Kastytis Braziulis. Ar saugumas turi teisę slapta kištis į visuomeninių organizacijų veiklą?

Valdžios saugumo struktūros kartais renka informaciją apie visuomenines organizacijas, pasitelkdamos slaptuosius agentus. Ar galima tai pateisinti? Prieš pateikdamas savo nuomonę šiuo klausimu, paaiškinsiu kelias sąvokas taip, kaip aš jas suprantu.

Valdžios saugumo struktūros. Kalbėdamas apie jas, turiu omeny tarnybas, kurios pagal Kriminalinės žvalgybos ir Žvalgybos įstatymus turi teisę vykdyti slaptą žmonių ir organizacijų sekimą, rinkti apie juos informaciją, kištis į jų gyvenimus bei veiklą. Tokių tarnybų Lietuvoje yra aštuonios.

Visuomeninės organizacijos. Tai grupė žmonių, kurie susibūrė bendram darbui. Yra išsikėlę tikslus ir jų bendrai siekia. Jie yra nepriklausomi nuo valdžios. Jų veikla nėra finansuojama valstybės biudžeto pinigais. Jie veikia savarankiškai. Kuo daugiau valstybėje nepriklausomų, aktyvių ir įtakingų visuomeninių organizacijų, tuo didesnėje toje valstybėje yra demokratija.

Agentas ir jo veikla. Agentas yra vienas iš jūsų. Jūs dirbate organizacijoje, turite nemažai bendradarbių. Vykdote jums priskirtas funkcijas, sprendžiate uždavinius. Agentas dirba kartu su jumis ir yra jūsų kolega su tokiomis pat funkcijomis, įsipareigojimais ir teisėmis. Tačiau šis jūsų kolega agentas turi papildomų slaptų užduočių, kurias vykdo ir nuo jūsų slepia. Jos nėra žinomos nei jums, nei bendradarbiams, nei vadovams, nei agento artimiesiems. Jis dirba valdžiai. Jam vadovauja valstybės saugumo struktūros ir dažniausiai agentui už darbą, už atliktas užduotis yra mokamas atlyginimas.

Kaip agentai tampa visuomeninių organizacijų nariais?

Pirmas kelias: jį užverbuoja. Organizacijos narys dirba, dirba organizacijoje. Yra aktyvus, pažįsta pagrindinius organizacijos vadovus, bendrauja su jais, turi autoritetą ir įtaką. Vieną dieną saugumietis, radęs keliuką į nario silpnybes ar turimas problemas, jį užverbuoja, apmoko, instruktuoja ir išsiunčia dirbti – rinkti informaciją apie organizaciją. Kiekvienas žmogus turi mygtuką, kurį paspaudus jis tampa jums pavaldus. Tik reikia gebėti rasti mygtuką ir gebėti jį paspausti.

Antras kelias: agentą infiltruoja į organizaciją. Jis jau yra užverbuotas ir apmokytas laikytis konspiracijos, rinkti informaciją, daryti įtaką agentas. Jis išreiškia norą tapti organizacijos nariu ir juo tampa. Jei atsiranda įstojimo į organizaciją kliūčių, tai jas išsprendžia, juk už jo stovi visa saugumo struktūra su milžinišku biudžetu. Kartais, kai organizacijoje yra ne vienas agentas, tai jie vienas kitą traukia, padeda tapti nariu, daryti karjerą, prieiti prie svarbių asmenų, dalyvauti posėdžiuose.

Trečias kelias: organizacijos nariu tampa ne slaptas agentas, o slaptas etatinis represinės struktūros darbuotojas. Jis tikrovėje yra policijos ar saugumo pareigūnas, turi laipsnį, gauna nuolatinį atlyginimą, socialinį paketą, eina stažas, tačiau jis dėl akių dirba kokioje nors įmonėje vadybininku, ar administratoriumi. Taigi jis tampa organizacijos nariu ir kai juo tampa, tai pradeda dirbti ne tik organizacijai, bet ir saugumui.

Didžiojoje Britanijoje vyko garsiai viešumoje nuskambėjęs tyrimas dėl tokių slaptų pareigūnų veiklos visuomeninėse organizacijose. Jie ilgus metus kitais vardais ir pavardėmis dirbo šiose organizacijose, dalyvavo jų veikloje, tačiau tuo pačiu metu vykdė slaptas policijos užduotis. Jie nėra supermenai. Jie yra paprasti žmonės, patys turi silpnybių ir visko iš anksto numatyti ir suvaldyti negali.

Kelios moterys kreipėsi į teismą reikalaudamos kompensacijos iš slapto policijos pareigūno. Mat jis, būdamas slaptu policijos pareigūnu, aktyviai dirbo vienoje organizacijoje kitu vardu ir pavarde. Jo silpnybė – moterys. Neatsispyrė jų grožiui, aistrai ir vilionėms. Vienu metu užmezgė kelis meilės romanus. Viena iš jų pagimdė. Vieną dieną jis dingo kaip į vandenį. Kontaktai ištrinti. Telefonu neatsiliepia.

Gyvenamoji vieta tuščia. Pradėjus keliems metams viena moteris netikėtai jį atpažino, surinko informaciją ir sužinojo, kad jo vardas ir pavardė yra kita, kad jis seniai turi šeimą, kad yra policijos pareigūnas, kuris tuo metu vykdė slaptą užduotį. Apie jį sužinojo kitos, suviliotos ir apgautos organizacijos narės. Jos kreipėsi į teismą. Panašus atvejis buvo Didžiosios Britanijos istorijoje. Palikta nežinomybėje moteris, pagimdžiusi slapto policijos pareigūno kūdikį, prisiteisė iš policijos 400 tūkst. svarų sterlingų kompensacijos.

Agentai, veikdami visuomeninėse organizacijose, gali vykdyti šias užduotis:

– Rinkti informaciją apie organizaciją, jos vadus, narius, planus, organizuojamus renginius, ryšius su kitomis organizacijomis, jos finansinius rėmėjus, bendradarbiavimą su užsienio piliečiais.
– Daryti įtaką vadovų priimamiems sprendimams, teikti vadovams dezinformaciją, manipuliuoti jais, įrodinėti savo tiesas. Kartais agentai patys tampa vadovais. Tuomet priima sprendimus, palankius ne profsąjungai ir jos nariams, bet valdžiai.
– Griauti organizacijos darbą iš vidaus. Agentai gali trukdyti priimti sprendimus, nevykdyti užduočių, vilkinti darbus, sabotuoti, kelti intrigas, skleisti gandus ir skaldyti organizaciją iš vidaus. Žodžiu, daryti viską, kad organizacija prarastų reputaciją, žmonių pasitikėjimą ir išnyktų arba taptų neveiksminga ir neįtakinga.

Sovietiniais laikais KGB siekdavo į visuomenines organizacijas infiltruoti kuo daugiau agentų. Į organizacijos vidų patekęs vienas agentas po truputį pritraukdavo kitus agentus, tada visi kartu išstumdavo iš organizacijos vadovaujančių postų KGB nepalankius asmenis. Sėkmingos operacijos metu KGB faktiškai perimdavo organizacijos valdymą. KGB agentai pradėdavo dominuoti tarp organizacijos vadovų. Jie priimdavo sprendimus ir spręsdavo, kaip turi veikti organizacija, kokius žmones priimti į darbą, kokius uždavinius spręsti.

Valdžios represinių struktūrų informacijos rinkimą apie visuomenines organizacijas slaptų agentų pagalba būtų galima pateisinti, jeigu valdžia, naudodama agentūrą, kovotų su nusikaltėliais ir nusikaltėlių grupuotėmis. Jeigu agento paskirtis organizacijoje būtų ieškoti nusikaltėlių, kurie daro ar ruošiasi daryti nusikaltimus, surasti juos ir neutralizuoti jų veiklą, tai toks agento darbas yra priimtinas. Kovoti su nusikaltėliais, kurie kelia pavojų žmonėms, jų sukurtai santvarkai yra visuomenei naudingas darbas.

Tačiau jei valstybėje įstatymai, reglamentuojantys represinių struktūrų veiklą, yra painūs, bendro pobūdžio, sunkiai suprantami arba jų yra nesilaikoma, tai tuomet valdžios slaptas kišimasis į visuomenines organizacijas yra nepriimtinas, nes valdžia turėdama efektyvų įrankį – slaptus agentus – gali juos nukreipti ne kovai su nusikaltėliais, o kovai su jų asmeniniais, politiniais priešininkais, opozicija, kitaip mąstančiais. Kai į teisėtą politinę, visuomeninę veiklą pradeda kištis represinės struktūros ir nurodinėti ką ir kaip daryti, prasideda visokiausi iškrypimai, kurie su demokratija, laisve ir nepriklausomybe nieko bendro neturi.

Sako, pasitikėk valdžia, juk ji lietuviška, sava ir nepriklausoma. Valio, džiaugiuosi tuo, kad esame laisvi nuo ruso įtakos ir pinigų. Valdžia pasitikėti reikia ir netgi yra būtina, tačiau nepriklausomos visuomeninės organizacijos privalo turėti efektyvius kontrolės įrankius ir kontroliuoti valdžios veiklą.

Žmogus iš prigimties yra silpnas. Kai jis gauna didelę valdžia, pajuntą jos skonį, tai dažnai neatsispiria įvairioms visuomenei kenčiančioms, o jam naudingoms pagundoms. Kai jis lieka vienas su savo problemomis, tai tampa itin pažeidžiamas. Įkalbėti, įtikinti ar priversti valdžios konkretų žmogų priimti visuomenei nenaudingus sprendimus nėra sudėtinga. Štai todėl turi dominuoti ne konkretaus aukšto valdininko ar įtakingo politiko valia, o Įstatymo galia.