Pažįstu žmogų, kuriam 43 metai ir kuris vasarą laikys ten kažinkokį egzaminą, kad taptų valstybės tarnautoju. Pernai neišlaikė. Pramiegojo egzamino pradžią.
Iki šiol jam nesisekė – gyveno labai taupiai, dirbo tik dvi dienas per savaitę privačioje mokykloje. Daugiau dirbti nenorėjo, nes „nekenčia vaikų“. Ir darbo nekenčia, nes stresas jam akimirksniu sukelia migreną. Pinigų dažnai gaudavo iš mamos. Kuri yra „užgrūdinta“, nes visą gyvenimą arė kaip šuva – mažo verslo savininkas neturi teisės į atostogas, neturi teisės į dekretines (4 vaikai), netekęs darbo neturėjo beveik teisės į jokias išmokas, valstybės mokesčiams atiduodavo daugiau nei viduramžiais kokie nelaisvieji valstiečiai, o ir pensija jos šiandien gana juokinga. Pati turėjo 100% mažiau privilegijų nei jos pačios samdoma vienintelė pardavėja – mažo verslo savininkas juk irgi potencialus kapitalistas – įprato nesirgti, nekristi, net nemirti.
Mama turėjo virš galvos kokius 600 kontroliuojančių institucijų ir už kiekvieną savo klaidą atsakydavo pinigine, todėl moteris šaltų nervų ir į sūnaus „silpnumą“ žiūri taikiai – jis jau iš tos kartos, kuri „augina kates, ne vaikus“. Šiandien – silpnųjų ir mažumų, aukų metas! (Jau rašiau, kad chroniškas buvimas auka yra aukščiausia argesijos forma psichologijoje.)
Šiandien kas antras vaikas nori būti ne kosmonautu, ne. Jis nori būti valstybės tarnautoju. Jeigu protingas. Jeigu kvailas – turėti savo verslą. Dar būti pilotais nori durniai.
Mano minėtas pažįstamas vaikų neturės, nes jo mergina nenori. Ji yra feministė, genderistė ir kažkokia ten antikrikščionė. Jai 42 metai ir ji yra freelancerė-menininkė, rašanti projektus apie moterų teises, kartais gaunanti Europos finansavimą, ir tada ateina šventė ir į jų kiemą!
Kai jos geriausia draugė feministė-rašytoja gavo valstybinę premiją, mergina įsigijo naują BMW! Draugės lėkė laukais, palaidais plaukais ir jį sudaužė. Buvo mėlyno dangaus spalvos!
Aš jiems esu kosmonautė, bet realiai tai kapitalistė.
Todėl žiūri įtariai, ypač kai paprašiau nuo mūsų namo kampo nukabinti raudoną vėliavą su kūju ir pjautuvu, kai jie, pasileidę Mikos „Relax“, šventė ten kažkelintą Markso gimtadienį.
Man jie atleidžia, nes „vargo mačiusi Rytų Europa…“ (Bet mano FB rašyti štai tokius postus uždraustų, jei suprastų. Hate speech be penkių minučių.
Sakysite, šaržuoju? Taip! Kažkiek, bet negaliu nematyti.
Ispanija. XXI amžius. Red is new red in Europe.