Vakar Seime, kaip L.Brežnevo laikais – be diskusijų, be ginčų, su pratęstais plojimais bei pergalingais opozicijos ir pozicijos narių apsikabinimais, visi Seimo nariai vieningai pritarė naujai smurto sąvokai: nors ši sąvoka jau buvo apibrėžta, bet parlamentarai ją išplėtė.
Tikriausiai visi matėte per televiziją reklamą, kurioje mūsų prezidentė diriguoja Lietuvos orkestrui. Vakar matėte, kaip šis dirigavimas vyksta realiai. Pasisakyme noriu kalbėti ne apie dirigavimą ir ne apie sąvoką, o apie tai, kas įvyko vakar Seime. O įvyko štai kas.
Susikirto skirtingi požiūriai, skirtingos ideologijos. Pabandysiu jas jums paaiškinti taip, kaip aš jas suprantu.
Yra ideologija, kurios pamatu tampa individas, atskiras žmogus su savo teisėmis, laisvėmis. Žmogus yra viso ko pamatas ir ant šio pagrindo yra statomas visas visuomenės namelis. Nėra jokių šeimų, nėra šeimos intereso. Yra vyras, moteris, vaikas. Tiesa, vyras vakarais gali tapti moterimi, moteris – vyru, o vaikai – kuo tik nori. Jie turi tokią teisę, nes jų noras šioje ideologijoje yra esmių esmė. Greitai pamatysite, kaip Seimo nariai vieningai priima įstatymus, įtvirtinančius partnerystę, santuoką tarp vienos lyties asmenų ir t.t. Žodžiu, atskiro žmogaus interesui privalo paklusti bendruomenės, visuomenės interesas.
Yra ideologija, kurios pamatu tampa visuomenės interesas. Žmogaus interesas privalo paklusti bendruomenės interesui. Bendruomenės gali būti įvairios: sektos arba darbininkų klasė, arba valstiečių klasė, arba mokytojų bendruomenė. Žodžiu, grupės žmonių interesui besąlygiškai privalo paklusti žmogus. Tokios ideologijos pagrindu kurtą santvarką mes matėme, o kai kurie iš mūsų – ir pajutome savo kailiu. Sovietų Sąjunga kūrė komunizmą, kuriame žmogaus interesas buvo nulio vietoje, o visuomenės interesas iškeltas į aukštumas.
Yra ideologija, gal geriau sakyti, ne ideologija, o paprasčiausias gyvenimas, kuriame yra siekiama rasti balansą tarp žmogaus, šeimos, bendruomenės, visuomenės interesų ir kuris remiasi daugiametinėmis visuomenėje nusistovėjusiomis moralinėmis normomis. Nė vienas interesas nėra vyraujantis.
Man asmeniškai ideologijos, kokios jos bebūtų, yra įdomios tik teoriniame lygmenyje. Įdomu su jomis susipažinti, įdomu jas paskaityti, įdomu su jomis pasiginčyti. Tačiau kai kuri nors ideologija yra išskiriama iš kitų ideologijų ir ji tampa vyraujanti visuomenėje, o nedidelė, tačiau įtakinga asmenų grupė ją per prievartą – fizinį ir psichologinį smurtą – bando ją įgyvendinti realiame gyvenime, man yra nepriimtina.
ISIS teroristai taip pat bando įgyvendinti savo ideologiją ir yra įsitikinę, kad žmonės, kurie jais netiki, paprasčiausiai klysta. Jiems reikia duoti laiko suvokti, kad tiesa yra būtent jų ideologijoje. Fašistai mąstė taip pat. Bolševikai, vadovaudamiesi savo ideologija, milijonus žmonių į kapus nuvarė. Galima vardyti ir vardyti visokiausius ir kvailiausius žmonių išgalvotus ir praktikoje bandytus įgyvendinti eksperimentus.
Mano siūlymas – nereikia ieškoti ideologijų, reikia gyventi.