svoboda.org
Nepriklausomas karinis politinis ekspertas Jurijus Fiodorovas analizuoja Rusijos ir NATO aljanso karinių potencialų santykį ir galimybes. Jo teigimu, aneksavęs Krymą ir pradėjęs agresiją prieš Ukrainą, Kremlius savo šalį įvarė į spąstus.
Pasaulio žiniasklaida, politikai ir analitikai aiškinasi, kiek yra efektyvios tarptautinės sankcijos Rusijai. Klausimas lieka atviras: sankcijų veiksmingumas priklauso nuo nuoseklaus jų taikymo. Bet kokiu atveju Rusijos esteblišmentui jos primena apie personalinę atsakomybę už sukeltos agresijos prieš suverenią šalį ir įtampos joje palaikymą. Norėtųsi tikėti, kad Kremliaus panoptikumo personažų, kuriems pritaikytos sankcijos, sąrašas kada nors taps Jungtinių Tautų Tarptautinio Hagos tribunolo teisiamųjų sąrašu. Bet tai – ateityje. O dabar JAV ir NATO turi sustabdyti agresiją prieš Ukrainą ir neutralizuoti Rusijos grėsmę Europai.
Europinėje šalyje Kremlius išprovokavo krizę, galinčią sukelti pilietinį karą, chaosą, humanitarinę ir technogeninę katastrofą. Šios krizės pasekmės gali būti daug kartų sunkesnės negu 1990-ų metų Balkano karų padariniai. Plačioje erdvėje „tarp Rusijos ir ES“ yra sugriauta tarptautine teise besiremianti tvarka. Rytiniuose ir pietiniuose Ukrainos rajonuose rusiškos diversinės grupės ir samdiniai kursto pilietinį karą. Yra reali grėsmė, kad „ukrainietiškas scenarijus“ bus pakartotas Moldavijoje ir Baltijos šalyse.
Nuo 1999 metų Rusija reguliariai vykdo karines strategines pratybas Baltijos šalių regione. Tokiuose mokymuose, kaip „Sąjunginis saugumas – 2004“, „Sąjungos skydas – 2006“, „Vakarai – 2009“ ir „Vakarai – 2013“ buvo tobulinami kariuomenės veiksmai taktinio branduolinio ginklo pritaikymo sąlygomis. Bent jau yra žinoma, kad Rusijos karinė vadovybė nė karto nepaneigė apie tai spaudoje skelbiamos informacijos. Tuo tarpu karinės pratybos visada parodo, kokiuose regionuose kokiems karams kariauti yra rengiama kariuomenė. Antraip tokie manevrai būtų beprasmiški.
Maskva kategoriškai atsisako svarstyti taktinės branduolinės ginkluotės Europos kontinente klausimą. Tuo tarpu operatyvinių taktinių raketų „Iskander“ išdėstymas prie vakarinių sienų ir substrateginių bombonešių Tu-22M3 permetimas į Krymą (apie tai buvo iškart pranešta po aneksijos) liudija apie Rusijos rengimąsi pasipriešinti NATO branduoline jėga. Minėtos raketos ir bombonešiai yra idealiai pritaikyti lokaliam branduoliniam karui Europoje.
Pasikliauti branduoliniu ginklu Rusija siekia neatsitiktinai. Agresija prieš Latviją, Lietuvą arba Estiją priverstų NATO spręsti dilemą: arba ryžtis kariniam susidūrimui su Rusija, o tai gali peraugti į branduolinį konfliktą, arba jo išvengti, t.y. nevykdyti Vašingtono susitarimo 5-ojo straipsnio įsipareigojimų. Pastaruoju atveju NATO būtų visiškai diskredituota kaip karinė ir politinė jėga, o po šaltojo karo Europoje įsigalėjusi tarptautinė tvarka būtų galutinai sugriauta, to, beje, ir siekia Rusijos vadovybė.
Tokios grėsmės Vakarai ignoruoti negali. Šiuo metu yra formuojama ilgalaikė jos neutralizavimo strategija. Tai ilgas procesas – būtina sukurti ir suderinti efektyvias Rusijos sutramdymo priemones, galėsiančias reikšti minimalius nuostolius Vakarų šalims. Jau dabar aišku, kad tarp šių priemonių – draudimas tiekti Rusijai karinės ir dvigubos paskirties produkciją ir technologijas, efektyvus į Europą tiekiamų rusiškų angliavandenilių kiekio sumažinamas, kreditų rusiškiems bankams ir įmonėms teikimo apribojimas ir net nutraukimas. Mažiau kalbama kaip tik apie karinius dalykus. Galima tik spėlioti, kokių konkrečiai priemonių imsis NATO siekdama apsaugoti Rumuniją ir Baltijos valstybes. Svarbiau yra kita: ar Rusija sugebės nepralaimėti gresiančios priešpriešos su Vakarais, kaip kad savo metu SSSR pralaimėjo šaltąjį karą?
1980-ų metų pabaigoje NATO valstybių visuminis bendrasis vidaus produktas (BVP) maždaug keturis kartus viršijo analogiškus Varšuvos Sutarties organizacijos (VSO) šalių rodiklius, o Šiaurės Atlanto aljanso šalių bendros karinės išlaidos buvo 2–2,5 karto didesnės negu VSO šalyse. Prieš jai išyrant SSSR kariniams tikslams skyrė, įvairiais duomenimis, nuo 12 iki 15 procentų savojo BVP, nors kai kada nurodomi ir didesni skaičiai. Kitaip tariant, NATO ir VSO karinis paritetas buvo palaikomas skaičiuojant karines išlaidas kaip 2–2,5 :1 NATO naudai, o karinės išlaidos, sudariusios 12–15 procentų nuo BVP, sovietinei ekonomikai buvo nebepakeliamos ir tapo viena jos žlugimo priežasčių.
Visas NATO šalių BVP 2013 metais sudarė apie 35 trilijonus dolerių, o visa jų karinių išlaidų suma viršijo trilijoną dolerių – tai atitinka 2,9 procentus nuo BVP. 2013 metų Rusijos BVP, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą, yra 2,6 trilijonai dolerių. Rusijos „nacionalinės gynybos“ išlaidos 2014 metais įvertinamos kaip 2,49 trilijonai rublių, arba apie 100 milijardų dolerių. Pagal „Gaidaro instituto“ duomenis, Rusijos karinės ekonomikos papildomas apkrovimas 2014 metais gali viršyti 5 procentus nuo BVP. Kitaip tariant, šiandien Rusijos ekonominis potencialas yra 13,5 karto mažesnis negu šalių – NATO narių; karinėms reikmėms Rusija išleidžia 10 kartų mažiau už NATO, o jos BVP išlaidų dalis maždaug pusantro karto didesnė negu NATO šalyse.
Net jeigu pariteto su NATO palaikymui prireiktų išlaikyti karinių išlaidų santykį 2–2,5:1 (kaip kad buvo šaltojo karo metu), tai Rusijos išlaidos karinėms reikmėms turėtų pasiekti 400–500 milijardų dolerių, t.y. išaugti keturis penkis kartus ir sudaryti 15–17 procentų nuo BVP. Tačiau net skaičiuojant įmanomai minimalų gynybos biudžetų santykį, sakysim, 5:1 NATO naudai, Rusijos karinis biudžetas turėtų padidėti dvigubai ir sudaryti nuo 8 iki 10 procentų nuo BVP.
Pasak Rusijos Gynybos ministerijos Ginkluotės departamento direktoriaus Anatolijaus Guliajevo, dauguma šalies karinės pramonės įmonių naudoja pasenusias 1980–1990 metų technologijas. Mažiau nei 10 metų senumo įranga sudaro vos 20 procentų, o bendras mašinų ir įrangos susidėvėjimas viršija 70 procentų. Gauti naujų technologijų, kurių reikia rusiško karinio pramoninio komplekso modernizacijai, galima tik iš išsivysčiusių šalių – iš JAV, kai kurių Europos Sąjungos šalių ir iš Japonijos. Tačiau praktiškai jau yra įvestas embargo tiekti į Rusiją karines ir dvigubos paskirties technologijas.
Pagaliau, gebėjimas sukurti šiuolaikinę ginkluotę labiausiai priklauso nuo mokslinių tyrimų ir bandomųjų konstrukcinių darbų. O tai lemia šiems tikslams skiriamų lėšų dydis. Šiuo rodikliu Rusija beviltiškai atsiliko nuo JAV ir ES. Minėtiems tikslams Rusija 2011 metais skyrė 35 milijardus dolerių, JAV – 430, ES – 320, o Japonija – 146 milijardus dolerių.
Taigi, aneksavęs Krymą ir pradėjęs agresiją prieš Ukrainą, Kremlius savo šalį įvarė į spąstus. Neįmanoma tęsti šiandienos politiką ir nereaguoti į prasidėjusias ginklavimosi varžybas. Kadangi Putino žodžiais daugiau niekas netiki, tad siekį sustabdyti ginkluotės varžybas jis privalėtų įrodyti veiksmais: atsisakyti agresyvių ketinimų – tokį žingsnį galėtų patvirtinti Europai grasinančio taktinio branduolinio ginklo likvidavimas. Bet tokie veiksmai nepriimtini Rusijos generolams ir karinės pramonės elitui, kurie kartu su specialiosiomis tarnybomis ir yra politinis ir karinis režimo ramstis. Todėl įsitraukimas į eilines ginklavimosi varžybas, taigi, ir visų įmanomų gynybinio pramoninio komplekso resursų konsolidavimas ir perėjimas prie sovietinio tipo mobilizacinės ekonomikos Rusijai būtų neišvengiamas. Bet įveikti didėjantį karinį atsilikimą nuo Vakarų Rusija vis tiek negalėtų. Juo labiau, kad tokia mobilizacinė ekonomika reikštų iki minimalaus lygio sumažėsiančias šalies vartojimo galimybes. O atsiradusį nepasitenkinimą, pirmiausia, tarp vidurinės klasės atstovų, tektų malšinti masinėmis represijomis. Apie tai, kas vyktų toliau, galima perskaityti paskutinėse Vladimiro Sorokino knygose.