Kažkur perskaičiau, kaip jau dabar ne madoj ruošti pietus didelei šeimynai, gaminti 12 patiekalų Kūčių vakarą, bėgioti po parduotuves, vargti ir stengtis.
Rita, mano anyta, jau savaitę ruošiasi: kažka raugina, sūdo, marinuoja. Užsakė pas vietinius gamintojus pyragą su kapotais kalmarais juodame savo rašale, nusipirko pas Pepę aštuonkojį iš vietinės įlankos, jį užšaldė, nes taip paskui išverda neguminis, prisiskynė savo apelsinų, obuolių sangrijai, susiplanavo visą meniu – šeima didelė, susirinks visi – vaikai ir anūkai! Rytais jiems bus prikepta šviežių bandelių su cinamonu ir kakava…
Eiti į restoraną? Nevargti?
Rita jau tikra senjora. Taip, ji pasiskundžia, kad pavargo, kad skauda kojas, kad aštuonkojis jos „neklauso“, kad radija sugedo prieš šventes ir kad į šeimą „buvo įsimetęs veganizmo virusas“, kad bulvės šiemet prastos, kad vynas rūgštokas, bet ji tvirta lyg uola – prie ilgo Kūčių prosenelės stalo susirenka šeima. Ir tas vakaras yra nauja pradžia, naujas tėvų palaiminimas ateinantiems metams.
„Taip buvo šimtus metų Ispanijoj ir motinos rankomis pagamintas maistas programuoja šeimą meilei – kol senoji „vargti nebijanti“ motinų karta gyva, tol vaikai jaus meilę, žinos, kur jų žemė, kalbės mūsų kalba, saugos prosenelių namus ir didelis pasaulis jų nesuvalgys! Ir taip jie bus turtingi! Tik taip!“, – šypsosi Rita.
Ir kiekvienais metais, artėjant Kūčioms, kur bebūtų jos vaikai ar vaikaičiai, jie rankose jau laiko bilietus NAMO. O ten, prosenelių namuose, kartu puošia didelę eglę. Labai didelę.
Aš vis dar mokausi. Šeimos.