, kurias jo negarbinantiems žmonėms kabinėja profesorius V. Landsbergis, bet buvo apie tai, kad negalima narkomano vadinti narkomanu, alkoholiko – alkoholiku, o reikia sakyti „žmogus, turintis priklausomybę nuo psichoaktyviųjų medžiagų (pvz., opioidų) sindromą/sutrikimą“ (jei jums užkliūva linksnių vartojimas šiame sakinyje, žinokit, man irgi užkliuvo, bet citatos redaguoti negalima), ir kt.
O tarp jų – „vinis“, o gal razina: interviu su Nepriklausomybės Akto signatare Rasa Juknevičiene.
Antraštėje cituojami jos žodžiai „Lietuva yra sėkmės istorija“. O čia tai supykau. Rimtai.
Jei signatarė būtų pareiškusi, kad „Lietuva yra mano sėkmės istorija“, nė antakių nebūčiau suraukus. Nes būčiau iškart patikėjusi: iš Lietuvos provincijos medikės į europarlamentares su įvairiais apdovanojimais ir įkvepiančiomis pareigomis – ar daug Lietuvoje rastume tokių sėkmės istorijų? Kol kas – nedaug.
Tai kodėl visgi supykau? Galėčiau kritiškai nagrinėti iš eilės kiekvieną pastraipą iki žurnalisto/ės klausimo apie Rusijos agresiją į Ukrainą (atsakymai į šitą klausimą, išskyrus privalomąsias liaupses Andriui Kubiliui, prieštarauti noro neišprovokavo), bet nevarginsiu nei savęs, nei skaitytojų. O jei trumpai, tai, mano nuomone, kiekvienas Lietuvos politikas, liaupsinantis savo darbų pasekmes, elgiasi nepadoriai. Pasakyčiau aštriau, bet juk aš – ne Šurajevas, biologinė struktūra ne ta, tad neturiu atitinkamų įrankių nuomonei patikslinti.
Kaip galima džiaugtis ir girtis valstybe, kurios titulinė tauta, atlaikiusi okupaciją, pokario emigraciją, sušaudymus, tremtis, kalėjimus ir nesunykusi, netgi priauginusi kelis šimtus tūkstančių jaunų lietuvių, prarado vos ne trečdalį tautos per trisdešimt vadinamosios laisvės, nepriklausomybės, savarankiško valstybingumo metus, vadovaujant visoms juknevičienėms, visiems kubiliams, Landsbergių klanui ir komunistų partijos peniukšliams? Šio laikotarpio praradimams galo nesimato, nes valdžioje nesimato Lietuvos valstybei ištikimų politikų, kurie sugebėtų rimtai, su išmanymu imtis tautos atgaivinimo, atkūrimo darbų…
Iš sėkmės valstybės jokia tauta juk nebėga strimgalviais, savo noru, nors dangus virš galvos ramus ir giedras, ir lakštingalos tebečiulba, ir Nemunas tebeteka… O bet tačiau vis dėlto – kaip nebuvo, taip ir nėra tikros Lietuvos valstybės. Yra tik jos iškamša. Muliažas. Tam, kad valstybės tarnyboje būtų sukurta kuo daugiau šiltų vietelių sūneliams ir dukrelėms be gebėjimų, be pilietinės sąžinės, tik su didžiuliu noru gyventi gerai ir nerūpestingai.
Na, o kad geriau suprastumėte, kaip mąsto ši europarlamentarė ir jos partijos draugai, dar trumpa citata: „Lietuvoje yra daug vidaus dalykų, susijusių su tuo pačiu karu [Ukrainoje – J.L.] – bandoma žmonių nuotaikas, vidaus procesus paveikti hibridiniu karo, visokios dezinformacijos būdu, prisiminkime, kaip prieš metus buvo bandoma Sausio 13-ąją „apspjaudyti“.
Įsigilinkite: Vyriausybe ir konkrečiai arogantiškąją premjere nepatenkintų žmonių plojimus ir protesto šūksnius šita politikė spekuliatyviai peradresuoja ant visiems doriems lietuviams šventos Sausio 13-sios! Su Sausio 13-ąja sutapatina personą, kurios niekas nematė nei prie Seimo, nei prie Vyriausybės, nei prie Radijo ir televizijos pastato ir apskritai – niekur! O tuo tarpu tarp nepatenkintųjų premjere buvo daug aną naktį savimi Lietuvos nepriklausomybę gynusių žmonių – ką galiausiai suvokė ir ponas V. Landsbergis, ir net atsiprašė jų už savo išsityčiojimus.
Bet R. Juknevičienės žodžiuose lyg yla maiše kyšo durianti tiesa: kažkas Lietuvoje išties yra bukas įrankis kažkieno rankose, ir tas įrankis – tie politikai, tie valdžios žmonės, kurie Sausio 13-sios gynėjus apšaukia Maskvos agentais, fašistais, padugnėmis. Kas begali būti maloniau Kremliui, kaip matyti ir girdėti, kaip dabartinė save įsimylėjusi valdžia atlieka tą darbą, kurį būtų reikėję atlikti pačios Maskvos kareivėliams: ištrina iš valstybės istorijos tuos žmones, tas idėjas, kurių dėka buvo sugriautas milžinas ant molinių kojų – SSSR?!
Taip, Lietuvos Respublika Europos Sąjungoje tikrai tapo sėkmės istorija, tik ne lietuviams, o žmonėms be Tėvynės, be tautinės ir pilietinės savigarbos, be pagarbos tiems, kurie kūrė, gynė ir išsaugojo šiandienai Lietuvos valstybę.