Ar žurnalistai gali būti objektyvūs ir nešališki? Atsakau: ne, jokiais būdais negali. Tas, kas tvirtina atvirkščiai, tas arba tvirtina nesuprasdamas reikalo esmės, arba tvirtina sąmoningai siekdamas iššaukti ginčą.
Žurnalistai negali būti objektyvūs dėl įvairių priežasčių. Jų gali būti tiek daug, kad mums net neverta jų visų aprašyti. Paminėsiu tik kelias, mano galva, svarbiausias.
Patys pagalvokite, kaip žurnalistas, dirbdamas, pvz., „Lietuvos ryte“, neigiamai rašytų apie „Lietuvos ryto“ bendroves, savininkus, kritikuotų jų sprendimus. Žurnalistas galėtų parašyti tokį straipsnį, tačiau šį straipsnį perskaitytų tik redaktorius ir jis būtų išmestas tiesiai į šiukšlių dėžę, o žurnalistas išvarytas pro redakcijos duris į gatvę. Tai yra suprantama ir tai yra žmoniška. Nejaugi kąsi ranką, kuri tave maitina ir nuo kurios priklauso tavo dabartinės pajamos? Tokia yra realybė ir žmonės su ja skaitosi.
Patys pagalvokite, kaip žurnalistas, būdamas itin religingas, rašytų ateistinius straipsnius, įtikinėtų žmones, kad Dievo nėra, kad religija yra išgalvota tik tam, kad žmones būtų lengviau pavergti, kad jos reikia atsisakyti. Neįsivaizduojama situacija net mintyse. Taigi žurnalistas nerašys straipsnių, kurie prieštaraus jo įsitikinimams.
Patys pagalvokite, kaip žurnalistas, dirbdamas politinės partijos naujienų portale, rašytų neigiamus straipsnius apie šią partiją, jos lyderius bei jų priimamus sprendimus, kritikuotų juos, smerktų ir formuotų neigiamą žmonių nuomonę apie juos. Logikos jokios nėra. Niekas žurnalistui pinigų nemokėtų už tokį kenksmingą darbą. Ir tai yra suprantama. Jeigu tu dirbi pas mus, atstovauji mūsų partijos interesams, tai tu privalai tikėti mūsų vykdoma politika ir ją skleisti žmonėms, rodyti kaip geriausią sprendimą, geriausią politinę partiją, o ne menkinti ir smerkti ją.
Taigi galime daryti dar kartelį išvadą, kad žurnalistas negali būti objektyvus visose srityse. Jis yra priklausomas nuo savo įsitikinimų, išsilavinimo lygmens, gyvenimo būdo, draugų rato, bendrovės, kurioje dirba, savininkų ir vadovų valios.
Kokia yra išeitis?
Visuomenėje, paimkime Lietuvos visuomenę, laikraščius, naujienų portalus, televizijas valdo skirtingos politinės, verslo, visuomeninės jėgos. Konservatoriai turi savo naujienų portalą, per kurį skleidžia savo idėjas. Liberalai turi savo. Verslo grupės turi savo televizijas, žurnalus. Visuomeninės organizacijos turi savo. Kiekviena visuomenėje stipri, įtakinga žmonių grupė turi savo žinių kanalus, per kuriuos skleidžia jos interesus atitinkančią informaciją, formuoja jiems palankią žmonių nuomonę. Kiekvienas taip daro pagal savo sugebėjimus bei finansinį pajėgumą. Jeigu aš, kaip atskiras žmogus, noriu sužinoti skirtingas nuomones vienu ir tuo pačiu klausimu, tai nusiperku kelis skirtingus laikraščius, kurie atstovauja skirtingiems interesams, ir perskaitau juos ir jų nuomonę apie mane dominantį klausimą. Aš gaunu informaciją iš skirtingų šaltinių, skirtingų pozicijų ir pats vertinu mane dominantį klausimą iš savo interesų pusės.
Jeigu taip būtų, tai būtų labai gerai. Tačiau yra labai rimta problema. Mūsų visi skirtingi žinių kanalai yra priklausomi nuo vieno finansinio šaltinio. Atimk iš jų tą šaltinį ir žiniasklaidos priemonė bankrutuos arba ji gyvuos, tačiau nei pelno savininkams duos, nei skaitytojų pritrauks iki tokio lygio, kad gautų pakankamai reklaminių užsakymų. Mūsų žinių kanalai susiduria su finansų stoka.
Jų išsigelbėjimas yra vienintelis didelis finansinis šaltinis – valstybė su savo neišsenkamu biudžetu ir visos nuo jos priklausomos valstybės įmonės (energetika, transportas, finansai ir t.t.) su savo biudžetais. Mūsų žinių kanalai nuolat kovoja dėl valstybės ir valstybės įmonių užsakymų. Ir viskas būtų gerai, jei ši kova vyktų sąžiningai, pagal visiems priimtinas taisykles. Tačiau taip nėra.
O yra taip, kad šį milžinišką finansinį srautą šiuo metu valdo ir kontroliuoja prezidentinė įtakos grupė. Ji nukreipia finansus į jai parankius žinių kanalus. Šie žinių kanalai rašo finansų nukreipėjams palankius straipsnius. Jeigu jie pradėtų kritikuoti šios grupės veiksmus, rašyti jiems nepalankius ir kenksmingus straipsnius, tai įtakos grupė kaip mat nutrauktų kontraktus, o žiniasklaidos priemonė patirtų didelių nuostolių, įmonės vadovai būtų atleisti iš darbų, nes nesugebėjo tinkamai vadovauti, žurnalistai gautų mažus atlyginimus arba jų visai negautų, nes nebūtų, iš ko mokėti. Žodžiu, bankrotas arba nuostolingas darbas.
Ar yra išeitis?
Taip ji yra. Įstatymu sureglamentuoti šią sritį taip, kad didžiausi, nepriklausomai, kas yra jų savininkai, šalies žinių kanalai iš valstybės bei pagrindinių valstybės įmonių gautų užsakymų po lygiai. Įstatymas įpareigotų šį finansinį pyragą padalinti visiems po lygiai, nepriklausomai nuo to, kas ką kritikuoja ir kokius straipsnius rašo. Idėja būtų tokia, o detales politikai kartu su teisininkais bei visuomenės atstovais galėtų apkalbėti ir nustatyti atskirai.
Jei įtakos grupės įgauna tiek galių, kad pradeda valdyti finansinius srautus, o per juos formuoti visuomenei jiems palankią nuomonę, tai tuomet tiesiog yra privalu sudaryti tokias sąlygas valstybėje, kad nė viena įtakos grupė negalėtų per finansinius srautus kontroliuoti žiniasklaidos. Visuomenė privalo įsikišti ir įstatymu išlaisvinti mūsų žiniasklaidą nuo priklausomybės nuo valstybės ir valstybės įmonių biudžetų.
Na, o kol kas Lietuvos pagrindiniai žinių kanalai rašys taip, kaip reikia prezidentinės įtakos grupei, nes žiniasklaidos priemonių savininkai bei vadovai norės gauti ir išlaikyti jau turimus valstybės bei valstybių įmonių milijoninius užsakymus.