Locked N’ Loaded | Veidaknygė
Šiandien pamanėme SITREP‘o vietoje atkreipti dėmesį į New York Times straipsnį, kuriame cituojami aukščiausio rango Vakarų generolai (gen. Mark A. Milley – JAV kariuomenės vadas, adm. T. Radakin – JK kariuomenės vadas ir Gen. Ch.Cavoli – JAV pajėgų Europoje vadas) esą kritikavo Ukrainą dėl puolimo operacijos. Reikia pasakyti, kad tokios diskusijos ir kritika – normalus ir sveikintinas dalykas, kai visa tai vyksta už uždarų durų. Neaišku, kiek šiame tekste tiesos, ar tai nutekinta video konferencijos su gen. V. Zaluzhny atmintinė, ar šio susitikimo laisva interpretacija tų, kurie visą šitą „grožį“ pateikė žurnalistams. Sunku pasakyti kas ir dėl ko šias nuomones paskleidė viešoje erdvėje, tačiau be politikos ir/ar skeltanagio čia tikrai neapsieita. Kita vertus, panašių vertinimų girdime ir mūsų viešoje erdvėje, tad tuos naratyvus verta aptarti.
Pirmiausia reikia pritarti straipsnyje pateiktam vertinimui, kad Vakarų valstybės nėra kariavusios panašaus pobūdžio karo, jų doktrina ir taktika nebuvo išbandyta plataus masto lygiaverčių priešininkų mūšyje. O dabar žiūrim į siūlymus:
1. „Reikia spėti iki lietaus ir šalčių“. Teigiama, kad puolimo tikslus reikia pasiekti iki rudens/ žiemos, nes priešingu, atveju dėl pažliugusio grunto nebus galimybės vykdyti stambių operacijų. Tai mes girdime jau kelinti metai, ir jau kelinti metai operacijos ant žemės įrodo priešiningai. Puolimas vyksta ir šlapiu ir šaltu metų laiku – tai per tuos pusantrų metų įrodė abi pusės (Ukrainos kontrpuolimas prie Kyivo 2022 m. pavasarį, rusų 2022/2023 m. žiemos kampanija). Čia turbūt daugiau kalbama apie „apčiuopiamus“ Ukrainos puolimo rezultatus, kuriuos galima būtų „parduoti“ politikams/visuomenei. Tačiau, kad juos įvertinti reikia matyti gen.V.Zaluzhno parengtą puolimo planą ir laiko ašį. Kažkaip stipriai abejojame ar jame pamatytume, kad po dviejų mėnesių puolimo be aviacijos ir per minų laukus planuota atsidurti prie Azovo jūros 🙂 Tai ne krepšinio čempionatas, kur rėkaujame: „nu tik septinta vieta, o mes norėjom aukso“. Tiesa prie šių lūkesčių sukūrimo savo retorika prisidėjo ir patys ukrainiečiai (politikai, ekspertai). Tačiau šiuo metu ukrainiečių puolimo tempas yra adekvatus ir net viršija racionalius lūkesčius.
2. „Reikia koncentruotis į vieną kryptį“. Teigiama, kad Vakarų generolai ragino V.Zaluzhną vietoj dviejų esminių krypčių pasirinkti vieną, t.y. atitraukti didžiąją dalį pajėgų nuo Bakhmut, ir viską koncentruoti Zaporizhia kryptyje.
• Reikia suprasti, kad skirtingai nei Afganistane ir Irake, Ukrainoje puolimo operacijos vyksta abejomis kryptimis. T.y. nepuoli tu – puola tave. Jei ukrainiečiai atitrauktų pajėgas nuo Bakhmut, ir čia pereitų į gynybą, tai automatiškai anksčiau ar vėliau reikštų atsinaujinantį rusų puolimą. Ar tokių siūlymų teikėjai gali garantuoti, kad to išdavoje Ukraina nepraras Kostyantinivka, Slovyansk ar Syversk? Kas jei kils tiesioginė grėsmė Izyum, o t.y. visai Ukrainos grupuotei Kharkiv – Kupjansk – Lyman? Be to, dabar išlikdami aktyvūs Bakhmut sektoriuje, ukrainiečiai kausto ženklią agresoriaus grupuotės dalį, kuri galėtų būti mesta į Zaporizhia. Tuo pačiu puldami jie potencialiai grasina agresoriaus grupuotei Lysychansk – Popasna – Debalceve.
• Su tuo ką turi ukrainiečiai 1) stumiasi į priekį pagrindinėse kryptyse, 2) atakuoja pagalbiniuose ruožuose (Kamyanka, Dorozhnianka) ir taip kausto rusų rezervus, 3) laimi artilerijos dvikovas. Jei būtų papildomos 3-5 brigados, ar jos kardinaliai pakeistų situaciją, ar būtų priverstos tūnoti minų laukus bandančių įveikti vienetų užnugaryje? Klausimas atviras, tvirto atsakymo nėra. Tačiau grėsmė patirti aukščiau įvardintus praradimus reali.
Todėl manytume, kad Ukrainos strategija ir operacinė logika tęsti rusų pajėgas kaustantį puolimą pagalbinėje kryptyje, t.y. Bakhmut sektoriuje yra teisingas.
3. „Reikia keisti taktiką puolant didesnėmis pajėgomis“. Teigiama, kad Ukrainos pajėgų taktiką veikti mažomis grupėmis (kuopa) reiktų keisti, ir atakuoti didesnėmis formuotėmis (batalionas- brigada) ir taip multiplikuoti sėkmę.
• Toks siūlymas galėtų būti svarstomas, jei Ukraina turėtų geras galimybes tokias puolančias pajėgas pridengti iš oro. Kol ukrainiečių naikintuvai 1) negali apsaugoti nuo rusų aviacijos ir 2) sistemingai daužyti rusų taikinius kontaktinėje linijoje ir gynybos gilumoje, tol batalionai ir brigados yra geras didelis taikinys rusų aviacijai.
• Tačiau net ir ženklią persvarą aviacijos srityje turinčios rusijos pajėgos naudoja panašią taktiką. Iš esmės ji nulemta dronų pagalba gerokai išaugusio artilerijos efektyvumo dėka. Didesnis pajėgų susitelkimas fiksuojamas dar gynybos gilumoje ir pasitaikius pirmai progai smūgiuojama artilerija. Tikslesnė 155 mm ukrainiečių artilerija tokiomis sąlygomis siautėja, o rusų senovinei artilerijai didesni taikiniai būtų privalumas, nes į juos paprasčiau pataikyti.
• Dar pridėkime minas, kurias Ukrainos puolimą lydi kiekviename žingsnyje. Kas bus, kai vienetas įvažiuos į minų lauką? Jis sustos. Ir kuo jis bus didesnis, tuo jam bus sunkiau manevruoti, nes vieni kitiems trukdys. O tada neišvengiamai pradeda dirbti rusų artilerija, nes ir jie žino aksiomą – inžinerinės užtvaros dengiamos ugnimi.
Tokiomis sąlygomis tai bus lengvas grobis rusams, kurie neabejotinai pajungs ir aviaciją. Kad to išvengti reikalinga daug ir įvairios inžinerinės technikos ir inžinierių, kurie gebėtų operatyviai ir plačiu frontu išvalyti minų laukus. Batalionas puolimo metu gali veikti 2 km pločio ruože, tad čia jis turi laisvai manevruoti.
Be to, vienas batalionas neveiks – bus kitas iš kairės ir dešinės ir pan. Nei Vakarai turi tiek perduoti, nei tuo labiau pati Ukraina turi tokių inžinerinių pajėgumų atverti daug tokių skylių agresoriaus minų laukuose.
Todėl šiomis sąlygomis Ukrainos pasirinkta taktika daužyti agresorių artilerija ir veikti kuopos dydžio vienetais yra teisinga.
Tad pasiruoškime ilgam karui, remkime Ukrainą ir kantrybės.