Veidaknygė
Daugelis Daukanto aikštės trubadūrų aiškina žmonėms, kad privilegijų Seimo nariams ir jų vadovams atšaukimas yra niekinis. Dabar jie trimituoja savo panieką ir tyčiojasi iš šių Seimo sprendimų per visus informacinius kanalus ir ypatingai – per visuomeninį retransliuotoją. (Koks pavadinimas! Jūs tik įsigilinkite į jo esmę – smagiai pasijuoksite.)
Sutinku su jais ta prasme, kad rimtų problemų šalyje šie sprendimai neišspręs: imigrantų nesugrąžins, atlyginimų nesukels, darbų neduos, pensijų nepadidins. Tikrai taip. Tikra tiesa.
Tačiau privilegijų atšaukimas yra didis dalykas. Dėl privilegijų atšaukimo revoliucijos vyko. Privilegijos yra nekas kitas kaip užslėpta korupcija, užslėptas ir įteisintas valstybės turto vogimas. Sovietiniais laikais komunistų partijos ir sovietinio valstybės aparato elitas gyveno kaip inkstai taukuose, nes jie turėjo privilegijų: kiekvienam po automobilį, po vairuotoją-tarną, po butą ir po vilą ant ežero kranto, atskiros, tik jiems skirtos specializuotos parduotuvės, gydymo įstaigos, kelialapiai ir t. t., ir pan. Privilegijos gimdo vadinamąjį visuomenės elitą, kuris yra truputį aukščiau pakilęs virš kitų žmonių, nes tik jis naudojasi tik jam skirtomis privilegijomis. Privilegijos gimdo ir vadinamojo visuomenės elito požiūrį į visuomenę kaip runkelius, netikėlius, nesubrendėlius, elitui patarnauti skirtus darbininkus.
Ne tik privilegijas reikia naikinti, bet net ir jų norą – bet kokią užuomazgą, atsiradusią biurokratų ar politikų galvose, reikia ištrinti, kad tik nepradėtų jų įgyvendinti ir neprigalvotų jų daugiau, nes jei atsiranda nors viena privilegija, tai ji būtinai pagamins nors vieną privilegijuotą asmenį – „elitą“.
Taigi atrodo paprastas klausimas, bet pažiūrėjus giliau, supranti, kad jis yra vienas iš esminių.