Druskininkų savivaldybės tarybos narys, liberalas

Jau daugiau nei penkiolika metų nepakeičiamas Druskininkų meras šiais savivaldybių tarybų ir merų rinkimais perrinktas dar vienai keturių metų kadencijai vadovauti kurortui. Tačiau šiemet vykusių savivaldos rinkimų naujasis formatas, kuomet meras renkamas tiesiogiai, siunčia pavojaus signalus demokratijai ne tik iš Druskininkų, bet ir iš kitų mažųjų Lietuvos miestų.

Jeigu pažvelgtume į rinkimų rezultatus, pamatytume, kad ne tik kurortuose, Palangoje ar Birštone, įsivyravo vienos partijos dauguma taryboje, bet ir tokiuose niekuo neišsiskiriančiose Lietuvos miestuose kaip Lazdijai, Jonava ar Marijampolė. Ten valdančių koalicijų sudarinėti jau nebus būtina. Po rinkimų tokių savivaldybių ir rajonų per Lietuvą beveik trečdalis.

Pažvelgus į rinkimų rezultatus matome, kad dar nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų nėra buvę, ir noriu tikėti nebus, kuomet viena partija didmiestyje turėtų daugumą. Pagrindinis skirtumas rinkimuose tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir provincijų yra rinkėjų skaičius, todėl didmiesčiuose už savivaldybės administracinių resursų naudojimą svarbesnį vaidmenį vaidina bendrosios tendencijos, kurias formuoja respublikinės žiniasklaidos priemonės. Kitaip tariant, savivaldybės vadovai nėra pajėgūs administracinių resursų pagalba „sukaustyti“ žmonių tarpusavio santykių – tai vienokia ar kitokia forma dabar vyksta mažesniuose miestuose. Kaip bebūtų, bet didmiesčiuose yra atstovaujama daugiau interesų grupių taryboje ir dažniausiai sprendimai nepriklauso nuo vienos partijos ar vieno asmens.

Priešinga situacija matoma mažesniuose miestuose, kur savivaldos įtaka gyventojams yra kur kas reikšmingesnė ir jautresnė, kadangi savivalda vaidina ne tik viešojo subjekto, kaip administratoriaus vaidmenį, tačiau yra ir darbdavys. Esminis skirtumas nuo didmiesčių tas, kad dažnu atveju mažose miestuose – savivaldybė yra didžiausias darbdavys, įskaitant ne tik savivaldybės įstaigas (t.y. mokyklas, darželius, jaunimo, kultūros centrus ir pan.), bet ir savivaldybės įmones.

Šioje vietoje negaliu nepaminėti ydingo Druskininkų pavyzdžio, kuomet savivaldybė, būdama šimtaprocentine UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA“ akcininke, užsiima viešbučių, maitinimo, vandens pramogų, sporto klubo ir net naktinio klubo verslu. Tokiomis aplinkybėmis išties formuojama bloga praktika, kuomet viešosios funkcijos sutapatinamos su verslu. Kad ir iš kurios pusės bežiūrėtum, tokių įmonių „kardinolai“ dažniausiai būna ta pati vietinė valdžia, kuri šiuos resursus gali lengvai naudoti savo įtakai savivaldoje plėsti. Tokių įmonių finansinė veikla viešai nekontroliuojama, nes įsteigus savivaldybės UAB’ą, už finansinę veiklą savivaldybės tarybai neatsiskaitoma, tiek savivaldybės kontrolierius, tiek Valstybės kontrolė realiai nevykdo tokios įmonės kontrolės.

Šiandien įstatymai neveikia taip kaip turėtų, todėl tam būtina sureguliuoti įstatyminę bazę, aiškiai detalizuojant savivaldybių įmonių siekiančių pelno veiklą ir kontrolę. Svarbu užtikrinti, kad prisidengiant viešųjų paslaugų teikimu savivaldybės neužsiimtų verslu, o gautas pelnas būtų naudojamas viešiesiems poreikiams tenkinti. Reiktų diskutuoti, jei verslu užsiimti savivaldybėms negalima, tai galbūt tokia juridinė forma kaip Uždaroji akcinė bendrovė apskritai neleistina, o apsiriboti reiktų ties Viešąja įstaiga ar sukurti naują juridinę formą su aiškia atskaitomybe gyventojams, užtikrinančia skaidrią savivaldybės įmonių veiklą.

Ne mažiau svarbus yra ir savivaldybės vykdomosios valdžios santykis su sprendimus priimančia valdžia. Vienpartinėse savivaldybėse administracijos vadovas, kaip politinio pasitikėjimo asmuo, dažniausiai skiriamas tik tas, kuris lojalus partijai. Ir piramidė važiuoja žemyn tuo pačiu principu. Tik nereikia sau meluoti, kad yra kažkas kitaip. Šis „savų“ principas realiai veikia ir mes matome, kaip yra skiriami vietos klerkai bei kokiai partijai tie žmonės yra lojalūs. Džiugina tai, kad Vilnius jau pradėjo rodyti pavyzdį Lietuvai, kad administracijos vadovas gali būti ne partinės nomenklatūros žmogus, o savo srities žinovas.

Kuomet savivaldybės valdžioje yra tik viena partija, vadinasi tik laiko klausimas, kada bus ir viena tiesa. Nors Konstitucijoje ir numatyta piliečio teisė laisvai rinktis ir nebūti verčiamam priklausyti kokiai nors politinei jėgai, tačiau dažnas mažos savivaldybės gyventojas, suprasdamas to pasirinkimo pasekmes, nesivadovaus vidiniais savo įsitikinimais, o greičiau rinksis jam parankesnį ir lengvesnį kelią, kuris nebus žalingas jam ar jo aplinkai. Reikia pagaliau pripažinti, kad gyvenant vienpartinėje santvarkoje tavo pasirinkimo ir saviraiškos laisvė tampa ribota.

Šiame straipsnyje yra pateikiama autoriaus nuomonė.