Danutė Šepetytė | respublika.lt
Galima už pilvo susiėmus juoktis iš siūlymo vyr. giminės daiktavardį neutralizuoti žodžiu „žmoga”, kaip rašoma „Lyčiai jautrios kalbos gairėse”, kurioms apsisprendė Vilniaus universitetas, tačiau tik iki tos vietos, kur be užuolankų patvirtinama, jog šis įsipareigojimas yra IDEOLOGINIS šios mokslo šventove laikytos institucijos APSISPRENDIMAS.
Įkandin šio pareiškimo kyla daugybė kitų klausimų: ar Teisingumo ministerijos brukama vienalyčių partnerystė bei baudžiamoji atsakomybė už vadinamąją neapykantos kalbą LGBT atžvilgiu yra Vyriausybės IDEOLOGINIS apsisprendimas? Ar Seime vis paakinamas vienalyčių šeimos įteisinimo planas irgi yra Tautos išrinktųjų IDEOLOGINIS pasiryžimas? Jeigu taip, gal jau turėtume sakyti, jog ne Tautos ir kalbos išsaugojimas, o, ciniškai tariant, tarpukojis verčiamas LIETUVOS VALSTYBĖS IDĖJA?
Apie tai „Respublikos” žurnalistė Danutė ŠEPETYTĖ kalbėjosi su kalbininke, humanitarinių mokslų daktare Jūrate Sofija LAUČIŪTE.
Jums nesusidaro įspūdis, kad dėl tos, anot Arvydo Juozaičio, lytinės utopijos rengiamasi aukoti ir kalbą, ir šeimą, ir galiausiai valstybę?
Prisimenat, kaip posovietmečiu entuziastingai kalbėjome, kad kuriant Lietuvos valstybę žūtbūt reikia atsisakyti ideologijos, ir darėme viską, kad jos nebūtų? Bet pagalvokite, ar gali būti valstybė be ideologijos? Ideologija yra pagrindinė idėja, dėl kurios, kaip sakoma, ir gyvuoja valstybė. Valstybės gynyba irgi yra ideologija, nes valstybė nekuria gynybinės sistemos prieš visus ir viską: ji nusprendžia, kas yra priešas numeris pirmas ar numeris antras, – ir taip kiekviename žingsnyje visose srityse. Kur yra politika, ten turi būti ir ideologija, o kadangi tautiškumą ir patriotizmą esame ištrėmę iš viešojo gyvenimo, jų vietoje – kadangi gamta ir valstybė nemėgsta tuštumos – įsitaiso ir ima tarpti genderizmo ideologija.
Ką tartumėt apie profesorius, pasirašiusius po „Lyčiai jautrios kalbos gairėmis” ?
Kaip sakė didysis profesorius Preobraženskis (aliuzija į M.Bulgakovo apysaką „Šuns širdis” – D.Š.), suirutė prasideda ne unitaze, bet galvoje. Na, iš pirmųjų prof. Loretos Vaicekauskienės pasisakymų supratau, kad ji tokia pat kalbininkė, kaip ir viską treškinantis dramblys porceliano krautuvėlėje: anot jos, nereikia taisyklių, kalbėkim, kaip kas norim. Tiesa, jos sociologiniai darbai turbūt nėra blogi, ji randa klausimų, kuriuos galima užduoti gilinantis į visuomenės sociologinę būseną. Taigi, išgirdusi Vaicekauskienės pavardę, aš jau supratau, kad „gairės” bus visiška nesąmonė, bet mane nustebino prof. Jurgio Pakerio dalyvavimas, nes pažįstu jį kaip kalbininką mokslininką, kurio darbai ir pranešimai buvo svarūs, ir vyresnės kartos kolegoms buvo malonu žinoti, kad jiems traukiantis į nuošalę ateina tokia šviesi pamaina. Dabar nė nežinau, ką galvoti. Galiu tik užjausti mus visus ir šitą mokslininkų grupę, kuri yra užkibusi ant kabliuko didžiuliais pinigais disponuojančios grupuotės, kurią galima pavadinti gauja, banda ar šutve. Gal ta saujelė vargšų VU mokslininkų buvo sužavėti finansinėmis perspektyvomis, nes sveiku kalbininko protu negalima suvokti to, ką jie daro. Juk senų senovėje kurdami kalbą žmonės sudėjo į ją pasaulio suvokimą ir gyvosios gamtos pavyzdžiu sukūrė gramatinę giminės sistemą. Kai kuriose kalbose, pvz., rusų, negyvosios gamtos objektai esti ir niekatrosios giminės, pvz. – „derevo”, „oblako” ir pan. Ir mūsų kalboje rastume vieną kitą bevardės giminės atvejį: vėpla, kerėpla ir kt., – bet kitoms kalboms, pvz., anglų, skirti gimines pasirodė perteklinis reikalas ir jos pasirinko vieną formą. Manau, kad sąmoningo kalbos griovimo procesas prasidėjo dėl anglų kalbos įtakos: jeigu anglų kalboje nėra skirtumo tarp lyčių, tai kodėl jį reikia išlaikyti lietuvių kalboje?
Ne veltui kartkartėmis net iš aukštų tribūnų pasigirsta užuominų, ir ne tik jų, dėl antrosios valstybinės kalbos, kuria galėtų būti jūsų paminėtoji anglų kalba. Regis, 2017 metais jūs dėl tos anglomanijos priekaištavote konservatoriui Andriui Kubiliui.
Taip, buvo toks straipsnis, bet viskas prasidėjo dar seniau, kaip man dėl sūnaus „antilietuviškumo” guodėsi Andriaus tėvelis, žinomas ir gerbiamas literatūros kritikas Vytautas Kubilius. O kas yra lietuviškumas? Norėčiau pacituoti žinomą rašytoją Regimantą Tamošaitį, kurį girdėjau kalbant kažkokioje konferencijoje 2011 metais. Konferencijos temos neprisimenu, bet prisimenu, kaip nuo pirmų jo kalbos žodžių pašiurpau ir pasišiaušiau kaip ežys. „Lietuviškumas, – sakė jis, – savaime nėra jokia vertybė. Aš savo lietuviškumo nesukūriau, aš jį gavau, kaip kultūrinį buvimo būdą kartu su savo egzistencija, o atradau jį kaip vertybę jau per individualias sąmonėjimo pastangas. Pirmiausia atradau knygą, joje – kalbą, o kalboje – save”. Pasišiaušiau be reikalo: iš tikrųjų jis gražiai ir savikritiškai į save pažvelgė ir atskleidė, kokiu būdu mes iš vaiko užaugame arba neužaugame tais lietuviais. Kas dar įdomu – čia yra pagautas niuansas, kas yra mums vertybės. Šiuolaikiniam lietuviui, globaliam žmogui, vertybė yra tai, ko siekdamas jis turi įdėt pastangų: arba mokytis, arba dirbti, užsidirbti, nusipirkti, pasistatyti, įsigyti, o tai, kas jam yra duota dykai, jam – jokia brangenybė. Jis gimė, jis atmerkė akis ir jis jau turi tėvus, kurie jam perteiks kalbą, jis turi aplinką, jis turi tą nuostabią Lietuvos gamtą, dar švarius vandenis ir puikiuosius su nepaprasta gausybe žalių atspalvių miškus… Ar tai yra vertybė? Nevertinam gimtosios kalbos, o jau anglų kalba, kurios reikia išmokti, oi kokia vertybė yra. Negaliu ramiai žiūrėti LRT laidos apie emigrantus „Širdyje lietuvis” – stebina ir piktina, kad LRT brukte bruka vertybę – geras, įdomus lietuvis yra tas, kuris išvažiavęs iš Lietuvos tapo turtingas. O Lietuvoje, ką? – tokių įdomių neliko? LRT yra tapusi aršiausiu lietuvybės naikinimo židiniu, nors neabejoju, kad ten yra vienas kitas žmogus, kuris nuoširdžiai dirba ir supranta savo misiją. Ir Vilniaus universitete, manau, yra tikrų lituanistų, tikrų mokslininkų, kurie supranta, kokia vertybė yra mūsų kalba, bet kur jų pasipiktinimas, kur jų piketai? Kodėl jie tyli?
Straiupsnio tęsinį skaitykite ČIA.