Maksimas Gazizovas | vesti.ua
Skelbiame roko grupės „DDT“ lyderio Jurijaus Ševčiuko laišką doneckiečiams, kurį parašė peržvelgęs internete išplatintus reportažus apie mitingus, vykusius Donecke.
„Vesti“ redakcijos paskelbtame viešame laiške doneckiečiams žinomas Piterio muzikantas pasisako prieš politikų siekius supjudyti tarpusavyje žmones.
Sveiki, Donecko miesto piliečiai!
Neseniai internete pamačiau jūsų puikaus miesto pagrindinėje aikštėje kovo 17 dieną įvykusio mitingo fragmentą. Ir prisipažinsiu, nesitikėjau tokio ten susirinkusių oratorių ir refleksuojančios publikos „populiarumo“. Žinoma, kartkartėmis DDT grupė surengia koncertus ir jūsų miesto gyventojams. Džiaugiuosi, kad mūsų programa „Kitaip“ pernai surinko pilną salę ir jos atmosfera buvo labai geranoriška. Aptardami programą po koncerto, maloniai bendravome su klausytojais. Vakare sėdėjau prie stalo su draugais, kurių nemažai turiu jūsų mieste, ir mes aptarėme rimtesnes socialines ir ekonomines regiono problemas.
Gerai suprantu, jog paprastiems žmonėms „nesaldu“ čia gyventi. Tačiau anuomet dar niekas iš tos užstalės nežinojo, kiek nevilties, atskirties ir kokio ideologinio pilietinio karo greitu laiku susilauks Ukraina, o taip pat – ir Rusija. Nemeluosiu, mane stulbina, kiek įniršio, chamiškumo ir vulgarumo tribūnose išrėkia dauguma televizijos vedėjų ir aktyvistų. Išeitų, kad dėl visų mūsų bėdų, visuotinės korupcijos ir valdančiųjų bei jų patikėtinių vagysčių yra kalti Ševčiukas ir Makarevičius? Tikrai nelaukiau, kad šiuo momentu sužlugdžiau visą Donecko sritį! Ar jums neatrodo, kad tokia neapykanta rašytojams, poetams, muzikantams, nepritariantiems vienokiam ar kitokiam valstybiniam požiūriui, kai kuo primena hitlerinės Vokietijos nacistų deginamas knygas? Betgi jūs esate prieš fašizmą, nors juk tai taip panašu.
Aš suprantu daugelį tų žmonių, išėjusių į Maidaną ir nuoširdžiai norėjusių geresnės lemties Ukrainai, jos Rytams ir Vakarams. Didi svajonė – atsikratyti totalaus melo ir vagių, sukurti puikiausią pasaulyje nuostabią valstybę, kur kiekvienas žmogus, neišskiriant tautybės, būtų teisingų įstatymų apsaugotas nuo „šio pasaulio galingųjų“ savivalės. Pasak vieno prancūzų socialisto, „rinkos ekonomika įmanoma, bet negalima prekiauti žmonėmis…“
Sudėtingas dalykas – revoliucija. Jos ugnies kaitroje savo nešvarias rankas pašildyti taikosi begalė norinčiųjų. Todėl revoliucija dažnai išvirsta į beprotišką tarpusavio agresiją, pogromus ir kraują. Labai tikiuosi, kad Ukrainoje viskas bus kitaip. Aš esu bet kokio dešiniojo ir kairiojo radikalizmo priešininkas. Istorija mus moko, kad visų rūšių nacional-radikalai moka negailestingai sugriauti, bet juk statyti imasi kiti… Kuomet sužinojau apie įstatymo, ribojančio rusų kalbos teises, projektą, buvau pasipiktinęs ne mažiau negu jūs. Tikėjausi, kad naujoji vyriausybė dėl dviejų kalbų valstybinio statuso priims protingą sprendimą, kaip kad seniai yra padaryta Kanadoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Suomijoje ir kt.
Prieš kelis metus DDT grupė dalyvavo ture, skirtame Rusios krikšto tūkstantmečiui paminėti. Su bičiuliais ukrainiečiais muzikantais aplankėme 26 Ukrainos miestus, kur surengėme nemokamus koncertus. Visur, visose aikštėse mes sakėme: „Ukraina ir Rusija – broliai ir seserys! Politikai siekia mus sukiršinti, o mes nepasiduodame ir vienas kitą mylime, ir mūsų broliškos tautos kartu gyvuos tūkstantį metų!“
Niekuomet nebuvau nei jūsų, nei mūsų valdytojų gerbėju. Viešpats davė man akis ir ausis, ir aš mačiau, kad ir tie, ir anie kalba viena, o daro kita, ir labiau galvoja ne apie žmones, o apie savo valdžią ir kišenes. Ne šachtininkas turi tarnauti valstybei, bet valstybė šachtininkui. Rusijoje, kaip ir pas jus, turtingieji lobsta, o neturtingieji skursta. Pramonė vos kvėpuoja, teismuose – telefoninė teisė. Dūma kasdien spausdina pilietines teises ribojančius įstatymus. Viskas paremta dujomis ir nafta, kuri labai greitai gali pasibaigti. Žinoma, ir mums, ir jums būtina už savo teises kovoti. Nė viena vyriausybė pasaulyje liaudžiai nieko nedovanojo šiaip sau.
Bet neapykantos propaganda, kurios iš visų pusių šiandien tiek daug, gėrio neprideda. Kaip ir radikalizmas, neapykanta nieko nekuria, tik griauna… Ir dar – man teko būti pilietiniuose karuose. Su savo draugais frontininkais mes daug kalbėjomės apie tai, kad pastaraisiais laikais Ukraina ir Baltarusija nekariavo ir, dėkui Dievui, nežino, kas tai yra – todėl ir tautos draugiškesnės…
Išeitis iš beteisių istorinių aklaviečių būdavo visada ta pati – oratoriai išsilakstydavo, o mes sykiu su senukais, moterimis ir vaikais likdavome srėbti tą kruviną košę. Aš gerbiu skirtingus požiūrius ir stengiuosi juos suprasti. Niekada sau neleidau pažeminti ir įžeisti oponentų, tuo labiau „už akių“. Tad kam mums su jumis dauginti blogį, kurio pasaulyje ir šiaip per daug?
Turiu garbės,
mylintis Rusiją ir Ukrainą,
Jurijus Ševčiukas