Konstitucijoje yra parašyta, kad niekas neturi teisės rinkti informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą, išskyrus teismo leidimu. Taip pat yra parašyta, kad niekas neturi teisės kištis į žmogaus privatų gyvenimą, išskyrus teismo leidimu. Mes už ją balsavome. Konstitucija yra mūsų.
Anksčiau buvo Operatyvinės veiklos įstatymas, kuris reglamentavo visų teisėsaugos struktūrų veiklą. Jame buvo parašyta,kad operatyvinės veiklos metu surinkta informacija yra valstybės paslaptis ir ji gali būti išslaptinta tik vienu atveju, t.y. kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Logiška ir suprantama, nes jei pareigūnas pradėjo slaptą tyrimą dėl asmens konkrečios nusikalstamos veikos, tai jis privalo rinkti informaciją tik apie šią nusikalstamą veiklą, ją fiksuoti, dokumentuoti, o kai surenka visus įrodymus, naudodamas ypatingus sekimo metodus – klausosi telefoninių pokalbių, naudoja „blakes“, fiziškai seka, stebi veiklą internete, – tai pradeda ikiteisminį tyrimą ir operatyvinės veiklos metu surinktus įrodymus išslaptina ir atiduota prokurorui, kuris tiria bylą. Pareigūnas neturi teisės tik stebėti, kaip žmogus gyvena, su kuo bendrauja, kokį vyną geria, kokias moteris myli. Tai yra ne pareigūno reikalas.
Viskas buvo gerai. Žmogaus teisės ir laisvės buvo apgintos. Tačiau įvyko vienas įvykis, kurio metu valdžia suprato kokia yra galinga operatyvinė informacija ir kaip ją sėkmingai galima panaudoti konkurencinėje kovoje.
Prezidento Rolando Pakso apkaltos metu visi klausėme prezidento ir jo aplinkos žmonių pokalbių telefonu per televiziją, radiją, skaitėme naujienų portaluose, dienraščiuose. Visa Lietuva aptarinėjo Lietuvos prezidento privačius pokalbius su savo draugais, pažįstamais ir kitais asmenimis. Juokėsi iš jo pasakytų žodžių, frazių ar minčių. Tai buvo šiurkštus įstatymų pažeidimas. Tai buvo šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas, nes tuo metu įstatymas draudė operatyvinėms tarnyboms išslaptinti informaciją ir ją naudoti ne ikiteisminiam tyrimui vykdyti, o kitiems tikslams.
Valdžia susidūrė su problema. Ji puikiai suprato, kad yra pažeidinėjamas įstatymas, žmogaus teisės ir laisvės, ir ji taip pat puikiai žinojo, kad dėl šių pažeidinėjimų niekas jos – valdžios – atsakomybėn nepatrauks.
Tačiau kaip elgtis ateity? Juk negali visuomet pažeisti įstatymų? Šie pažeidimai gali nukeliauti į Strasbūrą, Žmogaus Teisių Teismą ir gali kilti problemų. Be to, negražu – juk esame demokratinė šalis.
Palikti galioti įstatymus, kurie galiojo iki R. Pakso apkaltos ir vėliau, kai jie buvo pažeisti, valdžia nenorėjo, nes jie suvokė, kokią naudą galima gauti iš operatyvinės informacijos. Taigi valdžia nusprendė keisti įstatymus.
2012 m. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaujamas konservatorių partijos, priėmė Kriminalinės žvalgybos įstatymą, kuriame numatė, kad operatyvinės veiklos metu surinktą informaciją būtų galima panaudoti ne tik ikiteisminiam tyrimui vykdyti, bet ir kitais atvejais, pavyzdžiui, kai yra atliekami drausminiai nusižengimai, kai yra atliekamas tarnybinis patikrinimas.
Valdžiai tokios įstatymo pataisos yra itin naudingos, nes jas teisėtai galima panaudoti valdžiai naudingiems dalykams: kovoje su konkurentais arba siekiant nuversti asmenį, kuris užima aukštas pareigas, bet yra nesavas, arba manipuliuojant žmonėmis prieš rinkimus, arba tiesiogiai kalbantis su oponentu (Seimo nariu): jei tu man nedirbsi, jei balsuosi ne taip, kaip man reikia, tai aš prieš tave panaudosiu štai tokią STT ar VSD surinktą operatyvinę informaciją. Ir oponentas nuleidžia galvą, pradeda ja linksėti ir išeina iš pastato visas drebėdamas, ir dreba dar kelias dienas.
Viskas tapo teisėta – pagal įstatymus, tačiau neteisinga. Lietuvos pilietis prarado teises ir laisves, kurios yra numatytos Konstitucijoje ir už kurias balsavo dauguma piliečių. Be to, Kriminalinės žvalgybos įstatyme yra nuostatų, prieštaraujančių Konstitucijai. Apie jas žino Seimo nariai, bet jų nekeičia, nes jiems taip yra naudinga arba jie bijosi.
Taigi dabar viešojoje erdvėje visi galime susipažinti su kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija apie žmogaus privatų gyvenimą. Aišku, jeigu tokį leidimą duoda ta pati valdžia.
Turiu pasiūlymą. Jei kriminalinės žvalgybos pareigūnai, klausydamiesi žmogaus telefoninių pokalbių sužino, kad žmogus yra neištikimas savo žmonai (vyrui), tai siūlau šią informaciją išslaptinti, perduoti ją išduotam žmogui, kad jis ją galėtų panaudoti teisme skyrybų metu. Juk neištikimybė yra baisi nuodėmė.
Ir dar siūlau: jeigu žmogus važiuoja automobiliu ir kalba telefonu, o pareigūnas, klausydamas telefoninių pokalbių, tai užfiksuoja, tai tokią informaciją perduoti policijai, kad žmogus būtų nubaustas už administracinių teisių pažeidimą.
Ir dar siūlau: kovai su nusikaltimais – vagystėmis, sukčiavimu, plėšikavimu ir kitais – į gatves išvesti Lietuvos ir NATO organizacijos karius, kad prižiūrėtų tvarką. Vaikščiotų gatvėmis, dokumentus tikrintų, į butus užeitų pažiūrėti, ar viskas yra gerai, ar niekas nesikeikia, ar negeria alkoholinių gėrimų, ar namo laiptinėse, buto balkonuose nerūko. Tvarka būtų.
Ir dar…
Ir taip be galo ir be krašto.