Alfa.lt
„Už valandos ar dviejų jis atbėga visas raudonas, kas čia, jinai visai ten maždaug…“ Įrašo stenograma. Galimai kalbasi du nepriklausomos ir laisvos Lietuvos Respublikos teisėjai. „1 vyras: Nuėjo tos kalbos, kad gavai užduotį dusint šituos.“
Demokratinėse šalyse galioja įstatymai. Teisėjai, teisėsaugos pareigūnai, politikai ir valdininkai vadovaujasi įstatymų reikalavimais. Kartais egzistuoja telefoninė teisė. Tai reiškiasi, kad visi visuomenės nariai yra lygūs, tačiau yra lygesnių. Aukščiausios valdžios atstovai paprašo teisėsaugos ar teismų atstovų skirti didesnį dėmesį ar užmerkti akis prieš vieną, kitą bylą.
Nedemokratinėse šalyse įstatymai yra, tačiau jie negalioja. Galioja visagalis žodis – „DUSINTI“. Aukščiausios valdžios atstovai nurodo teisėsaugai ir teismams dusinti atskirus visuomenės narius, šeimas ar ištisas grupes. Kartais, kai valdytojai įsisiautėja ir dusinamiesiems nėra kur bėgti, prasideda genocidas, koncentracijos stovyklų kūrimas, psichuškės ir kiti „smagūs“ dalykai.
Sovietiniais laikais vienintelė ir nepakartojama partija nurodydavo KGB dusinti kitaip mąstančius piliečius. Kai KGB negalėdavo žmogui nieko padaryti, prie nieko prikibti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tai pradėdavo jį, jo šeimą ir aplinkinius dusinti. Tikdavo visos priemonės, kurios padėdavo dusinti. Žmogus, jo veiksmai, pasisakymai ir, kartais, net mintys buvo griežtai kontroliuojami, sekami, fiksuojami ir dokumentuojami. Kadangi visi mes esame tik žmonės, o ne dievai, tai kartais pažeidžiame įstatymus. Iš darbo važiuodami automobiliu namo viršijame greitį. Kartais pakeiksnojame valdžią, o privačiame pokalbyje nemylimus politikus išvadiname visokiais negražiais žodžiais. Jeigu KGB nerasdavo prie ko prisikabinti, tai jie išprovokuodavo žmogų pažeisti įstatymą. Provokuoti jie mokėjo. O kai žmogelis pažeisdavo, tai tuomet įsijungdavo visa sovietinė teisingumo sistema. Žiniasklaida menkindavo, žemindavo ir rodydavo kitiems žmonės, koks esate negerietis. Darbo kolektyvas viešai smerkdavo. Teisėsauga pradėdavo begalę tyrimų. Dėl pasisakymų, dėl parašymų, dėl pikto žvilgsnio, dėl vėlavimo į darbą, dėl greičio viršijimo. Nesvarbu dėl ko. Svarbiausia pradėti ir tirti. Svarbiausia dusinti. Teismai būdavo itin griežti. Jie apribodavo žmogaus laisves. Liepdavo gyventi tik tam tikrose vietovėse, neleisdavo lankytis tam tikrose vietose, drausdavo bendrauti su tam tikrais žmonėmis. Nepaklusnų žmogų uždarydavo į cypę. Nors trumpam, tačiau išsilavinusiam žmogui, inteligentui tai būdavo didelis smūgis. Cypė būdavo ne paprasta, o ypatinga. Joje kartu su nepaklusniuoju atsidurdavo keletas kriminalinių elementų, be smegenų, be moralės, tik su garantija, kad jų nebaus, kad jiems atleis anksčiau padarytus nusikaltimus ar duos cigarečių ir leis parūkyti už… Na, o jeigu ir tai nepadėdavo, tai žmogelį siųsdavo į psichuškę ir darydavo psichu. Jei prieštarauji, tai nesveikas, ligonis esi. Pažiūrėk, kaip gražu pas mus. Visi šypsosi iš laimės, džiaugsmo ir laisvės. O tu prisigalvoji visokių nesąmonių.
Taip buvo anksčiau – sovietiniais laikais. Kai komunistų partija, KGB ir kriminalas veikė išvien – dusino. Atrodė, kad visiems, visiems laikams atsisveikinome su tokia padėtimi. Atrodė, kad KGB nesutryptų, nesumenkintų, nepažemintų, nepalaužtų tokių žmonių kaip sovietiniai disidentai: N. Sadūnaitė, A. Patackas, A. Terleckas. Ir kiti laikai, ir kovos baigėsi. Atrodė, kad gyvename sudėtingą ir sunkų laikotarpį, bet esame kartu, esame laisvi ir nepriklausomi, siekiame bendrų tikslų, stengiamės būti sąžiningi ir teisingi, kuriame savo valstybę, valstybę savo vaikams, anūkams…
Tačiau… žmonės bėga iš Lietuvos. Žmonės bijosi Lietuvos. Sovietiniai disidentai tapo laisvos ir nepriklausomos šalies disidentais. Jie viešai išvadinti stribais. Tačiau…
2013 metai. Lietuva. Kalbasi teisėjai. „Nuėjo tos kalbos, kad gavai užduotį dusint šituos.“ Pabaiga.