Kaip Hillary Clinton vadovaujamas Valstybės departamentas pardavė pasauliui hidraulinį ardymą

Supažindiname su žurnalistės Mariah Blake atliktu tyrimu, grindžiamu paviešintais slaptais dokumentais, kuriuose pateikiama detalių apie tai, kaip JAV vyriausybė dalyvauja stumiant skalūninių dujų projektą visame pasaulyje. Straipsnį parėmė Tiriamosios žurnalistikos fondas (Fund for Investigative Journalism). Jį paskelbė žurnalas „Mother Jones“ – daugybe premijų apdovanotas amerikiečių tiriamosios žurnalistikos leidinys, rašantis politikos, aplinkos apsaugos, žmogaus teisių ir kultūros temomis.

Mariah Blake | „Mother Jones“ | 2014 m. spalis

Vieną šaltą 2012 metų vasario rytą Hillary Clinton lėktuvas nusileido Bulgarijos sostinėje Sofijoje, kuri atsikasinėjo iš pusnių po prasiautusios pūgos. Įsisupusi į storą apsiaustą, Valstybės sekretorė nusileido trapu ant apsnigto asfalto, kur ji ir jos patarėjai susigrūdo į mašinų kortežą ir nulėkė į Prezidento rūmus. Tą popietę jie susitiko su Bulgarijos vadovais, tarp kurių buvo ir Ministras pirmininkas Boiko Borissovas, aptarti įvairiausių reikalų – nuo kruvino pilietinio karo Sirijoje iki bendrų branduolinio nusiginklavimo paieškų. Tačiau pagrindinė pokalbių tema buvo hidraulinis ardymas. Prieš metus Bulgarija pasirašė sandorį penkeriems metams 68 milijonų dolerių sumai, suteikiantį JAV naftos milžinei „Chevron“ koncesiją milijonams hektarų skalūninių dujų gavybai. Bulgarai buvo pasipiktinę. Prieš pat atvykstant H. Clinton, dešimtys tūkstančių protestuotojų užtvindė gatves nešini šūkiais: „Stop hidrauliniam ardymui su mūsų vandeniu“ ir „Chevron, grįžk namo“. Bulgarijos Parlamento atsakas buvo moratoriumas hidrauliniam ardymui, priimtas didžiule balsų persvara.
 
H. Clinton paragino Bulgarijos pareigūnus suteikti hidrauliniam ardymui dar vieną galimybę. Anot B. Borissovo, ji pažadėjo padėti atskraidinti „geriausius šių naujų technologijų specialistus, kad šie pristatytų jų naudą Bulgarijos žmonėms“. Bet pasipriešinimas tik augo. Po mėnesio ir kaimyninėje Rumunijoje tūkstančiai žmonių susirinko protestuodami prieš kitą „Chevron“ hidraulinio ardymo projektą ir Rumunijos Parlamentas taip pat pradėjo svarstymus dėl moratoriumo skalūninių dujų išgavimui. Ir vėl įsikišo H. Clinton pasiųsdama savo specialųjį pasiuntinį energetikos klausimais Eurazijai Richardą Morningstarą, kad šis atkalbėtų nuo hidraulinio ardymo uždraudimo. [JAV] Valstybės departamento lobistinės pastangos pasiekė kulminaciją per 2012 metų gegužės pabaigoje vykusius R. Morningstaro susitikimus su aukščiausiais Bulgarijos ir Rumunijos pareigūnais hidraulinio ardymo klausimais. Jis taip pat primygtinai piršo šią technologiją per pokalbį Bulgarijos nacionaliniame radijuje tvirtindamas, kad ji galėtų penkiagubai sumažinti gamtinių dujų kainą. Po kelių savaičių Rumunijos Parlamentas nubalsavo prieš hidraulinio ardymo uždraudimą, o Bulgarijos Parlamentas sušvelnino moratoriumą.

Šis epizodas nušvietė esminį, bet mažai žinomą H. Clinton diplomatinio palikimo aspektą. Jai vadovaujant, Valstybės departamentas glaudžiai dirbo su energetikos bendrovėmis propaguodamas hidraulinį ardymą pasauliniu mastu – kaip dalį didesnės iniciatyvos prieš klimato kaitą, didinant pasaulio aprūpinimą energija ir siekiant pakirsti galią tokių varžovų kaip Rusija, kurie naudoja savo energetinius išteklius kaip vėzdą. Bet aplinkosaugininkų grupės baiminasi, kad eksportuojant hidraulinį ardymą, kuris pačiose Jungtinėse Valstijose siejamas su geriamo vandens užteršimu bei žemės drebėjimais, gali būti nuniokotos šalys su nepakankama aplinkosaugine įstatymine baze. Įvairūs interviu, diplomatiniai pranešimai bei kiti Mother Jones turimi dokumentai atskleidžia, kad Amerikos oficialūs asmenys – kai kurie labai glaudžiais ryšiais susiję su pramone – taip pat padėjo JAV įmonėms sudaryti potencialiai patrauklius skalūnų koncesijos sandorius užsienyje, tuo sužadindami nerimą keliančius klausimus apie tai, kieno interesams ši programa iš tikrųjų tarnauja.


Sofijoje JAV Valstybės sekretorę H. Clinton pasitinka Bulgarijos užsienio reikalų ministras Nikolajus Mladenovas (kairėje). JAV Valstybės departamento/Flickr nuotr.

Geologai seniai žino apie milžiniškus gamtinių dujų kiekius, slypinčius skalūnų uolienose. Tačiau jų išgavimas nebuvo ekonomiškai perspektyvus iki vėlyvųjų 1990-jų, kai Teksaso naftos ieškotojas George’as Mitchellas sėkmingai išbandė naują išgavimo metodą – išgręžus šoninius skersinius gręžinius, einančius iš pagrindinio, sprogdinti juos užpildytus vandeniu su cheminėmis medžiagomis bei smėliu, taip suskaldant skalūnus – tai tėra vienas iš technikos, žinomos kaip hidraulinis ardymas, variantų. G. Mitchello išradimas leido ne tik išlaisvinti didžiulius kiekius gamtinių dujų, bet sukėlė energetinę revoliuciją. Nuo 2006 iki 2008 metų šalies (JAV) dujų atsargos šoktelėjo 35 nuošimčiais.

Jungtinės Valstijos pralenkė Rusiją ir tapo didžiausiu pasaulyje gamtinių dujų išgavėju. Dėl to kainos nukrito iki rekordinių žemumų ir Amerika pradėjo persiorientuoti nuo anglies, kaip ir nuo naftos bei dujų importo, o tai sumažino jos priklausomybę nuo Artimųjų Rytų.

Kylanti pasaulinė dujų gavyba taip pat prisidėjo prie Rusijos ekonominės įtakos sumažėjimo: Rusijos valstybinės dujų bendrovės „Gazprom“ pelnas vien tik tarp 2008 ir 2009 metų smuko daugiau nei 60 nuošimčių.

H. Clinton, prisaikdinta Valstybės sekretore 2009-jų pradžioje, tikėjo, kad skalūnų dujos gali perrašyti pasaulinę energetikos politiką. „Tai giluminio pokyčio metas“, vėliau pasakė ji susirinkusiųjų miniai Džordžtauno universitete. „Šalys, kurios įprastai energetiškai priklausė nuo kitų, dabar yra gamintojos. Kaip tai pakeis pasaulio įvykių pavidalą? Kam tai atneš naudą, o kam ne?… Atsakymai į šiuos klausimus yra rašomi dabar ir mes ketiname vaidinti pagrindinį vaidmenį“. H. Clinton paskyrė teisininką Davidą Goldwyną savo ypatinguoju patikėtiniu tarptautinės energetikos reikalams; jo užduotis buvo „iškelti energetinę diplomatiją iki pagrindinės Jungtinių Valstijų užsienio politikos funkcijos“.

D. Goldwynas turėjo nemažą gręžimo propagavimo užjūryje stažą – ir kaip Energetikos departamento pareigūnas valdant Billui Clintonui, ir kaip naftos pramonės atstovas. Nuo 2005 iki 2009 jis vadovavo JAV–Libijos verslo asociacijai, finansuojamai daugiausia JAV naftos bendrovių, įskaitant „Chevron“, „Exxon Mobil“ ir „Marathon“, ir pretendavusiai perimti gausias Libijos atsargas. D. Goldwynas darė lobistinį spaudimą Kongresui vykdyti Libijai palankią politiką ir net kovojo prieš įstatymus, kuriais Lockerbie bombardavimo aukų šeimoms būtų suteikta teisė kelti ieškinius Libijos vyriausybei dėl jos įtariamo vaidmens tame išpuolyje.


Davidas Goldwynas, buvęs JAV tarptautinių energetikos reikalų koordinatorius, su Tedžiu Tayloru, buvusiu JAV ambasadoriumi Papua Naujojoje Gvinėjoje, Saliamono salose ir Vanuatu, stovi prieš kompanijos „Interoil“ naftos perdirbimo gamyklą Port Morsbyje, Papua Naujojoje Gvinėjoje. 2010 metai. JAV Valstybės departamento nuotr.

Remiantis WikiLeaks paskelbtais diplomatiniais pranešimais, vienas iš pirmų D. Goldwyno žingsnių Valstybės departamente buvo naftos ir dujų pramonės vadovų sukvietimas „pasvarstyti apie galimą skalūnų dujų tarptautinį poveikį“. H. Clinton tada išsiuntinėjo JAV diplomatams pranešimus prašydama surinkti informaciją apie skalūninių dujų gavybos galimybes jų rezidavimo šalyse. Šios pastangos galiausiai paskatino atsirasti Pasaulinei skalūninių dujų iniciatyvai, kurios tikslas – padėti kitoms šalims vystyti jų skalūninių dujų gavybos potencialą. H. Clinton pažadėjo, kad tai bus daroma „kaip įmanoma labiau aplinką tausojančiais būdais“.

Bet aplinkosauginės grupės buvo beveik neinformuojamos, o lemiamą vaidmenį vaidino pramonė. Kai D. Goldwynas 2010 m. balandžio mėnesį paskelbė apie šią iniciatyvą, tai buvo padaryta susitikime su Jungtinių Valstijų Energetikos asociacija – verslo organizacija, atstovaujančia bendrovėms „Chevron“, „Exxon Mobile“ ir „ConocoPhilips“, kurios visos siekė užsiimti hidrauliniu ardymu užsienyje. Tarp pagrindinių jų tikslų buvo Lenkija, kuri pagal preliminarius vertinimus turėjo gausius skalūninių dujų išteklius. Kitą dieną po D. Goldwyno pranešimo, JAV ambasada Varšuvoje padėjo surengti skalūninių dujų konferenciją, finansiškai remiamą tų pačių kompanijų (bei naftos gavybos vietas aptarnaujančios bendrovės „Halliburton“), dalyvaujant pareigūnams iš Valstybės bei Energetikos departamentų.

Kai kuriai atvejais H. Clinton asmeniškai propagavo skalūnų dujas. 2010-ųjų užsienio reikalų ministrų susitikime Vašingtone ji kalbėjo apie Amerikos planus padėti vystyti hidraulinį ardymą užsienio šalyse. „Žinau, kad kai kur tai kelia ginčus, – pasakė ji, – bet šiuo metu pats švariausias iškastinis kuras energijos gavybai yra gamtinės dujos“. Vėliau ji vyko į Lenkiją dalyvauti įvairiuose susitikimuose su valstybės pareigūnais, po kurių ji paskelbė, kad ši šalis prisijungė prie Pasaulinės skalūninių dujų iniciatyvos.

Tą rugpjūtį septyniolikos šalių atstovai susirinko Vašingtone į pirmąją Valstybės departamento sušauktą skalūninių dujų konferenciją. Žiniasklaida nebuvo įleista, o oficialūs asmenys atsisakė teikti paprasčiausią informaciją netgi apie tai, kurios šalys dalyvavo. Kai Atstovų rūmų (Kalifornijos apygarda) narys Henry Waxmanas pasiteiravo apie pramonininkų dalyvavimą, Valstybės departamentas teatsakė, kad buvo „ribotas pramonininkų dalyvavimas“. (Valstybės departamento pareigūnai Mother Jones buvo atviresni: jie atskleidė, kad, be JAV vyriausybės agentūrų, dalyviai išklausė energetikos firmų, įskaitant „Devon“, „Chesapeake“ ir „Halliburton“, pranešimus).

Po to paskubomis surengtoje spaudos konferencijoje D. Goldwynas, žemas, akiniuotas, susitaršiusiais juodais plaukais, įrodinėjo, kad kitos šalys galėtų išvengti žalos aplinkai, kartais siejamos su hidrauliniu ardymu, sekdamos Amerikos pavyzdžiu ir priimdamos reikiamą „visaapimantį įstatymų bei norminių aktų paketą“. Vienas reporteris užsiminė, kad JAV gavyba „aplenkė gebėjimą efektyviai užtikrinti saugumą“, ir paklausė, kaip mes galime būti tikri, kad taip pat nenutiks kur nors kitur. D. Goldwynas atsakė, kad konferencijos dalyviams informaciją saugumo temomis pateikė energetikos bendrovės bei Gruntinio vandens saugos taryba – nepelno organizacija, gaunanti šakinį finansavimą, ir kuri prieštarauja federalinio reglamentavimo taisyklėms dėl hidrauliniam ardymui panaudoto vandens nuotekų šalinimo.

Tuomet D. Goldwynas su delegatais autobusu išvyko į Pensilvaniją, į pramonininkų finansuojamus oficialius pusryčius ir į ekskursiją po kai kuriuos skalūnų telkinius. Valstybės departamento Energetinių išteklių valdybos energetikos programų vadovas Paulas Hueperis sako, kad ekskursija buvo surengta nepriklausomai ir kad energetikos įmonės buvo tik pakviestos į pačią konferenciją pasidalyti geriausia patirtimi. „Mes esame labai tvirti šiuo atžvilgiu, – pareiškė jis. – Mes ne pramonininkų agentai“.

Nors susitikimas sukėlė susidomėjimą, pasauliniu mastu hidraulinio ardymo karštinė kilo tik 2011-aisiais. Tą pavasarį JAV Energetikos informacijos valdyba (EIV – angl. EIA) paskelbė pirminius pasaulio skalūninių dujų išteklių pasaulyje vertinimus, pagal kuriuos 32 šalys turi perspektyvių skalūnų telkinių, o bendras galimų išgauti skalūninių dujų kiekis pasaulyje yra 6600 trilijonų kubinių pėdų (187 trilijonų kub. m.) – jų pakaktų daugiau nei 50 metų aprūpinti pasaulį esant dabartiniam vartojimo lygiui. Tai buvo puiki proga didelėms naftos ir dujų kompanijoms, kurios praleido JAV skalūninio ardymo bumą ir buvo spaudžiamos Wall Streeto sustiprinti savo nykstančius išteklius. „Jie neviltyje, – sako Antoine‘as Simonas, koordinuojantis skalūninių dujų kampaniją organizacijoje „Friends of the Earth Europe“. – Tai paskutinė jų pastanga pratęsti iškastinio kuro plėtrą“.

Pramonininkai stojo į atkaklią kovą dėl skalūnų telkinių užsienyje, reklamuodami dujas kaip alternatyvų kurą, galintį sumažinti anglies dvideginio emisiją. Europoje lobistai išplatino ataskaitą, pasak kurios Europos Sąjunga galėtų sutaupyti 900 milijardų eurų investuodama į dujas, o ne į atsinaujinančią energetiką, siekdama savo „2050 metų klimatas“ tikslų. Tai papiktino aplinkosaugininkus, teigiančius, kad hidraulinis ardymas vargiai gali sumažinti globalinį atšilimą, turint galvoje gręžinių bei vamzdynų išskiriamus didelius kiekius metano – galingo šiltnamio efekto sukėlėjo. Jie taip pat baiminasi, kad tai galėtų išstumti investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius.


Dešimt šalių, turinčių gausiausias tinkamų išgauti skalūninių dujų atsargas (atsargos nurodytos milijonais kubinių pėdų). Šaltinis: JAV Energetikos informacijos administracija.

2011 metų pradžioje Valstybės departamentas rengė planus įsteigti naują biurą, kurio tikslas – integruoti energetiką į kiekvieną užsienio politikos aspektą; tai buvo D. Goldwyno jau ilgą laiką propaguota idėja. 2005 metais jis kartu su „Chevron“ vadovu Janu Kalickiu išleido knygą „Energetika ir saugumas: naujos užsienio politikos strategijos link“, kurioje įrodinėjo, kad energetinė nepriklausomybė artimiausiu laiku taps nepasiekiama, ir ragino Vašingtoną perkelti dėmesį į energetinį saugumą, skatinant pasaulinę iškastinio kuro gavybą bei slopinant neramumus, galinčius sutrikdyti energetines rinkas. D.Goldwynas ir jo idėjos suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant biurą, todėl kai kurie apžvalgininkai buvo nustebę, kai jis tyliai atsistatydino prieš pat savo darbo pradžią.

Kai aš priėjau prie D. Goldwyno po vieno paskutiniųjų jo pranešimų Vašingtone, norėdamas paklausinėti apie jo buvimo Valstybės departamente laikotarpį ir jo atsistatydinimo priežastis, šis spruko pro šonines duris, o J. Kalickis užtvėrė koridorių, kad negalėčiau sekti iš paskos. Vėliau D. Goldwynas elektroniniame laiške paaiškino, kad jis paprasčiausiai nusprendė „grįžti į privatų sektorių“.

Apie tą laiką, kai jis pasitraukė, WikiLeaks paskelbė krūvą diplomatinių pranešimų, kurių viename buvo aprašytas 2009 metų susitikimas, kuriame D. Goldwynas ir Kanados pareigūnai aptarinėjo Albertos naftingųjų smėlynų eksploatavimo projektą, naudingą kai kurioms iš tų pačių firmų, stovinčių už JAV–Libijos Verslo asociacijos. Diplomatiniame pranešime sakoma, kad D. Goldwynas pamokė savo partnerius iš Kanados, kaip geriau „pateikti žinią apie naftinguosius smėlynus“ ir padėjo išsklaidyti jų abejones dėl naftingų smėlynų žaliavinės naftos tiekimo į JAV rinkas. Tai pastatė į keblią padėtį Valstybės departamentą, kuris peržiūrinėja prieštaringai vertinamą Keystone XL naftotiekio projektą, numatantį žaliavinės naftos tiekimą iš Kanados, prieš kurį kovoja aplinkosaugininkai.

Palikęs valstybės tarnybą, D. Goldwynas pradėjo bendradarbiauti su „Sutherland“ – teisininkų ir lobistų firma, liaupsinančia jo vamzdynų reikalų „gilų išmanymą“, ir įkūrė nuosavą kompaniją „Goldwyn Global Strategies“.

2011 metų gale H. Clinton galiausiai atidarė Energetikos išteklių biurą, turintį 63 darbuotojus ir daug milijonų dolerių biudžetą. Ji taip pat pažadėjo nurodyti JAV ambasadoms visame pasaulyje suintensyvinti jų pastangas energetikos srityje ir „siekti didesnio privataus energetikos sektoriaus dalyvavimo“ per bendroves, kurių ne viena dosniai parėmė jos ir Prezidento Baracko Obamos politines kampanijas. (Vienas „Chevron“ vadovų, pavyzdžiui, metė dideles sumas H. Clinton 2008 metų prezidentinei kampanijai paremti).

Valstybės departamentas, kaip dalį savo išplėstinių įgaliojimų energetikoje, surengė hidraulinio ardymo konferencijas nuo Tailando iki Botsvanos. Departamentas siuntė JAV ekspertus dirbti kartu su užsienio pareigūnais rengiant skalūninių dujų programas. Taip pat jis organizavo daugybės užsienio delegacijų keliones į JAV dalyvauti seminaruose bei susitikti su pramonės konsultantais, o kartais taip pat – ir su aplinkosaugininkų grupėmis.

Tuo tarpu JAV naftos gigantai ėmė graibstyti licencijas išgauti dujoms tolimiausiuose vietose. 2012 metais „Chevron“ jau turėjo dideles skalūnų dujų koncesijas Argentinoje, Australijoje, Kanadoje, Kinijoje, Pietų Afrikoje, ir Rytų Europoje, kur vyko tikras leidimų dalinimo vajus; vien Lenkija suteikė daugiau negu šimtą koncesijų, kurių plotas sudaro trečdalį šalies. Kai 2012 metais Lenkijoje buvo uždegtas pirmasis skalūninių dujų fakelas virš „Halliburton“ kompanijai priklausančio gręžinio, Lenkijos valstybei priklausanti dujų bendrovė didžiausiuose šalies laikraščiuose užpirko visą puslapį užimančias reklamas, vaizduojančias gręžinio bokštą virš Lubocino kaimelio kalvų, su šūkiu: „Neužpūskite vilties liepsnos“. Politikai žadėjo, kad Lenkija išsilaisvins nuo savo amžinojo priešo Rusijos, tiekiančios Lenkijai didžiąją dalį suvartojamų dujų. „Po daugelio priklausomybės nuo mūsų didžiojo kaimyno metų šiandien mes galime pasakyti, kad mūsų karta pamatys tą dieną, kai mes būsime nepriklausomi gamtinių dujų srityje“, – pasakė ministras pirmininkas Donaldas Tuskas. „Ir sąlygas nustatysime mes.“


Išduotų hidraulinio ardymo leidimų/koncesijų skaičius.
Brūkšniais pažymėtas šalių, paskelbusių hidraulinio ardymo moratoriumą, plotas.
Šaltinis: organizacija „Friends of the Earth“, žiniasklaidos pranešimai

Tačiau skalūnų dujos netapo Dievo siųstu dalyku, kaip tikėjosi pramonės vadovai ir užsienio vyriausybės. Naujas JAV Geologijos tarnybos (US Geological Survey) tyrimas parodė, kad JAV Energetikos informacijos administracijos (US Energy Information Administration) pateikti skalūnų dujų sankaupų vertinimai buvo smarkiai perdėti: galimų išgauti skalūninių dujų atsargų Lenkijoje įvertinimas sumažintas nuo 187 trilijonų kubinių pėdų iki 1,3 trilijono kubinių pėdų, t.y. 99 procentais. Geologinės sąlygos ir kiti veiksniai Europoje ir Azijoje taip pat padarė hidraulinį ardymą sudėtingesnį ir brangesnį; viena dujų pramonės studija įvertino, kad skalūninių dujų gavyba Lenkijoje kainuos tris kartus brangiau, negu JAV.

2013 metais JAV naftos gigantai ėmė atsisakinėti planų išgauti skalūnines dujas Lenkijoje. „Skalūnų dujų išgavimo globaliniu mastu lūkesčiai buvo ypatingai dideli“, – sako Valstybės departamento atstovas Hueperis. „Bet geologiniai ribotumai ir antžeminiai iššūkiai yra didžiuliai. Kokios dešimt šalių turi skalūninių dujų bumo potencialą, bet pasaulinės skalūninių dujų revoliucijos greičiausiai niekada nebus“.

Užsienio šalių hidraulinio ardymo veiklos politika irgi komplikuota. Pasak Hjustono universiteto vizituojančios teisės profesorės Susanos Sakmar, tyrusios hidraulinio ardymo teisinį reguliavimą, Jungtinės Valstijos yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose individualiems žemės savininkams priklauso teisė į po jų žeme esančius mineralus. „Beveik visose kitose pasaulio šalyse požeminiai ištekliai priklauso valstybei arba vyriausybei,“ – aiškina ji. Padėtis, kai žemės savininkai negali gauti pelno iš gręžinių jų žemėje, įžiebė visuomenės pasipiktinimą kai kuriose pasaulio dalyse, ypač Rytų Europoje. JAV pareigūnai spėlioja, kad Rusija taip pat bus prikišusi ranką, skatindama protestus. „Diplomatų, dirbančių šiame regione manymu, Rusija gynė savo interesus,“ – sako Markas Gitensteinas, buvęs JAV ambasadorius Rumunijoje. „Rusija dėl akivaizdžių priežasčių nepageidavo skalūninių dujų gavybos.“

Susidūrusios su šiomis kliūtimis, JAV ir Europos energetikos bendrovės pakilo į lobistinę kovą Europos Sąjungoje. Jie pristeigė dirbtinių vietos organizacijų, užvertė įstatymų leidėjus pramonės finansuojamomis studijomis, ėmė rengti prabangius pietus ir konferencijas reguliuojančioms institucijoms. Vieno pramonės tematikai skirto internetinio portalo pokalbių svetainėje, kurioje, pasak „Friends of the Earth Europe“, reklamavosi „Exxon Mobil“, „Total“ ir „Halliburton“, pasirodė perspėjimas, kad nevystant skalūnų dujų projektų, „kils neigiamų pasekmių Europos energetikos saugumui ir gerovei“, ir paraginimas Europos šalių vyriausybėms „leisti skalūnų dujų žvalgybą“, kad būtų galima „išsamiai sužinoti galimybių apimtį“.

Į kovą įsijungė JAV lobizmo verslas. Stambi Vašingtono firma „Covington & Burling“ pasamdė keletą buvusių aukšto rango ES politikų, tarp jų ir įtakingiausią energetikos pareigūną, kuris, pasak „New York Times“, atvyko su dar viešai neskelbtu Europos Komisijos hidraulinio ardymo taisyklių projektu.

2013 m. birželio mėnesį „Covington“ darbuotojas Jeanas De Ruytas, buvęs Belgijos diplomatas ir Europos Komisijos patarėjas, suorganizavo renginį įmonės biure Briuselyje. Dalyvavo „Chevron“ ir kitų naftos bei dujų gigantų vadovai, tarp jų ir Kurtas Vandenberghe – tuo metu vienas aukščiausių Europos Komisijos aplinkosaugos reguliavimo vadovų. Šios strategijos, kaip pasirodė, atsipirko: Komisija neseniai išleido hidraulinio ardymo reguliavimo paketą, kuriame vyriausybėms pateikiamos rekomendacijos, bet ne griežti reikalavimai. „Jie pasirinko prasčiausią galimybę iš turėtų“, – sako Simonas iš „Friends of the Earth Europe“. „Aukščiausio lygio žmonės Komisijoje yra pramonės atstovų kišenėje“.

D. Goldwynas taip pat užsiėmė hidraulinio ardymo propagavimu užsienyje – šį kartą jau kaip pramonės atstovas. Nuo 2012 metų sausio iki spalio jo įmonė organizavo Bulgarijos, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos ir Ukrainos pareigūnams seminarų ciklus apie hidraulinį ardymą, kuriuos visus finansavo „Chevron“. Renginiai buvo uždari visuomenei; kai rumunų žurnalistas Vladas Ursuleanas bandė patekti į Rumunijoje surengtą susitikimą, D. Goldwynas, jo žodžiais tariant, asmeniškai pasirūpino, kad jis būtų išlydėtas lauk.

D. Goldwynas pasakė Mother Jones, kad seminarų metu mokslininkai iš Kolorado kalnakasybos mokyklos bei Pensilvanijos Valstybinio universiteto aiškino techninius hidraulinio ardymo aspektus. Jo teigimu, „Chevron“ „prie redakcijos neprisidėjo“. Bet visos šios šalys, išskyrus Bulgariją, buvusią kovos su hidrauliniu ardymu epicentre, vėliau suteikė „Chevron“ stambias koncesijas skalūnų dujoms išgauti.

Kai kuriais atvejais Valstybės departamentas tiesiogiai kišosi į derybas dėl pasiūlymų. Tuometinis JAV ambasadorius Rumunijoje M. Gitensteinas susitiko su „Chevron“ vadovais ir Rumunijos pareigūnais ir spaudė juos suteikti koncesiją milijonams akrų skalūnų. „Rumunai paprasčiausiai nejudėjo iš vietos su licencijomis, ir „Chevron“ buvo nepatenkintas. Taigi, aš įsikišau“, – sako M.Gitensteinas, kuris iki tarnybos Valstybės departamente ir po jos vėl darbavosi advokatų ir lobizmo bendrovėje „Mayer Brown“, atstovaujančioje „Chevron“. „Tai ambasadoriai tradiciškai daro JAV kompanijų naudai“. Galų gale Rumunija pasirašė 30 metų sutartį su „Chevron“ – dėl to visoje šalyje kilo masiniai protestai.

Kai Rumunijos vyriausybė ėmė svarstyti hidraulinio ardymo draudimą, M. Gitensteinui tai nepatiko ir jis ėmė rodytis Rumunijos televizijos eteryje ir gąsdinti, kad be hidraulinio ardymo šalis gali būti priversta mokėti penkis kartus tiek, kiek moka Amerika už gamtines dujas. Jis pridūrė, kad JAV skalūnų žvalgytojai „gavo puikių rezultatų be pasekmių aplinkai, drįstu pasakyti“. Pasiūlytas moratoriumas netrukus buvo užmirštas.

Po kelių savaičių „Chevron“ ruošėsi statyti savo pirmąją hidraulinio ardymo platformą netoli mažos Rumunijos kaimo gyvenvietės šiaurės rytuose – Pungesti. Kaip matyti iš premjero kanceliarijos vidaus pranešimo (memo), Rumunijos pareigūnas susitiko su „Chevron“ vadovais bei JAV ambasados Komercijos departamento darbuotoju parengti projekto viešųjų ryšių strategiją. Jie sutarė surengti pirmąjį pristatomąjį renginį Bukarešto Viktorijos rūmuose. Spaudos atstovu jie pasirinko Damianą Draghici – charizmatišką Rumunijos įstatymų leidėją, kuris turėjo „romų mažumos pripažinimą“ bei „didelį matomumą“ „Chevron“ planuojamų gręžimų vietose. „Tai buvo tikrai nepaprasta – toks bendradarbiavimo tarp šių žaidėjų lygis, – sako Ursuleanas, plačiai aprašęs „Chevron“ veiklą Rumunijoje. – Tarsi jie būtų vienos kompanijos filialai“.

Ši strategija nesumažino visuomenės pasipiktinimo. Kai 2013 metų pabaigoje „Chevron“ galiausiai pamėgino įrengti platformą, kaimo gyventojai, tarp kurių buvo arkliais pakinkytais vežimais atvykusių vyresnio amžiaus vietos žmonių, užblokavo planuojamų gręžinių vietas. Juos palaikė Rumunijos stačiatikių bažnyčia, o vienas vietos kunigas palygino „Chevron“ su priešais „įsibrovėliais“. Netrukus protestai prieš hidraulinį ardymą išplito nuo Lenkijos iki Jungtinės Karalystės. Tačiau „Chevron“ nesitraukė. Kartu su kitomis Amerikos energetikos įmonėmis, „Chevron“ lobistai siekė, kad į siūlomą JAV ir ES prekybos sutartį būtų įtraukta nuostata, leidžianti JAV bendrovėms kelti ieškinius Europos vyriausybėms tarptautiniame arbitraže už bet kokius veiksmus, keliančius grėsmę jų investicijoms. „Chevron“ teigė, kad tai buvo būtina norint apsaugoti akcininkus nuo vietos valdžios institucijų „savavališkumo“ ir „nesąžiningumo“. Tačiau aplinkosaugos grupės teigia, kad tai sužlugdytų hidraulinio ardymo reglamentavimą, pavyzdžiu nurodydamos į Delavare įsikūrusią bendrovę „Lone Pine Resources“, pateikusią 250 mln. JAV dolerių ieškinį Kanados Kvebeko provincijai už tai, kad ši laikinai uždraudė hidraulinį ardymą šalia svarbiausio geriamojo vandens šaltinio. Ieškinys buvo grindžiamas analogiška prekybos sutarties nuostata.

Nepaisant visuomenės protestų Europoje, JAV Valstybės departamentas laikosi savo kurso. Ponios H. Clinton įpėdinis, Valstybės sekretorius John Kerry laiko gamtines dujas esmine prieš klimato kaitą nukreiptos strategijos dalimi. Pasak J. Kerry, JAV investavo į savo skalūnų dujų iniciatyvą ir planuoja išplėsti ją daugiau nei 30-yje šalių – nuo Kambodžos iki Papua Naujosios Gvinėjos.

Po Krymo krizės B. Obamos administracija taip pat spaudė Rytų Europos šalis sparčiau imtis hidraulinio ardymo iniciatyvų siekiant sumažinti jų priklausomumą nuo Rusijos. Balandį atvykęs į Ukrainą, suteikusią koncesijas bendrovėms „Chevron“ ir „Royal Dutch Shell“, JAV viceprezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos atsiųs į Ukrainą techninius ekspertus, padėsiančius šaliai paspartinti skalūnų dujų pramonės plėtrą. „Mes pasiruošę jums padėti“, – pažadėjo Bidenas, kurio sūnus Hunteris tuo pat metu tapo vienos Ukrainos energetikos bendrovės tarybos nariu. „Įsivaizduokite, kur galėtumėte būti šiandieną, jei galėtumėte pasakyti Rusijai: „Pasilaikykite savo dujas“. Būtų visai kitoks pasaulis“.

„Mother Jones“

Iš anglų kalbos vertė Aurelija Babenskienė, Leonas Merkevičius, Medardas Taurinskas ir Laisvūnas Šopauskas.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
16 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
:-(

Manau, kad tokio pobūdžio straipsniai jau neaktualūs. Viskas. Kaimas nusprendė, kad miesčionys gali sumokėti už dujas ir brangiau. Čia kaip su nafta Baltijos jūroje prie Kuršių Nerijos, kol vyko savų peštynės, rusai jau pumpuoja ją pilnu tempu, tik teršalai mūsų pajūryje.

Kodėl neieškoma

naujų ,saugių technologijų?

vamzdec

visiems žemės niokojimo šalininkams derėtų įstatyti po hidraulinę mašineriją į subines ir nuspausti plėšymo proceso įjungimo mygtuką.

Tas keistas

jos atlašumas.

kaimas

Kaimas ne kaimas, bet iš to chevrono nė vieno lašo pigiau negausite, tiktai vietoj skaidraus vandenėlio chevrono pamazgas nuodingas gersite.

Vytautas Ju.

„Mes pasiruošę jums padėti“, – pažadėjo Bidenas, kurio sūnus Hunteris tuo pat metu tapo vienos Ukrainos energetikos bendrovės tarybos nariu.“ Aiškiau nepasakysi. Štai kas stovi už „maidanų“ ir visokių „spalvotų“ revoliucijų. ↔ O tos energetikos bendrovės pavadinimas „Burisma“. Štai ką rašo vokiečiai Wikipedijoje (angliško varianto nėra): „Mai 2014 meldete Burisma, dass im Verwaltungsrat ein zusätzlicher Sitz für Hunter Biden geschaffen wurde, den Sohn des US-Vizepräsidenten.[5][12] Dies rief im Zusammenhang mit der Krise in der Ukraine 2014 ein internationales Medienecho mit Spekulationen über verschiedene Interessensverstrickungen hervor.[11][13] Die Aufmerksamkeit richtete sich auch auf den polnischen Ex-Staatspräsidenten Aleksander Kwaśniewski und auf Devon Archer, ehemaliger Wahlkampfmanager von John Kerry. Beide waren kurz zuvor ebenfalls in Burisma-Verwaltungsrat eingetreten[2][14] (Kwaśniewski im Januar 2014,[2] Archer im April… Skaityti daugiau »

> Vytautas Ju.       2014-10-2 8:45

Protingi ir mąstantys žmonės seniai suprato…o kvaileliai(atsiprašau čia jų gana daug) vis dar tebesvaigsta Ukrainos „gelbėjimu” ir „kova už laisvę”…
Ačiū už atvirą žodį.

Diedukas

Na taip, didžioji dauguma (čia) kvaileliai. Užtat vienetai – protingi ir mąstantys. Ir tas vienetų reiškinys vadinasi „taigizmas”…

Kvailelis

Ar tas protingas, kuris sudėtingus reiškiniams randa paprastus atsakymus, naudodamasis primityvia schema: juoda – balta, savi – svetimi, JAV – Rusija,…? Kažkas sugalvojo, kad štai ekonominis interesas yra svarbiausia Ukrainos įvykių priežastis, ar dar siauriau, kad tai karas dėl skalūnų išteklių. Ir manosi esantys labai protingi, būdami primityvai. Vieni „protingieji” bet kokius skalūnų technologios kritikus vadina rusų agentais, tamsiais kaimiečiais, pažangos priešais, kiti „mąstantieji” Ukrainoje nieko nemato, kaip tik JAV, oligarchus ir fašistus. Straipsnis labai geras, o suprasti jį taip, kaip jį aiškina save vadinantys protinguoliais, kad jame esą parodyta, kad už Ukrainos įvykių, Maidano, etc. visur slypi nelemti jankiai ir jų interesai, kuriais galima paaiškinti viską, atleiskite, bet tai tiesiog bukumas, ar gal išsilavinimo stoka. Ukrainai pirmaeilė užduotis yra… Skaityti daugiau »

be emocijų

↔ Tarp kitko, vienas iš „Burismos“ tarybos direktorių — Devon Archer, kuris dirba kartu su JAV Viceprezidento sūnumi Hunter Biden firmoje “Rosemont Seneca partners”, yra tos firmos įkūrėjas ir bendrasavininkas su Christopher Heinz, JAV Vasltybės sekretoriaus John Kerry įsūniu.
↔ Todėl netenka stebėtis, kad „Burisma“ direktorių tarybos pirmininkas Alan Apter rėžia tiesiai šviesiai: „Kažkas turi pasirūpinti korporuotu (pagal „Sarbanes-Oxley Act“) Ukrainos valdymu, ir tai gali būti būrelis turtingų, įtakingų Amerikos didžiavyrų, susijusių su pirmų šalies žmonių vardais“ (Somebody needs to get involved in Ukraine’s corporate governance, and it might as well be a clutch of rich, well-connected American dudes with weird first names).
↔ Atviriau nebūna. ↔↔↔ Vytautas Ju.

Žemyna

Tai mes jau geriau pabūsim „kvaileliais” negu degeneratais, kuriem žemint ir skurdint žmones yra norma,teršt protėvių Žemę ir Vandenis- „gėris”, o tokie dalykai kaip laisvė, pagarba, orumas-„svaiguliai”. Sakykit,gerbiami Tiesos.lt „kvaileliai”, kaip Jūs manot,ar čia tas „protingas” nekvailelis skalūnininkas iš prigimimo Vytautas Ju(das) yra tas pats Vytautas Dė(dulė), Vytautas Tvar(telis), Vytautas Bal(konėlis)?..Labai jau skurdi ir vienakryptė transformacija…

Ergo

JAV ir jų gerbėjai Lietuvoje galėtų išsikabinti savo tikro dievo atvaizdą. Jo vardas Mamona. Todėl tokioms veikėjoms kaip Clinton egzistuoja tik čia ir dabar… tik nauda, kurios vaikomasi su sektantišku atkaklumu…naudojant bet kokias priemones…Nesvarbu, kad ateities kartos gal geriamo vandens neturės ar masiškai mirs nuo Ševronų chemikalų…

ruta

Valstybes atstovai -politikai ir parodo savo tikra veida ir keslus , kai atstovauja ne Tautos interesams , pav. konservatoriai atidave Amerikos ‘Willjams’ ‘Mazeikiu nafta’ , Butinges naftos terminala , Birzu naftoteki ir dar dadejo nulini svartavimo tarifa , va kur biznis , nes nemanau , kad yra Lietuvoje puskvailiu , kurie mato siame sandoryje Lietuvos nauda .O kai socialdemokratai atidave pusdykiai ‘Gazprom’ ‘Lietuvos dujas ‘, tai nei viena partija neisejo i gatves , kad pareiksti savo nepritarima ..Parduotos naftos versloves -Minijos , Geonafta , kas tai ,atviras kenkimas , ar atvira korupcija ?Kai uzdaroma saugi ir naudinga Lietuvos ekonomikai Atomine elektrine , ir politikai nesugeba , apginti Lietuvos vieso intereso , tai , atleiskite , kam jie tarnauja ? Korporacijom… Skaityti daugiau »

:-(

Ne atidave, o pardave uz 1 000 000 000 Lt Mazeikiu nafta.

iš balkonėlio

O portale tiesos
Kam paleidai Baltus Arklius
Žeminės tamsios
Susikaups tos dujos pilvinės
Ir kris Ristūnas Bambalinis
Ant Šventos Lietuvos
↔↔↔ Judas-Diedulė (liaudiškai — Tvartelis) Pasirašo.

Diedukas

Tikrai, kad Vytautas Ju(došius)…

16
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top