Kalbuosi su drauge iš Lenkijos:
„Mano vaikas kenčia smurtą! Gavo į kailį per karatė treniruotę, buvo pas dantistą ir jis „sukėlė skausmą“, o vakare užvažiavau jam per subinę, nes išsitepė ją su dažais, – juokiasi. – Tik neatsiųsk čia man tų savo skandinaviškų prievaizdų!“
Pasijuokėm. O šiandien galvoju, kad ten, kur nėra meilės, yra problemų.
Lietuva nemyli savo žmonių – ji pati yra bloga motina, pati patyrusi smurtą ir negeba mylėti, todėl vis išteka už neištikimo smurtautojo, nes didelė dalis jos valdytojų nemyli jos pačios.
Nesveikoje prievartos valstybėje gyvenimas virsta paranoja: kai esi šaltas, kaip ledas, meilė galima tik pagal instrukcijas. Ir gyvenimas virsta farsu: ten, kur mylinčiam žmogui viskas aišku, šaltajam ima vaidentis nusikaltimai.
„Negalima vaiko kepštelėti, nes jam skaudės“. Nes šaltajam psichopatui negali skaudėti, pvz., sielos ar širdies – jam gali skaudėti tik subinę. Jis ramiausiai atims kūdikį iš mamos, nes nesuvokia, kad abiejų sielos skausmas didesnis!
Tokia šiandien naujųjų liberal/bolševikų meilė: jie nuo menkiausio prisilietimo „kenčia“! Kaip tos meToo mergaitės, kurios virpa vien nuo prisilietimo visą gyvenimą ir tada gali imti teisti žmones – be teismų, be taisyklių, be įrodymų. Nes žmonės iš principo px. Ir vaikai, ir suaugę.
Vis bandau trumpai parašyti, į kokią kvailą situaciją esam patekę! Ir kokioj nesveikoj aplinkoj gyvenam, nes joje nėra meilės.
Nėra mylinčio savo šalį karaliaus. Tik Saturnas, ryjantis savo vaikus.
Rašau kiek su humoru, gal kaip nors suprasit. Bet realiai tai imu žvelgti į Lenkiją, Čekiją ir, pvz., į Vengriją kiek su nuostaba, kiek su pavydu. Jie nepaliko Norgėj iš jų piliečių atimtų vaikų! Jų valdžia kovojo. Pagalvokit – kodėl? Atsakyme slypi raktas!