Sahakiano koledžo, Konijos mieste, mokinės (1910).
Bernardinai.lt
Armėnų tautos genocidas, prasidėjęs 1915 metais tuometinėje Osmanų imperijoje, laikomas pirmuoju moderniu genocidu XX amžiuje. Skaičiuojama, kad per aštuonerius metus turkai ir jų sąjungininkai nužudė nuo aštuonių šimtų tūkstančių iki pusantro milijono armėnų.
1915-ųjų balandžio 24 dieną tuometiniame Konstantinopolyje buvo suimti ir po trumpo kalinimo nužudyti keli šimtai iškiliausių armėnų bendruomenės Osmanų imperijoje veikėjų – menininkų, žurnalistų, politikų, kilmingųjų. Tai buvo armėnų genocido pradžia. Netrukus imti žudyti Osmanų armijoje tarnavę armėnų kilmės kariškiai ir kiti armėnų vyrai.
Galų gale, kai šalyje beveik nebeliko vyresnių nei 12 metų vyrų, imtasi moterų, vaikų ir senelių. Gegužės mėnesį prasidėjo precedento neturėjusios jų deportacijos į Sirijos dykumą, vadinamieji „mirties žygiai“. Vilkstines reguliariai puldinėjo Osmanų kariuomenės daliniai bei valdžios sukurstytų kurdų ir beduinų, per kurių žemes traukė karavanai, grupės.
Tuometinis JAV ambasadorius Osmanų imperijoje Henris Morgenthau 1918 metais išleistuose memuaruose rašė:
Visa kelionė tapo nuolatinėmis grumtynėmis su gyventojais musulmonais. Žandarų daliniai eidavo priekyje, įspėdami kurdų gentis, kad jų aukos jau artėja. Taip pat apie ilgai lauktą galimybę buvo informuojami ir turkų valstiečiai. Vyriausybė atvėrė netgi kalėjimus, tikėdamasi iš paleistų kalinių, kad su armėnais jie elgsis kaip geri musulmonai. Taigi kiekvienas karavanas turėjo kovoti nesibaigiančiame mūšyje su daugybe priešų: juos lydinčiais žandarais, turkų valstiečiais, kurdų gentimis ir plėšikais. Reikia turėti galvoje, jog beveik visi vyrai, kurie būtų galėję apginti tremtinius, buvo nužudyti anksčiau arba paimti į armiją kaip darbininkai, ir kad iki prasidedant žygiui, iš tremiamųjų buvo sistemingai atimami ginklai… Išvengus vienų pavojų, žmonių laukdavo kiti. Įžengus į musulmonų kaimus, moteris puldavo turkų banditai, prievartaudavo jas, žudydavo, daugelis tų moterų išprotėjo. Tokiomis baisiomis sąlygomis praleidus naktį, tremtiniai, tie, kurie liko gyvi, kitą rytą pradėdavo naują dieną. Žandarų elgesys besitęsiant kelionei darėsi vis nuožmesnis, juos siutino tai, kad dalis lydimųjų tebėra gyvi. Tie, kurie parkrisdavo ant kelių, dažnai būdavo tuoj pat nužudomi durtuvais. Armėnai nuo alkio ir troškulio ėmė mirti šimtais. Netgi kai tremtiniai pasiekdavo upes, žandarai vien dėl to, kad pakankintų, kartais neleisdavo jiems gerti. Karšta dykumos saulė degino varganais drabužiais pridengtus jų kūnus ir basas pėdas, kurios žengiant dykumos smėliu tapdavo tokios žaizdotos, kad žmonės, negalėdami toliau eiti, tūkstančiais krisdavo ant žemės ir mirdavo arba būdavo čia pat, vietoje, nužudomi. Taip per keletą dienų normalių žmonių vilkstinė tapo klupinėjančiais, dulkinais skeletais, godžiai besidairančiais menkiausio kąsnelio maisto, suvalgančiais visas pakeliui pasitaikančias atmatas, einantys iš proto nuo iš visur tykančių žvilgsnių, pripildančių kiekvieną jų egzistencijos valandą siaubo, sirgdami visomis įmanomomis ligomis, lydinčiomis tokias negandas ir nepriteklius, baikštinami budelių rykštėmis, lazdomis ir durtuvais.
Deportacijų metu iš vilkstinių buvo pagrobta tūkstančiai armėnų moterų ir mergaičių. H. Morgenthau rašo, jog iš aštuoniolikos tūkstančių žmonių, tiek jų paprastai keliaudavo vilkstinėje, valdžios nurodytas varganas stovyklas pasiekdavo vos šimtas penkiasdešimt. Jis pažymi, kad tarp jų beveik nebūdavo jaunų moterų… Vienos jų buvo išprievartautos ir nužudytos, kitos – tapusios turkų ir kurdų belaisvėmis.
L. Bilandjian, 17 metų amžiaus, iš Aintabo, Nubarian bibliotekos kolekcija, Paryžius.
Manoma, kad tokių buvo tūkstančiai. Prievarta atverčiamos į islamą, verčiamos pamiršti savo armėniškumą, pažemintos, savo ir savo artimųjų saugumo labui jos ryždavosi priimti svetimą religiją ir tapti musulmonų vyrų žmonomis, tarnaitėmis ar vergėmis.
Vietinių genčių papročiu – jų kaktos būdavo paženklinamos tatuiruotėmis, mat buvo tikima, kad jų turėtojams jos suteikiančios maginių galių. Paprastai ant kaktos ištatuiruodavo smulkius taškelius ir X ženklą, turėjusius savininkei ne tik simboliškai teikti apsaugą, bet ir reprezentuoti naują jos tapatybę.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, įvairios armėnų organizacijos ir užsienio šalių misijos ėmė ieškoti būdų, kaip išgelbėti pagrobtas moteris ir vaikus. Šios gelbėjimo misijos kartais tapdavo plataus masto pavojingomis operacijomis, kurių metu žūdavo ir gelbėtojų, ir gelbėjamųjų. Ypač šioje veikloje nusipelnė danų misionierė Karen Yeppe, kai kurių arabų genčių padedama iki 1928-ųjų išgelbėjusi apie du tūkstančius armėnų moterų ir vaikų.
Prievartą prieš armėnų vaikus, moterų grobimus ir vėlesnes jų gelbėjimo operacijas galima laikyti pačiu tragiškiausiu ir dramatiškiausiu Osmanų imperijos politikų, kuriems vadovavo trys asmenys – vidaus reikalų ministras Mehmedas Talatas, karo ministras Ismailas Enveras ir Karo laivyno ministras Ahmedas Djemalis – organizuoto armėnų tautos genocido epizodu. Anksčiau būtų buvę sunku įsivaizduoti tokio masto ir brutalumo veiksmus prieš civilius gyvetojus. H. Morgenthau:
Patys iškrypėliškiausi nusikaltimai, kuriuos tik gali sugalvoti žmogaus protas, lakiausią vaizduotę rafinuotumu pralenkiantys persekiojimai ir skriaudos tapo šių nelaimingų, ištikimų žmonių kasdiena. Ir aš esu įsitikinęs, kad visoje žmonijos istorijoje nėra buvę tokio baisaus epizodo kaip šis. Praeityje vykusios žudynės, palyginti su tuo, kas ištiko armėnus 1915 metais, atrodo nereikšmingos.
Šiuo žodžius H. Morgenthau parašė 1918-iaisiais. Po 21 metų, 1939-ųjų rugpjūtį, likus savaitei iki karo Lenkijai paskelbimo, Trečiojo Reicho fiureris Adolfas Hitleris ištarė šiuos žodžius: „Mūsų stiprybė – mūsų barbariškumas… Žudykite be pasigailėjimo visus lenkų kilmės ir lenkiškai kalbančius vyrus, moteris ir vaikus.“ Ir pabaigė savo kalbą retoriškai klausdamas: „Galų gale, kas šiandien dar prisimena armėnų sunaikinimą?“
Laimė, šis retorinis A. Hitlerio klausimas šiandien galėtų „nuskambėti“ nebent Turkijoje, iki šiol neigiančioje armėnų genocidą, vykusį tuometinėje Osmanų imperijoje 1915–1923 metais.
Zigmas Vitkus
Šaltiniai:
Adam Jones. A Comprehensive introduction;
The Armenian genocide museum-institute;
www.gendercide.org