<…> Paskelbta vaiko priežiūros atostogų reforma rodo, kad Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) komandos siūloma politika neatitinka šeimų poreikių. Nors tikslus reformos turinys dar nėra apibrėžtas, bendri projekto kontūrai kelia nerimą potencialiems naudos gavėjams – šeimoms. Šiuo metu tėvai gali pasinaudoti vadinamosiomis vaiko priežiūros atostogomis, kurios suteikia vienam iš tėvų – dažniausiai motinai, nes mažiau nei 1 proc. tėvų jomis naudojasi – galimybę dvejiems metams sustabdyti savo profesinę veiklą mainais į simbolinę 429 eurų per mėnesį išmoką. Emanuelis Makronas, manydamas, kad šios atostogos yra per ilgos ir nepakankamai apmokamos, nori jas pakeisti šešių mėnesių trukmės „gimdymo atostogomis“, kurių kompensacija būtų panaši į motinystės atostogų kompensaciją: dalį kompensacijos garantuotų socialinė apsauga, o darbdavys ją papildytų iki 100 proc. atlyginimo. Gimdymo atostogas galėtų imti tėvas, motina arba abu tėvai.
Iš pirmo žvilgsnio patrauklios, šios naujos atostogos iš tikrųjų sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia: motinos, norinčios prižiūrėti vaiką ilgiau nei šešis mėnesius, nebeturės tokios galimybės, o pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui neplanuojama gerinti vaikų priežiūros sprendimų. Be to, į šį laikotarpį bus įskaičiuotos ir esamos motinystės atostogos, todėl laikas, kurį moterys galės praleisti su vaiku prailgės tik keliomis savaitėmis. Ankstyvosios vaikystės ekspertai rekomenduoja, kad tokios atostogos truktų devynis mėnesius, siekiant užtikrinti, kad jos būtų tikrai naudingos vaikui, tačiau panašu, kad vyriausybė eina ne šia kryptimi.
Reformos logika yra tokia: vyriausybė tebėra apsėsta idėjos, kad darbas yra pagrindinė vieta, kur moterys gali realizuoti savo potencialą, ir kad jos turėtų galėti kuo greičiau grįžti į darbą, kad, būtų išvengta „lūžių“ darbo pasaulyje. Šioje produktyvistinėje vizijoje, kurioje daugiau ar mažiau tikima, kad tėvai, kurie praleidžia laiką prižiūrėdami vaikus, yra nenaudingi visuomenei, visiškai nėra motinos laisvo pasirinkimo ir darbo ne visu etatu plėtros sąvokos.
Geriausias įrodymas, kad vyriausybė nesugeba sukurti tikros šeimos politikos, yra tam tikros priemonės, kurių imamasi tuo metu, kai skelbiami katastrofiški gimstamumo rodikliai ir kai demonstruojami konkrečių ir realių priemonių neturintys pronatalistiniai siekiai: abortų įtraukimas į Konstituciją arba priemokų, mokamų abortus atliekantiems gydytojams, padidinimas. Vis dėlto reikia atverti politinį frontą dėl 230 000 kūdikių, kurių šalyje kasmet nesulaukiama dėl abortų, kurie labai dažnai atliekami dėl finansinių priežasčių. Tai įrodo neseniai atliktas ECLJ tyrimas, kuriame remiamasi Guttmacherio instituto tyrimais: 75 proc. abortą pasidariusių moterų teigia, kad buvo priverstos jį pasidaryti dėl socialinių ar ekonominių kliūčių. Čia veikia socialinis determinizmas, tačiau tik nedaugelis drįsta spręsti abortų klausimą šiuo požiūriu, to daryti nedrįsta kairieji, kurie paprastai save laiko nuo socialinės nelygybės ir skurdo kenčiančių žmonių gynėjais. Tačiau statymai (angl. stakes) yra dideli. ECLJ savo tyrime nurodo, kad „jei Prancūzijoje abortų skaičius sumažėtų 50 proc., gimstamumo rodiklis vėl viršytų dviejų vaikų vienai moteriai ribą“.
Šaltinis europeanconservative.com