Mindaugas Klusas „Lietuvos žinios“
Menotyrininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Skaidra Trilupaitytė savo moksliniuose darbuose kritiniu žvilgsniu kvestionuoja galios, valdžios ir pilietinės visuomenės santykius.
Šiuo metu rašomoje studijoje ji tyrinėja neoliberalizmo kultūros politikos reiškinius, visas gyvenimo sritis persmelkusį kūrybiškumą, meno ir politikos sąlyčius.
Nuo šių temų „Lietuvos žinios“ ir pradėjo pašnekesį su Skaidra Trilupaityte.
Kas paskatino domėtis „kūrybiškumo doktrina“? Kodėl būtent ji atkreipė ir iki šiol kausto jūsų dėmesį?
Kažkada rašiau apie dailės institucijas. Ilgainiui kur kas įdomesnės tapo žodinės refleksijos, vieši vertinimai. Per pastaruosius penkiolika metų kultūros politikai įprato teigti, jog pasauliniai pokyčiai neatsiejami nuo informacinės visuomenės ir komunikacinių technologijų plėtros.
Kultūros politikos atsinaujinimą labai paspartino 2000 metų Lisabonos strategijos uždaviniai. Į juos atsižvelgiant brėžta ir Lietuvos kultūros ateitis. Bent jau teoriškai kultūros politiką mėginta „sprausti“ į informacinės visuomenės plėtros – vieno iš valstybės prioritetų – rėmus. Diskusijose daug sykių liaupsintos informacinių technologijų, naujosios vadybos ir kultūros ekonomikos galimybės, kalbėta apie šalies ateitį nulemsiančias kūrybines ūkio šakas.
Tuo pačiu įsisavintas Europos Sąjungos (ES) dokumentų žodynas. Jis atspindi optimistinę kultūros politikos strategų kalbėseną. Daug kas čia buvo tiesiog „mėgdžiojama“. Tačiau ryškus ir pesimistinis lygmuo – kultūros praktikai nuolat mini „nesusišnekėjimą“ su politikais. O ir šie kaltina vieni kitus „nesuprantant“ kultūros svarbos.
Kokios pesimizmo priežastys?
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo girdime daug kalbant apie kultūros bėdas. Kai žmonės kartais teigia, esą „pas mus kultūros politikos nėra“. Galiausiai išsiaiškinama, jog ji vis dėlto egzistuoja. Tačiau čia pat priduriama, jog ta politika yra „bloga“.
Iš pažiūros ne viskas taip blogai – yra tvirtinamos kultūros politikos kaitos ir miestų kultūros politikos gairės, strategijos. Kuriami žemėlapiai ir galimybių studijos, atliekami tyrimai. Šis tas nuveikta ir autorinių teisių srityje. Kita vertus, tokie „popieriai“ dažnai būna pernelyg nutolę nuo aktualijų. Be to, atsiranda ir nemažai kainuojančių užsakomųjų darbų, kurių „moksliškumu“ tenka abejoti.
Bilbao efektas neįvertintas
O kas kelias abejonių?
Pavyzdžių nemažai, priminsiu tik vieną garsesnių. Net keletą metų žiniasklaidoje eskaluotas „Bilbao efektas“. Šį vajų lydėjo brangus, tačiau iš esmės fiktyvus kultūros ekonomikos „tyrimas“ – Ermitažo-Guggenheimo muziejaus galimybių studija. Ji piešė vizionierišką Lietuvos sostinės ateitį. Muziejus sietas su daugiafunkciu kultūros centru, tačiau jo veikimo „modelis“ atrodė ne mažiau miglotas nei tolimi kūrybinės ekonomikos pažadai. Politikų įvardijama hipotetinė galimybių studijos kaina keitėsi ir augo. Štai 2009-ųjų gruodį spaudos pranešimuose teigta, jog jai skirta 5 mln. litų. Tas pinigų sumas mėginta pagrįsti visokiomis miesto įvaizdžio gerinimo ir konkurencingumo didinimo spekuliacijomis. Miesto vadovai patys ne sykį viešai tvirtino, jog būsimasis muziejus nepareikalaus nei valstybės, nei savivaldybės išlaidų. Tačiau tuoj pat apsisukę apeliuodavo į būsimą kultūros ekonomikos proveržį. Esą dėl jo projektui ir planuojamos milžiniškos biudžeto lėšos. Šios, beje, primygtinai vadintos „investicija“, o ne „išlaidomis“.
Taigi turime itin brangų „kultūros tyrimo“ pavyzdį. Tačiau lietuviškoje kūrybinių industrijų, kultūros vadybos ar kultūros ekonomikos literatūroje kol kas neteko matyti rimtesnio šios milžiniškos „investicijos“ vertinimo.
„Tūkstantmečio“ projektai
Naujosios vadybos nesėkmę turbūt liudijo ir „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ (VEKS) projektas?
Taip, viena vertus, programa paskatino naujo tipo renginių atsiradimą mieste („Tebūnie naktis“ ir pan.). Kita vertus, jos administravimo nesėkmes konstatavo ir besikeičiantys VEKS vadovai, ir skirtingų politinių jėgų atstovai, ir nepriklausomi politikos apžvalgininkai. Vargu ar reikėtų ignoruoti ir nuo 2007 metų išryškėjusius Nacionalinio stadiono gaivinimo procesus (juk tai buvo aktyviai daroma būtent Dainų šventės iškilmėms). Ar virtinę kitų su kultūros industrijomis sietų „Tūkstantmečio projektų“, įvairių internetinių portalų. Deja, vadybos literatūroje šie atvejai taip pat nėra nagrinėjami. Bet juk permąstant Nacionalinio stadiono statybos istoriją, šiuo metu ne taip ir svarbu, ar (kada nors) statybinių „griaučių“ vietoje iškils veikiantis kompleksas. Didelių išlaidų pareikalavusią statybą galime vertinti kaip „įvykusį“ kultūros planavimo atvejį. Ir akivaizdžiai nevykusį.
Ne tik publicistai, bet ir miesto merai dėl šios nesėkmės kaltino politinius oponentus, „pirmtakus“. Bet kultūros politikos požiūriu svarbu tai, jog Nacionalinis stadionas buvo propaguotas ir finansuotas kaip vienas pagrindinių Lietuvos Tūkstantmečio minėjimo urbanistinių akcentų. Deja, rezultatas taip ir liko neįvertintas platesniame europinių miestų kultūros planavimo kontekste.
Aptardami tą „vizionieriškąją“ miesto kultūros politiką, galime prisiminti ir nuo 2005 metų vykstančius procesus, susijusius su buvusiu „Lietuvos“ kino teatru ar Vilniaus koncertų ir sporto rūmais. 2006-aisiais jie įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Nors tai yra konkretūs (tiesa, nebeveikiantys) statiniai, jau beveik įpratome jų vietoje matyti kompiuterio ekrane piešiamas ateities vizijas. Kadangi tų vizijų buvo sukurta ne viena, įdomu stebėti, kaip keičiasi įvairių grupių planai tuos statinius pritaikyti visuomenės reikmėms. Kitaip tariant, pats viešasis diskursas čia yra svarbesnis nei statybos.
Po objektyvumo aura
Minite kultūros politikos ir informacinės visuomenės diskurso nesėkmes. Ar galite ką nors įvardyti konkrečiai?
Tarkim, kartojamos tos pačios kultūros skatinimo informacinėje visuomenėje frazės. Tačiau neieškoma itin keistų sąsajų tarp ekonominės plėtros dinamikos ir skandalingai mažo atlygio už profesionalaus pasirengimo reikalaujantį darbą „tipiškose“ informacinės visuomenės institucijose. O juk bibliotekininkų, muziejų, kultūros namų darbuotojų reali socialinė situacija šiandien pernelyg skiriasi nuo informacinės visuomenės retorika skatinamų lūkesčių.
Viešuose pasisakymuose kultūros darbuotojai dažnai įsivaizduojami kaip veltėdžiai… Štai vasarą per radiją išgirdau Lietuvos laisvos rinkos instituto ekspertus kalbant būtent apie kultūros centrų ir bibliotekų darbo „neefektyvumą“. Tai pasitelkta kaip kone „savaime suprantamas“ pavyzdys visam viešam sektoriui apibūdinti. Tačiau nesunku rasti duomenų apie, tarkime, itin sėkmingai įgyvendintą bibliotekų modernizavimo užmojį. Proveržis įvykdytas pačių bibliotekininkų pastangomis.
Todėl retrospektyviai vertinant lietuviškosios informacinės visuomenės plėtros dešimtmetį, galima įžvelgti paradoksą: ir kultūros, ir valdžios atstovai be perstojo kalba apie valstybės intelektualinio potencialo žinių visuomenėje ugdymo būtinumą. O apsisukus čia pat nuolat pripažįstama apverktina minėtųjų darbuotojų būklė. Prisiminkime, jog apie tokią padėtį neseniai itin graudžiais žodžiais kalbėjo ir pats kultūros ministras Šarūnas Birutis.
Kol kas tik teorija
Lietuvoje atsiranda nauji meno inkubatoriai, steigiasi ir nemažai populiarinama kūrybos „pramonė“. Ar šis žodis tikrai tinkamas kalbant apie meninę kūrybą?
Lietuvoje išties nemažai prirašyta apie kultūros ir kūrybines industrijas, pateikta daugybė užsienio literatūros nuorodų, siūlomi skirtingi apibrėžimai ar hipotetiniai veikimo modeliai. Tačiau jie dažniausiai aptariami tik teoriniu lygmeniu. Nors čia kalbama apie didelės pridėtinės vertės kūrimą intelektinės nuosavybės dėka, praktikoje šis naujasis žodynas nėra jau toks „savaime suprantamas“: kartais sunku atskirti kuo „inkubavimas“ skiriasi nuo daug veiklų vystančio kultūros centro arba sėkmingai veikiančios ir įvairias edukacines programas vykdančios meno galerijos.
Šiuo atveju nedarau plačių apibendrinimų, manau, jog kaskart kultūros institucijas ir jų poveikį lokalinei ar siauresnei profesinei bendruomenei reiktų vertinti atskirai. Po kelerių metų turėtų realiai paaiškėti, kaip regionuose įkurti meno inkubatoriai prisidės prie konkrečios vietovės gyvybingumo.
Nors galima numanyti, jog inkubatorių „veidą“ formuos rezidencijų programos, diskutuojant su menininkais apie pačias kūrybines industrijas dažnai lieka neaišku, kas iš tiesų turima mintyje. Vieni mini Lietuvoje darytas galimybių studijas ar „užsienio tyrimus“ ir kalba apie „neabejotiną“ ekonominį efektą. Betgi žinome, jog profesionaliąją meninę kūrybą dotuoja valstybė ir čia didelio pelno – ekonomine prasme – nesukuriama. Kiti tvirtina, jog ta mistifikuojama „pridėtinė vertė“ atsiranda, kai šalia grynosios kūrybos žmonės užsiima edukacine veikla, kuria naujus socialinius ryšius. Tarkim, mėgina suburti bendruomenę arba keičia miesto gyvenimą, inicijuoja naujas šventes, tradicijas. Kaip bežiūrėsi, tai labiau siejasi su socialiniais dalykais, o ne ekonomine nauda.
Pavyzdžiui, ekonomistė Margarita Starkevičiūtė buvo atlikusi būtent ekonominio pobūdžio tyrimų. Dailės lauke jie gerokai kritikuoti kaip nenuoseklūs ir nelegitimūs. Ir pati autorė savo publikacijose pripažino statistikos rinkimo bėdas. Tačiau vėliau rengtuose kūrybinių industrijų žemėlapiuose šiais tyrimais toliau sėkmingai remiamasi.
Ir griovys, ir kosmosas
Kada atsirado tas magiškas kūrybos ir verslo darinys?
Lietuvoje kūrybinės industrijos išpopuliarėjo po 2003-ųjų konferencijos „Kūrybinės industrijos: galimybė Europoje ir Europai“. Tada pranešimą skaitė Jungtinės Karalystės pirmasis valstybės sekretorius Chrisas Smithas, dešinioji naujųjų leiboristų ranka. Jo valdymo metais kultūros finansavimas gerokai išaugo. Bet… jis pasireiškė ir kaip propagandistas, naudojantis nepatikimus duomenis įtvirtinti tam tikrą politinę darbotvarkę. Nenuostabu – kūrybinės industrijos buvo pagrindinis Naujųjų leiboristų arkliukas.
Galiausiai kūrybiškumo sąvoka jau senokai pasičiupo ir politikai, ir verslininkai. Jie kalba apie žmogaus kūrybiškumą, individo galių išlaisvinimą, vadavimąsi iš stereotipų ir visokių gyvenimo nepatogumų. Esą tik kliaudamasis kūrybiškumu gali ką nors nuveikti. Žodžiu, su kūryba ir griovius kasim, ir kosmoso sieksim.
Nors verslininkai paprastai turi mintyje ekonominį efektyvumą, tačiau galiausiai viešajame diskurse ši sąvoka nebereiškia nieko. Taigi ne vienas užsienio teoretikas su apmaudu atkreipia dėmesį, jog kūrybiškumo propagavimas tampa priedanga bet kokiai veiklai. Kaip pastebėjo Chrisas Biltonas, paklauskite gerai dirbančios įmonės ar pramonės sektoriaus atstovo arba tiesiog veiklaus individo, ar jie yra kūrybingi? Ir šios sąvokos devalvacija taps daugiau nei akivaizdi.
Viešoji gėrybė
Kuo remiasi jūsų kritinis požiūris?
Gerovės valstybės samprata. Gerovės valstybėje kultūra ir menas suvokiami ne kaip panacėja šiuolaikinei pramonei ir erdvė naujoms rinkoms, o kaip viešoji gėrybė. Ją europietiškos gerovės valstybės tradiciškai finansuodavo, prisiimdamos tam tikrų įsipareigojimų šalies piliečiams. Ideologinėje plotmėje tai „kirtosi“ su vėlesne kūrybinių industrijų retorika, ypač anglosaksų pasaulyje.
Turėtume prisiminti, jog įsigalėjus neoliberalizmui (ir kūrybinių industrijų diskursui) ankstesni gerovės valstybės argumentai buvo diskredituoti. Visų sričių finansavimas mažėjo, viešosios dotacijos menko, tad ir kultūrai iškilo būtinybė pateisinti save ekonomine arba socialine prasme. Įrodyti politikams, kad yra „naudinga“.
Toks poreikis buvo itin ryškus Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher laikais. Tik tada labiau kalbėta apie kultūrines industrijas. O 1997 metais atėjus į valdžią Naujiesiems leiboristams, užgimė kūrybinių industrijų poreikis. Buvo sukurti žemėlapiai, kurie mėgino apskaičiuoti kūrybiškumo naudą.
Prie Žaliojo tilto
Dalyvaujate diskusijose apie urbanistines erdves, miestų „paminklinimą“. Todėl norėčiau klausti apie vieną aktualiją. Štai barbariškai iškirtus liepas Žvejų gatvėje, buvo prisiminta „Krantinės arka“. O prasidėjus Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje – Žaliojo tilto skulptūros. Kokia jūsų nuomonė dėl jų ateities?
Stebėjau tą pasisakymų kaitą. Prieš keletą metų buvo tokių, kurie teigė, esą skulptūros tikrai „nepavojingos“, nieko labai nereiškia ir gali stovėti. Dabar tie patys žmonės jau kalba priešingai. Galbūt tai natūralu – Ukrainos įvykiai (ten jau praeitą rudenį ir žiemą nuo pjedestalų virto „leninai“) labai užaštrino šį reikalą. Davė ginklą politikams, kurie mėgina mobilizuoti žmones, nuteikti juos, esą tie „balvonai“ yra mums netinkami.
Asmeniškai okupacijos simboliu laikyčiau tik vieną – kareivių skulptūrinę grupę. Ją pašalinus galbūt Žaliasis tiltas atrodytų lyg „išmuštu dantimi“, tačiau mieste tokių „išmuštų dantų“ yra ne vienas. Kas įdomiausia, būtent šią grupę gali tekti nukelti visai ne dėl įkaitusio politinio klimato. Nežinau, ką šiuo metu teigia restauratoriai, bet žiniasklaidoje buvo ne sykį skelbta, jog kareivius „būtina tvarkyti“, teigta, jog ši grupė yra techniškai „neįgali“, surūdijusi, netgi pavojinga praeiviams.
Kitų skulptūrinių grupių nelaikyčiau agresijos simboliais. Tik turiu dar sykį priminti, jog šiuo atveju kalbame ne apie asmeninius estetinius vertinimus. Kalbame apie aktualiąją politinę simboliką.