Politikai svarsto, ką daryti su specialiųjų tarnybų slaptosiomis pažymomis?
Iškilo problema. Specialiosios tarnybos, įtakingų asmenų nurodymu, parašo pažymą apie asmenį, kuris kandidatuoja į svarbų valstybės postą. Įtakingi asmenys nenori, kad šis asmuo patektų į šį postą, nes ne jų žmogus, o gal nepatinka žmogaus veidas, o gal… Priežasčių gali būti labai daug.
Specialiosios tarnybos parašo pažymą, ją įslaptina ir, nuvežę į Prezidentūrą, Vyriausybę ar Seimą, duoda paskaityti svarbiems žmonėms. Šie svarbūs žmonės patys ar per savo padėjėjus ar pažįstamus žurnalistus puola skleisti informaciją: „Oi, oi, oi. Baisu, labai baisu. Toks baisus žmogus negali užimti tokio svarbaus posto“.
Žurnalistai ištrimituoja visam pasauliui apie baisų žmogų ir jo baisius poelgius, veiksmus, kurie neva yra aprašyti specialiųjų tarnybų slaptojoje pažymoje. Žmogelį išbraukia iš kandidatų sąrašo, dar papildomai apdergia spaudoje. Jo karjera baigiasi didele gėda.
Ką daryti su specialiųjų tarnybų slaptosiomis pažymomis?
Pirmasis variantas. Jeigu slaptosios pažymos lemia žmonių likimus, gadina jiems karjeras, pridaro jiems materialinių nuostolių, sugadina jų reputaciją, tai tos slaptos pažymos turėtų būti paviešintos, o žmogus, apie kurį ten yra prirašyta, turi turėti teisę kreiptis į teismą ir apginti savo garbę bei teises. Negali demokratinėje valstybėje būti tokių dalykų kaip pasakymas: „Tu esi kaltas“. Klausi, o kur įrodymai? O ką aš blogo padariau? Atsako: „Apie tai kalbėti negalime, nes informacija yra įslaptinta“.
Jeigu teismas, išnagrinėjęs žmogaus skundą, pripažįsta, kad specialiųjų tarnybų informacija, kurios pagrindu žmogus nebuvo paskirtas pareigose, yra niekinė, nepakankama, nepatikrinta ar neobjektyvi, tai specialiosios tarnybos privalo žmogui kompensuoti patirtą moralinę ir materialinę žalą.
Jeigu teismas nustatė, kad specialiųjų tarnybų informacija, kurios pagrindu žmogus nebuvo paskirtas į pareigas ar jas prarado, yra gandų lygmens, iškreipta, tai teismas šią informaciją privalo perduoti prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui pradėti dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Būtų išsiaiškinta, kas ir dėl kokių priežasčių teikė iškreiptą informaciją svarbiems valstybės vadovams.
Žmogus turi turėti teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, kokiais veiksmais ir kokius įstatymus jis pažeidė ar kokie jo konkretūs veiksmai yra amoralūs ir jis turi turėti teisę apsiginti, jei ši informacija yra klaidinga.
Antras variantas. Slaptosios tarnybos turi teisę teikti valstybės vadovams slaptą informaciją apie asmenis, kurie kandidatuoja į aukštus valstybės postus, ir jos turi teisę šios informacijos neišslaptinti. Pačios tarnybos sprendžia, ar išslaptinti informaciją ar ne. Kodėl? Todėl, kad joms reikia apsaugoti savo šaltinius (agentūrą) ar kitus informacijos rinkimo būdus, kurie gali paaiškėti, jei informacija bus išslaptinta. Tik jos – slaptosios tarnybos – žino, kurią informaciją galima išslaptinti, o kurią – ne.
Šiame argumente yra dalis racijos. Jį galima priimti kaip rimtą, tačiau… Specialiosios tarnybos, turėdamos galimybę pačios spręsti, kokią informaciją viešinti, o kokią – ne, gali pradėti piktnaudžiauti tarnyba. Tai yra slaptose pažymose rašyti vėjus, teikti faktus, neatitinkančius tikrovės, akivaizdžiai meluoti ir niekas jų už tai nenubaus. Jos veiks nebaudžiamos, kadangi jos žinos, kad jų slapta pažyma ir joje esantis turinys niekada netaps ginčo objektu teisme ir joms niekada nereikės įrodinėti teisėjui, ar pažymoje esanti informacija yra tikra. Ši nuostata, apie kurią dabar rašau, jau dabar egzistuoja. Slaptosios tarnybos ja naudojasi ir jau ne vieną sykį piktnaudžiavo šia galimybe.
Taigi turi būti priimtas pirmas variantas, kai žmogus ir jo teisės yra iškeliamos aukščiau slaptųjų tarnybų teisių įslaptinti savo darbą.