Praėjusią savaitę Kinijos diktatorius Xi Jinpingas pasiuntė vicepremjerą Liu He žavingam puolimui kasmetiniame Pasaulio ekonomikos forume (WEF) Davose (Šveicarija), siekdamas pritraukti užsienio investicijas, galinčias padėti iš naujo gaivinti Kinijos ekonomiką ir išgelbėti jo trapų režimą. Ar Vakarai turėtų kibti ant šio masalo?
Pernai kalbėdamas WEF, Xi atrodė triumfuojantis. Prieš metus Kinijos komunistų partija atšventė savo 100-ąsias metines. Tuomet Xi pareiškė: „Per šimtmetį atkaklios kovos KKP sutelkė Kinijos liaudį ir jai vadovavo, kad ši pasiektų reikšmingų laimėjimų tautos pažangos ir žmonių gyvenimo gerinimo srityje… Dabar Kinija žengia nauju keliu, siekdama visais atžvilgiais sukurti modernią socialistinę šalį.”
Kalbėdamas šalies auditorijai Xi buvo dar atviresnis, skelbdamas, kad Kinijos iškilimas ir Vakarų nuosmukis yra neišvengiama istorinė tendencija. Kinija gali tapti kita supervalstybe dėl savo savarankiškumo be užsienio kapitalo, technologijų ir gerų santykių. Bet dabar Kinija susiduria su rimtais iššūkiais, kurių pati nepajėgi įveikti.
Nors praėjusią savaitę Davose vicepremjeras Liu He mėgino skatinti užsienio investicijas, Kinijos duomenimis, jos ekonomika pernai augo vos 3 proc.
Pasak „Wall Street Journal”, „išskyrus 2020 metus, kai ekonomika augo vos 2,2 proc., praėjusieji metai Kinijoje buvo prasčiausi bendrojo vidaus produkto augimo metai nuo 1976 m., kai Mao Dzedongo mirtis užbaigė dešimtmetį trukusius nesutarimus dėl vadinamos kultūrinės revoliucijos. Dėl labai sulėtėjusio Kinijos ekonomikos augimo didžiausia kaltė tenka Xi.
Jo griežtas susidorojimas su technologijų bendrovėmis ir žinomų Kinijos magnatų „pradingimai” nuslopino verslininkų optimizmą, investuotojai patyrė milijardinius nuostolius ir tai pakirto jų pasitikėjimą investicijomis Kinijoje. Užsienio bendrovėms tapo vis sunkiau vykdyti veiklą Xi vadovaujamoje Kinijoje, nes Kinijos vyriausybė reikalauja priverstinio technologijų perdavimo ir neribotos prieigos prie asmens duomenų. Tiek „Microsoft” priklausanti „LinkedIn”, tiek „Yahoo” 2021 m. Kinijoje nutraukė savo veiklą.
Xi kišimasis į Kinijos nekilnojamojo turto rinką praėjusiais metais lėmė didžiausios Kinijos nekilnojamojo turto bendrovės žlugimą, milijoniniai būsto projektai liko nebaigti, o būsto kainos ir būsto paklausa krito grėsmingu greičiu.
Xi „Nulinės Covid” politika padarė didžiausią žalą Kinijos ekonomikai ir žmonių gerovei. Dėl jos trejus metus įmonės ir milijonai žmonių buvo negailestingai uždaryti, kol galiausiai praėjusį rudenį tai pavirto antivyriausybiniais protestais.
Dėl to, kad tinkamai nepasiruošęs Xi staiga atsisakė „nulinės kovidų” politikos, išaugo mirčių skaičius, o dėl padidėjusio kovidų atvejų buvo beveik paralyžiuota Kinijos visuomenės sveikatos sistema.
Kinijos „atsivėrimo” chaosas ir nestabilumas privertė užsienio bendroves, tokias kaip „Apple”, paspartinti planus perkelti savo gamybą už Kinijos ribų.
COVID PROTRŪKIS KINIJOJE UŽKRĖTĖ 80 PROC. GYVENTOJŲ
Atrodo, Kinijai nepakako blogų naujienų, ilgai laukta demografinė krizė ją ištiko greičiau, nei kas nors tikėjosi – Pekinas atskleidė, kad 2022 m. šalies gyventojų skaičius sumažėjo 850 000.
Paskutinį kartą Kinijos gyventojų skaičius sumažėjo Didžiojo Kinijos bado metu (1958-1962 m.), kurį sukėlė katastrofiškas pirmininko Mao Didžiojo šuolio judėjimas. Dabartinė Kinijos demografinė problema – tai niūrus liūdnai pagarsėjusios Komunistų partijos vieno vaiko politikos palikimas, kuri 1979-2015 m. kinų poroms leido turėti tik vieną vaiką. Ši politika sumažino gimstamumą Kinijoje ir lėmė lyčių disbalansą tarp Kinijos gyventojų – vyrų šiuo metu yra 32 mln. daugiau nei moterų.
Prognozuojama, kad iki 2100 m. Kinijos gyventojų skaičius gali sumažėti perpus. Šalies demografinę problemą apsunkina senėjanti visuomenė. Prognozuojama, kad iki 2035 m. maždaug trečdalis Kinijos gyventojų bus 60 -rių metų ir vyresni.
Nors Xi nėra atsakingas už Kinijos vieno vaiko politiką, jam tenka kaltė dėl to, kad nepripažįsta partijos klaidos ir nenori šią nežmonišką politiką nedelsiant panaikinti. Vietoj to jis mėgina spręsti Kinijos demografines problemas vykdydamas laipsniškus pokyčius. 2016 m. Pekinas leido kinų poroms turėti du vaikus, o 2021 m. – iki trijų vaikų. Ši politika nesukėlė kūdikių gimstamumo bumo, kurio tikėjosi Pekinas. Praėjusiais metais nacionalinis gimstamumo rodiklis pasiekė rekordiškai žemą lygį – 1 000 gyventojų teko tik 6,77 gimusių vaikų.
BALTIEJI RŪMAI VILIASI, KAD KARO SU KINIJA DĖL TAIVANO „NIEKADA NEBUS”
Kinijos demografinė krizė turi didžiulį poveikį jos ekonomikai ir šalies ateičiai. Nuo 1980-ųjų iki 2000-ųjų pradžios sparčiai augusi šalies ekonomika buvo glaudžiai susijusi su demografiniais dividendais – dideliu jaunų ir įperkamų darbuotojų skaičiumi.
Dabar dėl mažėjančio darbo jėgos skaičiaus ir senėjančios visuomenės Kinija nebėra ekonomikos augimo variklis, kokia buvo laikoma anksčiau. Vyriausybė priversta daugiau nacionalinių išteklių skirti pagyvenusių žmonių priežiūrai ir socialinėms paslaugoms, o tai reiškia, kad liks mažiau išteklių Xi geopolitinėms ambicijoms įgyvendinti.
Suvokdamas trumpalaikius ir ilgalaikius Kinijos ekonominius iššūkius, Xi kreipėsi pagalbos į Vakarus. Pastarosiomis savaitėmis jis sušvelnino savo nacionalistinę laikyseną ir pakeitė kai kurias Vakarams pritariančias politikos kryptis.
Vieną garsiausių savo „diplomatų vilkų” Zhao Lijianą iš Užsienio reikalų ministerijos atstovo spaudai pareigų jis pažemino iki Sienų ir vandenynų reikalų departamento vadovo pavaduotojo. Zhao buvo konfliktiškas ir Vakarams priešiškai nusiteikęs, mokėjo naudotis „Twitter”, kad skleistų Pekino dezinformaciją, dažnai kenkdamas diplomatiniams santykiams. Pavyzdžiui, Australija pareikalavo Pekino atsiprašymo , kai Zhao tviteryje paskelbė „suklastotą vaizdo įrašą” apie australų karį, kuris grasina vaikui.
Kita Xi alyvmedžio šakelė Vakarams tapo Liu He siuntimas į Davosą pasaulio investuotojams nuraminti. Vos prieš kelis mėnesius Komunistų partijos 20-ąjį suvažiavime, kai Xi užsitikrino trečiąją Kinijos vadovo kadenciją, Liu He pasitraukė iš aukščiausio šalies sprendimų priėmimo organo – KKP Politbiuro.
Kadangi daugelis vakariečių Liu laiko reformatoriumi ir labiau už Xi palankiu privačiam verslui, daugelis Liu „pasitraukimą”vertino kaip Xi pirmenybės teikimą politikai, o ne ekonomikos augimui. Dabar gi siųsdamas Liu į Davosą, Xi leido suprasti, kad pirmenybę teikia ekonomikos augimui, ir užsienio investicijos yra laukiamos.
Tačiau Vakarų šalių vyriausybės ir įmonės laikinu Xi politikos atsitraukimu neturėtų susigundyti. Minxin Pei, vienas pagrindinių KKP ekspertų, kartą rašė, kad KKP nuo seno yra kantri, lanksti ir gudri, kai ji tampa silpna. Tačiau, kai „jėgų pusiausvyra pasikeičia jos naudai”, KKP ” visada yra pasirengusi laužyti savo ankstesnius įsipareigojimus, jei tai tik atitinka jos interesus”.
Taigi Xi netapo kitoks. Neseniai jis griežtosios linijos šalininką, kuriam JAV taikė sankcijas už nacionalinio saugumo suvaržymų vykdymą Honkonge, paaukštino Kinijos ryšių biuro vadovu. Tą pačią dieną, kai Liu He patikino pasaulio investuotojus, kad Kinija vėl atvira verslui, Honkongo valdžios institucijos suėmė šešis asmenis už knygų, susijusių su 2019 m. mieste vykusiais prodemokratiniais protestais paradvinėjimą.
Vadovaujant Xi, Kinija vis dar palaiko Rusiją, nepaisant to, kad Rusijos invazija į Ukrainą yra pasmerkta tarptautiniu mastu. O Rusiją palaiko pajamos, gaunamos už eksportuojamus energetikos ir žemės ūkio produktus į Kiniją.
Xi praėjusį rudenį 20-ajame partijos suvažiavime kartojo, jog neatsisako „susijungimo” su Taivanu jėga. Akivaizdu, Xi nori, kad Vakarų kapitalas ir technologijos gelbėtų Kinijos ekonomiką ir stiprintų jo režimą. Tačiau jis tebėra labai priešiškas Vakarų demokratijoms ir liberalioms vertybėms. Vakarų vyriausybės ir įmonės turėtų nepamiršti tikrosios Xi ir KKP režimo prigimties ir šįkart neužkibti ant Xi jauko.
Šaltinis: foxnews.com