„Bažnyčios žinios“ | 2005 m. Nr. 15
Siūlome ištrauką iš pranešimo, kurį kardinolas J. Ratzingeris perskaitė 2005 m. balandžio 1 d. Subjako (Subiaco) Šv. Scholastikos vienuolyne priimdamas jam skirtą Subjako gyvybės ir šeimos fondo įsteigtą Šventojo Benedikto premiją už gyvybės ir šeimos puoselėjimą Europoje.
Gyvename didelių pavojų ir didelių galimybių žmogui ir pasauliui momentu – momentu,kuris taip pat visiems mums reiškia didelę atsakomybę. Per praėjusį šimtmetį žmogaus galimybės ir jo valdžia materijai tikrai neįsivaizduojamai padidėjo. Tačiau žmogaus galia disponuoti pasauliu taip pat lėmė tai, kad jo griovimo galios pasiekė kartais pasibaisėjimą keliančias apimtis. (…)
Viena vertus, krikščionybė Europoje atrado savo veiksmingiausiąją formą, tačiau, kita vertus, reikia pasakyti, kad Europoje išsirutuliojo kultūra, kuri radikaliausiai priešinga ne tik krikščionybei, bet ir religinėms bei moralinėms žmonijos tradicijoms. Iš to galima suprasti, kad Europa dabar išgyvena tikrą „traukos bandymą”; galima suprasti įtampų, su kuriomis mūsų žemynui tenka susidurti, gilumą. Tačiau kartu aikštėn iškyla ir atsakomybė, kurios mes, europiečiai, turime imtis šiuo istoriniu momentu: vidinėje polemikoje dėl to, kas yra Europa, koks turėtų būti jos naujasis politinis pavidalas, kalbama ne apie kažkokį nostalgišką mūšį dėl istorijos „atgręžimo atgal”, bet apie atsakomybę už šiandienę žmoniją.
Įdėmiau pažvelkime į Europą, paženklinusią dviejų kultūrų priešpriešą. Diskusijose dėl Europos konstitucijos preambulės ši priešprieša išryškėjo dviem kontraversiniais punktais: dėl nurodymo į Dievą Konstitucijoje ir dėl krikščioniškųjų Europos šaknų paminėjimo. Sakoma, jog turėdami prieš akis, kad Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamos Bažnyčių institucinės teisės, galime būti ramūs. Tačiau tai reiškia, jog Europos gyvenime šioms teisėms surandama vietos politinio kompromiso plotmėje, tuo tarpu Europos pamatų plotmėje jų turinio įženklinimui vietos nebelieka. Argumentai, viešoje diskusijoje pateikti šiam aiškiam „ne” pagrįsti, paviršutiniški, ir akivaizdu, kad tikrieji motyvai, užuot juos nu rodžius, slepiami. Tvirtinimai, kad krikščioniškųjų Europos šaknų paminėjimas įžeidžia daugelio Europoje gyvenančių nekrikščionių jausmus, menkai įtikina, turint galvoje, jog kalbama pirmiausia apie istorinį faktą, kurio niekas negali rimtai neigti.
Žinoma, šis istorinis priminimas taip pat apima sąsają su dabartimi, mat paminint šaknis nurodomi likę moralinio orientavimosi šaltiniai, ir tai yra darinio, kuris yra Europa, tapatybės veiksnys. Kas būtų įžeistas? Kieno tapatybei grėstų pavojus? Musulmonai, kurie šiuo at žvilgiu dažnai ir noriai įtraukiami į žaidimą, jaučia grėsmę ne dėl mūsų krikščioniškosios moralės pagrindų, bet dėl sekuliarizuotos kultūros, neigiančios savo pačios pagrindus, cinizmo. Mūsų bendrapiliečių žydų Eu ropos krikščioniškųjų šaknų paminėjimas irgi neįžeidžia, nes šios šaknys galiausiai kyla iš Sinajaus kalno: jose įsispaudęs balsas, pasigirdęs ant Dievo kalno, jos sieja mus su didžiomis pamatinėmis gairėmis, kurias žmonijai dovanojo Dekalogas. Tas pat pasakytina ir apie nurodymą į Dievą: priklausančiuosius kitoms religijoms įžeidžia ne Dievo paminėjimas, o veikiau pagunda statydinti žmogiškąją bendriją visiškai be Dievo.
To dvigubo „ne” motyvacija gilesnė, negu leidžia numanyti pateiktieji motyvai. Ji suponuoja idėją, jog tik radikali apšvietos kultūra, iki galo išsirutuliojusi mūsų laikais, galėtų sudaryti Europos tapatybę. Greta to su atitinkamomis savo teisėmis galėtų koegzistuoti skirtingos religinės kultūros, su sąlyga, kad gerbia apšvietos kultūros kriterijus bei jiems paklūsta.
Ši apšvietos kultūra iš esmės apibrėžiama laisvės teisėmis; ji remiasi laisve kaip pamatine vertybe, kuria matuoja visa kita: religinio pasirinkimo laisvę, apimančią valstybės religinį neutralumą; laisvę reikšti savo nuomonę, su sąlyga, kad būtent šia kanonine taisykle nebūtų abejojama; demokratinę valstybės santvarką, tai yra parlamentinę valstybės struktūrų kontrolę; laisvą partijų formavimąsi; teismų nepriklausomybę; galiausiai žmogaus teisių apsaugą ir draudimą diskriminuoti. Šiuo metu šis kanonas tebesiformuoja, turint prieš akis viena kitai prieštaraujančias žmogaus teises, kokia, pavyzdžiui, yra moters laisvės norėti ir gimsiančio kūdikio teisės gyventi priešingybė.
Diskriminacijos sąvoka nuolat plečiama, tad draudimas diskriminuoti gali vis labiau virsti nuomonės lais vės ir religinės laisvės ribojimu. Netrukus greitai nebe bus galima tvirtinti, jog homoseksualumas, kaip moko Katalikų Bažnyčia, yra objektyvi netvarka žmogaus būties sąrangoje. Kai kas su Europos konstitucija nesu derinamu laiko ir Bažnyčios įsitikinimą, jog ji neturinti teisės suteikti kunigystės šventimų moterims.
Akivaizdu, kad šis apšvietos kultūros kanonas, anaip tol negalutinis, apima svarbias vertybes, kurių mes, būtent kaip krikščionys, nenorime ir negalime menkinti; tačiau taip pat akivaizdu, kad netikusiai apibrėžtą ar visiškai neapibrėžtą laisvės sampratą, grindžiančią šią kultūrą, neišvengiamai lydi prieštaravimai; ir akivaizdu, kad būtent dėl jos praktikavimo (praktikavimo, kuris atrodo radikalus) atsiranda laisvės apribojimų, kurių dar viena karta anksčiau negalėjome net įsivaizduoti. Supainiota laisvės ideologija veda į dogmatizmą, kuris atsiskleidžia kaip vis priešiškesnis laisvei.
Apšvietos šiuolaikinės kultūros vidinius prieštaravimus dar panagrinėsime. Tačiau pirmiau turime iki ga lo juos aprašyti. Jie plaukia iš jos kaip proto kultūros prigimties, – kultūros, iki galo išplėtojusios savo savi voką, besididžiuojančios savo visuotinumo pretenzija, suvokiančios save kaip tobulą visumą, kurios nebe reikia papildyti jokiais kitais kultūriniais veiksniais.
Tos ypatybės aiškiai išryškėja, kai keliamas klausimas, kas gali tapti Europos bendrijos nariu, pirmiausia deba tuose dėl Turkijos priėmimo į šią bendriją. Tai valstybė, ar, geriau tariant, kultūrinė aplinka, neturinti krikščioniškųjų šaknų, bet patyrusi islamo kultūros įtaką. Atatiurkas siekė paversti Turkiją pasaulietine valstybe, steng damasis įskiepyti į musulmoniškąją aplinką laicizmą, subrandintą krikščioniškajame Europos pasaulyje.
Galima klausti, ar tai įmanoma: vadovaujantis Europos apšvietos ir laicistinės kultūros tezėmis, tik pačios apšvietos kultūros normos bei turiniai gali apibrėžti Europos tapatybę, tad, nuosekliai, kiekviena valstybė, pasisavinusi šiuos kriterijus, gali priklausyti Europai. Galiausia nesvarbu, į kokią šaknų sampyną implantuojama ši laisvės ir demokratijos kultūra. Būtent todėl ir tvirtinama, kad šaknų nevalia įtraukti į Europos pagrindų apibrėžimą – mat tos šaknys laikomos mirusiomis, ne priklausančiomis dabartinei tapatybei. Padarinys tas, jog ši naujoji tapatybė, nulemta išskirtinai apšvietos kultūros, taip pat lemia tai, kad Dievas nebeturi nieko bendra su viešuoju gyvenimu ir valstybės pagrindais.
Taip visa tampa logiška ir net kažkiek įtikinama. Iš tikrųjų, ko gražesnio galėtume sau linkėti, jei ne to, kad būtų gerbiama demokratija ir žmogaus teisės? Tačiau čia vis dėlto išnyra klausimas, ar ši laicistinė apšvietos kultūra iš tikro yra kultūra, atrasta kaip galiausiai visuotinė, sudaranti visų žmonių bendrą pagrindą; kultūra, turinti visus pasiekti, net išaugusius skirtingoje istorinėje ir kultūrinėje dirvoje. Ir čia kyla klausimas, ar ji, kaip tokia, iš tikro tobula tiek, kad jai nebe reikia jokių už jos pačios esančių šaknų.