delfi.lt
Nuo gruodžio 28 d. Lietuvoje įsigalios vaikų nuo 12 metų teisių ir laisvių ribojimai. Tačiau ne visų vaikų, o tik tų, kurie neturės valdžios atstovų primesto galimybių paso. Ką tai praktiškai reiškia vaikams?
Pirmiausia tai, kad vaikai bus sugrupuoti į dvi kategorijas – turinčius galimybes ir jų turinčius mažiau. Atrodo, jau dešimtmečius Lietuvoje stengiamės užtikrinti visų asmenų, o taip pat ir vaikų, tarpusavio lygybę, užkirsti kelią patyčioms, kylančioms dėl įvairių skirtingumų, tačiau „galimybių pasas“ nubraukia visas mūsų pastangas bei sukuria naujas prielaidas toms patyčioms atsirasti. Žinote, prieš kelias dienas mano vienuolikmetė dukra manęs paklausė: „Tėti, manęs draugės klausia, ar aš skiepysiuosi, kai man bus dvylika? Aš negaliu pasakyti, jog nenoriu to daryti, nes būsiu apšaukta antivaksere.“ Tai – puikus pavyzdys, kaip suaugusių susipriešinimas ir šių dienų bendravimo antikultūra skverbiasi jau ir į vaikų vaikiškus gyvenimus. Galimybių pasas vaikams tam sudaro puikiausias prielaidas.
Vaikai – specialios teisinės apsaugos reikalaujantys teisės subjektai
Vaikai – tai ne sumažintos suaugusiųjų kopijos, o individualios, specifinius poreikius turinčios asmenybės. Būtent todėl teisinis reguliavimas vaikams numato specialų teisinį statusą su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis apsaugomis. Pavyzdžiui, tarptautinė Junginių Tautų Vaiko teisių deklaracija, priimta dar 1959 metais, pirmu principu įvardina draudimą diskriminuoti vaikus jiems naudojantis deklaracijoje numatytomis teisėmis, o kitas dokumentas – 1995 metais Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija antrame straipsnyje numato draudimą diskriminuoti vaikus konkrečiai dėl jų sveikatos būklės. Ta pati nediskriminavimo nuostata pakartota ir mūsų nacionaliniame teisės akte – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, nediskriminavimą išskiriant kaip savarankišką vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimo principą.
Nors šis principas yra konstitucinis, bendras visiems asmenims ir numatytas Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnyje, tačiau vaiko teisių apsaugos srityje jis užima ypatingą vietą. Juk vaikai, skirtingai nei suaugę, nėra pajėgūs savarankiškai apsiginti (taip pat ir nuo diskriminacijos apraiškų), todėl būtent valstybė deda maksimalias pastangas juos saugoti ir ginti. Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę ir vaikystę.
Vaikystę valstybė saugo sudarydama vaikams sąlygas žaisti. Sakydamas žaisti, turiu omenyje bet kokią vaikų veiklą, kuria jie užsiima tam, kad pažintų pasaulį ir taip tobulėtų, t. y. susitikti ir bendrauti su draugais, švęsti šventes, gimtadienius, leisti laiką su šeima, dalyvauti sporto, meno renginiuose ir kitaip visapusiškai tobulėti kitų žmonių apsuptyje. Ne veltui jau minėta Vaiko teisių deklaracija numato: „Vaikas turi turėti visas galimybes žaisti ir linksmintis; žaidimų ir pramogų tikslai turėtų būti tie patys, kaip ir mokslo; visuomenė ir valdžios organai turi stengtis, kad ši teisė būtų įgyvendinta.“
Kaip pritaikius galimybių pasą vaikams bus užtikrinta vaikų teisė žaisti? Teigiant, kad vaikams nebus ribojamos teisės ugdytis, yra nepasakoma, kad vaikiškas „galimybių pasas“ bus beveik toks pats draudimų ir baudimų rinkinys, koks taikomas suaugusiesiems, išskyrus tris išimtis: vaikams nebus ribojamos teisės į formalųjį švietimą, neformalųjį švietimą (iki 30 asmenų) ir švietimo pagalbą. Paaiškinu paprastais žodžiais, ką tai reiškia. Formalusis švietimas – tai teisė dalyvauti mokymosi procese mokykloje, neformalusis – tai teisė lankyti būrelius, dalyvauti stovyklose ir pan., o švietimo pagalba – tai tokia biurokratinė Švietimo įstatyme nustatyta sąvoka: „t. y. mokiniams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams), mokytojams ir švietimo teikėjams specialistų teikiama pagalba, kurios tikslas – didinti švietimo veiksmingumą.“ Visos kitos veiklos 12 metų ir vyresniems vaikams be galimybių pasų bus užvertos.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.