Kamil Galeev. Kodėl Rusija pralaimės šį karą? II dalis – Nuvertinta Ukrainos kariuomenė

I dalis apie pervertintą Rusijos kariuomenę.

Autorius yra nepriklausomas žurnalistas ir tyrėjas iš Woodrow Wilson instituto. Jį galite rasti jo „Twitter“ paskyroje.

Strategiškai kalbant, Putinas susimovė. Jis nugalėjo Ukrainą, sukėlė jai pažeminimą. Kiekvienas, kurio IQ aukštesnis už kambario temperatūrą, žinojo, kad karas nesibaigė ir rusai smogs dar kartą. Tačiau Putinas tada Ukrainos nepabaigė. Jis manė, kad tam jis visada turės šansą.

Tai, kas nutiko vėliau, buvo gana nuspėjama. Pasiekti skaudžią, bet ne galutinę pergalę prieš savo priešą yra rizikinga. Taip, jie susilpnėjo. Bet jėgų pusiausvyra jų viduje pasikeitė. Dvaro politikos ir įtikimo interesų grupėms strategija pralaimėjo, o efektyvumo maksimizavimo strategijai buvo suteiktas šansas.

Institucinės evoliucijos formulė = įveikti, pažeminti, išgąsdinti priešą + nepribaigti jo. Napoleonas sutriuškino prūsus prie Jėnos-Auerstedo, bet jų nepribaigė. Prūsija evoliucionavo. Komodoras Perry 1853 m. pažemino Japoniją, bet neužilgo po to JAV kilo pilietinis karas ir japonai buvo palikti ramybėje. Japonija evoliucionavo.

Niekas taip stipriai nemotyvuoja kaip egzistencinė grėsmė. Ukrainiečiai greitai pripažino tiesą: „Būsiu atviras. Šiandien mes neturime kariuomenės. Dabar galime surinkti ne daugiau kaip 5 tūkst. pajėgių karių grupę [iš 125 tūkst. ant popieriaus]“, – 2014 m. pranešė gynybos ministras.

2014 m. Ukrainos ginkluotė buvo siaubinga. Beveik 100 proc. transporto priemonių ir amunicijos sudarė 25+ metų senumo sovietinės atsargos. Be to, daugumos jų galiojimo laikas buvo pasibaigęs. Karinės transporto priemonės egzistavo ant popieriaus, bet nuo 1991 m. niekada nebuvo patikrintos ar naudojamos. Jų radiatoriai, akumuliatoriai – visi supuvę ir neremontuojami.

FSB pulkininkas, 2014 m. organizavęs prorusišką separatistų judėjimą, pripažino, kad tai kėlė problemų ir jam. Jis norėjo papildyti ginkluotės atsargas iš Ukrainos karinių sandėlių, bet tie ginklai tiesiog neveikė. Pavyzdžiui, jie paėmė 28 prieštankines raketas ir visas jas iššovė per mūšį Nikolajevkoje. Neveikė nė viena.

Sprendžiant iš interviu su sukilėliais, kurie nusivylę konstatavo, kad iš Ukrainos sandėlių paimtos raketos, sviediniai, granatos buvo 99 % neveikiančios (nieko keisto, jos buvo 25+ metų senumo), nenuostabu, kad 2014 m. Ukraina pralaimėjo Rusijai. Iš vis, stebėtina, kad Ukraina apskritai galėjo kariauti.

Net senoviniai sovietiniai radijo aparatai neveikė. Ukrainos kariai turėjo bendrauti SMS žinutėmis, o kadangi ryšys dažnai buvo siaubingas, jiems tekdavo mėtyti mobiliuosius telefonus į orą, tikintis, kad galbūt jie pagaus radijo signalą kelis metrus virš žemės.

Taip tuomet atrodė Ukrainos kariuomenė. Nenuostabu, kad Debalceve ir Ilovaiske ją iš karto sutriuškino rusų reguliarioji kariuomenė, ir Putinas turėjo pagrindo manyti, kad ukrainiečių pasipriešinimas bus palaužtas tą pačią akimirką, kai į Ukrainą įžengs rusų armija.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Pirma, Ukraina turėjo šešis visuotinius šaukimus. Vyrai buvo pašaukti į kariuomenę ir išsiųsti į Donbasą. Tada dauguma buvo demobilizuoti ir grįžo į civilinį gyvenimą. Šis Donbaso kontingentas sudarė apie 60 tūkst. karių ir nuolat buvo rotuojamas. Taigi, dabar Ukraina turi 400 000+ Donbaso karo veteranų.

Daugelis iš jų dalyvavo mūšiuose. Taigi Ukraina turi labai daug kovinės patirties turinčių veteranų. Tikriausiai daugiau nei Rusija. Taip, Rusija kariavo Sirijoje. Ji niekada neskelbė savo pajėgų dydžio, bet manoma, kad ten yra apie 2-3 tūkst. Dauguma Rusijos karių nėra matę karo.

Be to, kovos, kuriose jie dalyvavo buvo kitokios. Rusijos kariai įpratę kovoti tik tada, kai turi visišką pranašumą. Sirijoje jie tiesiog bombonešiais sulygino ištisus miestus su žeme. Tuo tarpu Ukrainos kariai yra kovoję tik prieš daug stipresnį ir geriau ginkluotą priešą.

Karinės įrangos požiūriu, karas užklupo tik pusiau aprūpintą Ukrainos kariuomenę. Ji pati sukūrė daug inovatyvios ginkluotės, tačiau beveik jokia iš jos nebuvo pagaminta dideliu mastu. Daugeliu atvejų kariai turėjo tik kelis naujos, Ukrainoje pagamintos ginkluotės prototipus.

Ukraina užsakė 48 turkiškus Bayraktar dronus TB2. Tai neblogai – daugiau nei dvigubai daugiau nei turėjo Azerbaidžanas Karabache. Tačiau iki šiol karius pasiekė tik 12 iš jų (pastaba, vakar Ukrainą pasiekė papildomi Bayraktar dronai). Ukraina kartu su turkais taip pat kuria naują, stipresnį droną „Bayraktar Akinci“, bet šiam karui jį panaudoti jau per vėlu.

Taip pat ukrainiečiai gavo tam tikrą skaičių (neskelbiama) amerikiečių gamybos „Javelins“, M141 „Bunker Defeat Munition“, ir britų-švedų gamybos MBT LAW. Kartu su ukrainiečių pagaminta prieštankine ginkluote, tokia kaip „Stugna-P“, RK-3 „Corsar“ ir „Barrier“, tai padeda kovoti su rusų tankais. Taip pat būtina paminėti milžiniškus skaičius kokybiškos pėstininkų ginkluotės, įskaitant prieštankinę ir priešlėktuvinę, amunicijos, neperšaunamų liemenių, šalmų ir kt. kurią Ukrainai siunčia Vakarai nuo pat karo pradžios.

Iki Putino invazijos Ukrainos kariai nebuvo gavę daug naujų tankų. Tačiau jie gavo naujų šarvuočių, pavyzdžiui, vietinės gamybos „Cossack-2“ su Turkijoje pagamintais „Aselsan“ koviniais moduliais ir nemažai amerikietiškų šarvuočių.

Taip pat Ukraina sukūrė naują kariuomenės rūšį – teritorinės gynybos karius, kurių skaičius siekia apie 60 000. Tai Lenkijos karinio dalinio tipo kopija – civiliai, kurie gauna karinį apmokymą ir per dieną gali būti mobilizuoti kovai tik savame mieste ir regione.

Kodėl Ukraina ėmėsi tokios strategijos? Na, tai gana akivaizdu. Jei Rusija surengtų tikrą blitzkrigą su kelių ešelonų puolimu, Ukraina vis tiek pralaimėtų. Tačiau Rusija to nepadarė. Ir ukrainiečiai teisingai atspėjo, kad Rusija to nepadarys. Pirma – tai brangu ir sudėtinga valstybei, kuri nemaksimizuoja savo sausumos kariuomenės pajėgumų.

Antra, Putinas tikėjosi, kad Ukrainos kariuomenė pabėgs arba pasiduos jau pirmą dieną. To paties tikėjosi ir dauguma užsienio stebėtojų. Dabar jie, žinoma, keičia naratyvą, bet jei pažiūrėsite į jų įrašus pačioje karo pradžioje, jie netikėjo, kad ukrainiečiai imsis realaus pasipriešinimo.

Taigi, Putinas puolė tik vienu ešelonu. Kariuomenė stūmėsi į priekį, užnugaryje palikdama daug nesunaikintų ukrainiečių reguliariosios kariuomenės ir teritorinės gynybos dalinių. Tinkamo blitzkrigo atveju būtų atėjęs antras ir trečias ešelonas, pribaigsiantis ukrainiečių gynėjus. Tačiau jie to nepadarė. Šių papildomų ešelonų nebuvo.

O tai iš karto sukėlė tiekimo grandinių problemą. Pirmasis ešelonas stūmėsi į priekį. Jį reikia aprūpinti amunicija, degalais ir, žinoma, kariais. Tačiau šie konvojai yra atakuojami užnugaryje likusių Ukrainos karių ir teritorinės gynybos dalinių.

Taip pat, kaip pranešama, rusų užnugarį atakuoja ir civiliai, kuriems Ukrainos vyriausybė ką tik išdalijo ginklus. Šie žmonės negalėtų pasipriešinti rusų priešakinėms kolonoms, tačiau gali pulti konvojus. Turėkite omeny, kad tarp Ukrainos civilių yra daug kovinės patirties turinčių veteranų.

Igoris Strelkovas, 2014 m. organizavęs prorusiškus separatistus, patvirtina šią versiją savo telegrame. Tiekimo kolonos naikinamos, nes nėra antrojo ešelono.

Panašu, kad Putinas dėl to yra susirūpinęs. Vasario 25 d. vaizdo įraše jis paragino Ukrainos kariuomenę nuversti Zelenskį. Jam to nereikėtų, jei jo pirminis planas veiktų.

Ką tai reiškia? Putino planas nesuveikė. Nes jis neplanavo karo. Jis niekada nekariavo ir neturi supratimo, kaip juos kariauti. Jis visada vykdė specialiąsias operacijas, o šis karas irgi turėjo būti specialioji operacija.

Šios operacijos nesekmė turės milžiniškų pasekmių Putinui ir jo režimui. Vargu ar jie išliks ir atsigaus. Tuo tarpu mažai tikėtina, kad Putinas laimės tais pačiais metodais. Ne dėl to, kad rusų kovinis nusiteikimas yra žemas, veikiau tai, kad jis priklauso nuo to, koks sunkus bus karas. Dauguma rusų karių būtų entuziastingai nusiteikę arba neprieštarautų „dėl trumpos išvykos į užsienį“ su pramogomis ir nuotykiais. Kova sunkiame ilgame kare su realia žūties galimybe – kitas reikalas.

Rusijos karių kovinis nusiteikimas yra plačiai pervertinamas. Sociologinių tyrimų duomenimis, pagrindinis motyvas užsirašyti į kariuomenę dažniausiai yra noras gauti butą. Paprastai tai jauni vyrai iš nepasiturinčios socialinės aplinkos, neturintys kitų gyvenimo perspektyvų. Tai galimybė gauti būstą iš valstybės.

Dabar, jei esi miręs, būsto negausi. Galbūt tie, kurie jau yra Ukrainoje, neturi didelio pasirinkimo, tačiau pats faktas, kad pasipriešinimas tęsiasi, karas yra kruvinas, o aukos realios, labai demotyvuotų grįžusius namo. Nesitikėkite jokio entuziazmo ten vykti iš Rusijos pusės.

Tęsinys, paskutinėje III dalyje.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
20 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
20
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top