Gedimija Jakavonis | republika.lt
Apie nelegalios migracijos priežastis ir galimas pasekmes Lietuvai prie apskritojo stalo diskutavo buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, profesorius Povilas GYLYS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS bei politologas Vytautas SINICA. Diskusiją vedė Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Masinė migracija – vienas didžiausių Europos galvos skausmų. Tačiau juk pamename, kad Europos Sąjungos vadovybė skatino šį procesą, visoms šalims nustatinėdama imigrantų kvotas. Kaip galima būtų apibūdinti prieš gerą dešimtmetį prasidėjusį imigrantų antplūdį į Europą?
P.GYLYS: Masinė imigracija yra vienas iš Europos Sąjungą į gabalus plėšančių klausimų. Dėl imigracijos ginčijamasi ne tik šalių viduje. Konfliktai kyla ir tarp į Sąjungą įeinančių šalių. Aštrūs prieštaravimai kyla tarp, iš vienos pusės, liberalų ir verslo sluoksnių, kurie imigracijoje mato išeitį iš prastos demografinės situacijos ir, iš kitos pusės, patriotinių, tradicionalistinių sistemiškai mąstančiųjų, kurie, pabrėžiu, masinėje imigracijoje mato grėsmes dabartiniams Europos etnosams ir net krikščioniškai Vakarų civilizacijai kaip visumai.
Pastaruoju metu vis daugiau vakariečių pripažįsta, kad kažkada vyravęs migracinis optimizmas yra grįstas tikėjimu, jog įvairios kultūros – vietinė bei ateinančios su imigracija – sklandžiai susilies, nepasiteisino. Didelė dalis žmonių, kurie atvyko iš kitų, tarkime, musulmoniškų civilizacijų, neįsilieja į Europos tautų gyvenimą. Dažnai tai virsta segregacija ir civilizaciniais getais. O getai, jau prieš dešimtmečius akademinėje literatūroje buvo rašoma, sukelia problemas.
Didžiausią rūpestį didelį imigrantų skaičių turinčių šalių valstybinėms tarnyboms kelia dvi problemos – kartu su imigrantais atvykę teroristinių grupių atstovai ir organizuotas nusikalstamumas. Mes daugiau sužinome apie teroro aktus, bet mažiau žinome apie stiprias nusikalstamas grupuotes.
Turime būti teisingi – toli gražu ne visi imigrantai yra plėšikai bei teroristai, bet, ypač nedidelėms šalims, ir keliolika teroristų ar viena gerai organizuota nusikalstama grupuotė reiškia gerokai išaugusį nesaugumą. Deja, įvairių partijų bei redakcijų liberalai to nesuvokia.
V.BUDNIKAS: Kodėl ES negali suvaldyti migrantų krizės? Atsakant į tai, pirmiausia reikia įvardinti tikruosius ES valdančiojo elito tikslus. Jų siekiamybė – multikultūrinė Europos supervalstybė, daugiatautė Europos imperija be jokių šiuo metu egzistuojančių nacionalinių tapatybių ir nacionalinių valstybių. Jei tuo dar abejojama, patarčiau įsidėmėti žaibišką Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą iškelti bylą prieš Lietuvą dėl penkių afganistaniečių, kuriuos atstovaujanti advokatė Asta Astrauskienė be asmens dokumentų rugsėjo viduryje pristatė pasienio pareigūnams, o šie tariamai pastaruosius iš Lietuvos išprašė. ES beveik atvirai ėmė spausti Lietuvą priimti kuo daugiau prie mūsų valstybės sienos suvežtų migrantų. Štai JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro atstovas Šiaurės ir Baltijos šalims Henrikas Nordentoft Lietuvos nacionalinio transliuotojo laidoje primygtinai reikalavo nelegalius migrantus priimti be jokių sąlygų. Šiam pritarė ir Europos Tarybos žmogaus teisių komisarė Dunja Mijatovič, išreiškusi nepasitenkinimą migrantų apgyvendinamo sąlygomis. Ji ragino Lietuvos valdžią nepamiršti tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisėms, esą migrantus apgręžiant pasienyje prarandama galimybė juos identifikuoti ir nustatyti, ar jiems negresia pavojus.
Galiausiai tikruosius ES valdančiojo elito lūkesčius atskleidžia faktas, kad Europos Komisija nusprendė nefinansuoti tvorų pasienyje. Todėl šiuo metu vykstanti masinė svetimšalių migracija į Europą visiškai atitinka šio elito tikslus. Jam nesvarbu, ar migrantai veržiasi pro Vengriją, ar Lukašenkos režimo jie bus gabenami prie Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienų ir mėgins pro jas skverbtis į ES.
Kodėl tokie ES elito tikslai? Pirmiausia, tai daryti verčia apgailėtina demografinė situacija Europoje. Tenka pripažinti, kad Europa sensta, mažėja ir nyksta. Vokietijoje prognozuojama, kad dėl gimstamumo rodiklius pranokstančio mirtingumo gyventojų skaičius iki 2060 m. gali sumažėti iki 71 mln. Gimstamumas Vokietijoje yra vienas mažiausių pasaulyje. Ne geresnė situacija ir kitose ES valstybėse. Kiekviena nauja vietinių gyventojų karta yra maždaug trečdaliu mažesnė už ankstesniąją. Nė vienoje ES valstybėje gimstamumas nebeužtikrina kartų kaitos. O ir Lietuvoje apie pusė namų ūkių yra be vaikų. Su trimis ir daugiau vaikų tėra vos keli procentai. Kitose ES valstybėse – Suomijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Austrijoje – padėtis dar prastesnė. Štai kodėl Vakarų visuomenei išlikti ir gyventojų skaičiaus mažėjimui sustabdyti vienintelė išeitis pasirodė esanti masinė gyventojų imigracija.
V.SINICA: Idėja, kad valstybės turi priimti nelegalius migrantus, apsimetančius pabėgėliais, yra multikultūralizmo ideologijos dalis. Jos idealas – multikultūrinė visuomenė. To šalininkai nuolat stengiasi parodyti migraciją ir tokią visuomenę kaip istoriškai įprastas. Apie įvairias tautas įprasta sakyti, kad jie patys yra migracijos bangų ir tautų maišymosi produktas. Naujausi genetiniai tyrimai rodo priešingai.
Paimkime labai dažną pavyzdį – britus. Net 70 proc. dabartinių gyventojų (o Jungtinė Karalystė jau 70 metų patiria augančią imigraciją) yra neolito laikų Britų salų gyventojų palikuonys. Istoriškai migracija buvo permainingas reiškinys. Seniausiais laikais ji buvo įprasta ten, kur nebuvo susiformavusios valstybės ir sėslus gyvenimo būdas (didysis tautų kraustymasis, baltų genčių judėjimas, t.t.), vyko masiškai ir, jeigu nerasdavo laisvų žemių, buvo pasitinkama priešiškai – kaip užkariavimas.
Beveik visą politiškai organizuotą žmonijos istoriją migracija buvo marginalus reiškinys – atskiri žmonės migravo retai tiek dėl kraustymosi kaštų, tiek dėl valstiečių neturėtos judėjimo laisvės, tiek dėl šalių įstatymų. LDK valstietis migruoti neturėjo teisės. Naujojo pasaulio ir Australijos apgyvendinimas buvo greičiau išimtis nei taisyklė. Nei tautų, nei atskirų individų kraustymasis iki XX amžiaus niekur nesibaigė multikultūrinės visuomenės kūrimu. Tik po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo naujas etapas – masinė individų migracija iš vargstančio Trečiojo pasaulio į turtingas Vakarų pasaulio šalis. Prasidėjusi kaip laikino trūkstamos darbo jėgos įsivežimo kampanija, ši imigracija, ypač Europoje, virto nekontroliuojamu ir pabaigos neturinčiu procesu. Ir tik dabar pasaulio kairieji, masiškai finansuojami to net neslepiančio Džordžo Sorošo, mėgina tarptautinėje teisėje nelegalią migraciją paversti norma ir įpareigoti šalis tokiais nelegalais rūpintis. Tam skirtas 2018 metų Jungtinių Tautų migracijos paktas.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.