Tik ką šventėme Jėzaus Gimimą ir Rytų išminčių apsilankymą Betliejuje, o šiandien jau švenčiame Jėzaus Krikštą. Evangelistai trisdešimties metų laikotarpį tiesiog peršoka, tarsi jame nebūtų įvykę nieko reikšmingo. Tik evangelistas Lukas pasakoja apie dvylikamečio Jėzaus pasilikimą Jeruzalės šventykloje ir pasakojimo pabaigoje pastebi: „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).
Lengvai galime įsivaizduoti Juozapo ir Marijos šeimos gyvenimą Nazarete. Bręsdamas Jėzus sukiojosi aplink dailidės Juozapo varstotą, paskui su juo dirbo nuo ryto iki vakaro, o šabo dieną, kaip ir visi suaugę izraelitai, lankydavo sinagogą, kur klausėsi Dievo žodžio skaitymo ir aiškinimo. Skaityti ir aiškinti Bibliją turėjo teisę tik trisdešimties metų sulaukę vyrai.
Evangelistai nenurodo tikslesnio laiko, kada prie Jordano pasirodė Jonas Krikštytojas, pradėjęs skelbti apie prisiartinusią Dangaus karalystę; Jėzus tuomet jau buvo trisdešimties metų. Jonas Krikštytojas ragino žmones atsiversti ir išpažįstančius savo nuodėmes krikštijo Jordane. Daugelis atėjusiųjų prie Jordano manė, kad Jonas tikriausiai yra tas lauktasis mesijas, kuris išvaduos Izraelį, bet Jonas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštiju vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 7).
Vieną dieną, kaip eilinis maldininkas, prie Jordano atėjo Jėzus ir paprašė, kad Jonas jį pakrikštytų. Evangelistas Morkus rašo: „Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 10–11).
Jėzus pasikrikštijo ne dėl to, kad būtų turėjęs nuodėmių, kaip kiti, atėję prie Jordano ir prašę, kad Jonas juos pakrikštytų. Jėzaus krikštas ženklino, kad jis pradeda savo misiją, kurios tikslas – visus žmones prikelti iš nuodėmių ir padaryti juos mylimais Dievo vaikais.
JĖZAUS KRIKŠTAS ŽENKLINO, KAD JIS PRADEDA SAVO MISIJĄ, KURIOS TIKSLAS – VISUS ŽMONES PRIKELTI IŠ NUODĖMIŲ IR PADARYTI JUOS MYLIMAIS DIEVO VAIKAIS.
Jonas Krikštytojas Jėzaus asmenyje atpažino būsimąjį Mesiją ir jį pavadino: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Čia, prie Jordano, buvo Jėzaus misijos pradžia, o jos kulminacija įvyks ant Golgotos, kai Jėzus, atsilygindamas Dievo teisingumui už žmonių nuodėmes, prisiims kančią ir mirtį ant kryžiaus.
Jėzaus krikšto metu apsireiškė visi Švč. Trejybės Asmenys: Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileido ant Jėzaus, dangaus Tėvas išreiškė pasigėrėjimą savo mylimu Sūnumi, o Sūnus nuolankiai prašė Jono krikšto.
Atlikęs savo misiją Žemėje, prieš žengdamas į dangų, Jėzus siuntė savo mokinius į pasaulį tęsti jo pradėtos misijos: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
Jėzaus mokiniai, vėliau jų įpėdiniai ištikimai vykdė ir vykdo paliepimą krikštyti ir padaryti Jėzaus mokiniais visų tautų žmones. Šiandien Jėzaus Krikšto šventėje mes dėkojame Dievui už Krikšto malonę, per kurią susivienijame su Dievu ir tampame jo mylimais vaikais, tampame nariais Dievo tautos, keliaujančiais šios žemės keliais į mums pažadėtą amžinąją Tėvynę. Ačiū, Viešpatie, kad mus pasitikai ir priėmei į savo išrinktųjų būrį.