Lietuva yra tokia stipri ir turtinga, kad vienu metu gali vystyti kelis milijardinės vertės projektus, nekreipti dėmesio į rinkos kainas ir, aišku, dirbti per tolimas salas, kuriose galima pasislėpti, nuslėpti, o prireikus – ir pabėgti.
Prieš dešimtmetį Lietuvos politikai nusprendė, kad atėjo laikas kardinaliai keisti kryptį ir tapti nepriklausomais nuo Rusijos dujų. Pradžioje jie ėmėsi aktyviai darbų išvaikyti visus, kurie jau pradėjo daryti tvirtus žingsnius ieškant pigesnių dujų ir jų tiekimo kanalų. Privačios ir valstybės iniciatyvos buvo išjuoktos ir apkaltintos baisia korupcija. Iniciatoriai tąsyti po teismus, STT kabinetus, o nuolat iš letenos maitinama spauda ir atskiri jos atstovai viešai drabstė juos purvais ir išgalvotais kaltinimais – dirba Kremliui, parsidavę, neteisėtai prichvatizavo objektus, vagys ir t.t.
Vėliau jie už milijardus išsinuomojo didelį, vos vos į Klaipėdos uostą betelpantį dujų saugojimo ir pervežimo laivą, kurį skambiai pavadino Independencu. Dar vėliau sudarė ilgametes sutartį dėl nerusiškų dujų pirkimo. Nesvarbu, kad šių dujų kaina nieko bendro neturi su dujų rinkos kaina ir ją ženkliai viršija. Svarbu, kad jos yra perkamos ne iš Rusijos įmonės. Dar vėliau jie, didieji top menedžeriai, sumąstė, kad reikia tiesti dujotiekį (turime vieną tuščią naftotiekį) į Lenkiją, kad prireikus būtų galima iš ten pumpuoti dujas. Žodžiu, veiksmai atlikti, darbai padaryti arba daromi, dujų turime tiek, kad nežinome, kur jas dėti. Estai, latviai jų kratosi. Tačiau tikslą pasiekėme – kryptį pakeitėme ir galime džiaugtis dideliais laimėjimais.
Praėjo truputis laiko ir pasidarė vyrams liūdna be naujų mega-projektų. Juk ne pinigai, o jų uždirbimo procesas yra esmė, laimė ir džiaugsmas. Smagu įgyvendinti projektus, kai nereikia skaičiuoti jų atsipirkimo, kai iš valstybės biudžeto pinigus gali semti saujomis. Nebijodamas nei STT, nei VSD, nei opozicijos, nei žiniasklaidos, nes juk visi maitinasi iš vieno katilo.
Taigi vyrai sugalvojo naują mega-projektą – reikia statyti vėjo malūnų parkus jūroje, sausumoje. Reikia kuo skubiau tapti nepriklausomais nuo iškastinio kuro, reikia žengti kartu su Europa ir saugoti gamtą nuo teršalų. Prasidėjo studijos, konsultacijos, teisiniai aiškinimai ir memorandumai. Prasidėjo rimtas darbas, net dulkės kyla, kaip sparčiai visi dirba. Pradinėje stadijoje galima dirbti ir uždirbti šimtus milijonus – tai kodėl gi jų neužsidirbus? Keistas klausimas, ar ne?
O koks gi gavosi arba geriau pasakyti gaunasi rezultatas?
Pirma, žmonės, lietuviškas verslas skursta permokėdami mokesčius, mokėdami aukštesnę nei rinkos kainą už dujas, elektrą, kitas prekes. Juk kai kuras brangsta, tai visos kainos kyla, o pinigas nuvertėja. Buvo euras stiprus, o dabar tapo buvusio lito vertės ir toliau praranda savo vertę kosminiu greičiu.
Antra, turime Klaipėdos uoste ir mieste rusišką simbolį – milžinišką dujų laivą, nudažytą Rusijos valstybės vėliavos spalvomis. Džiaugiamės žiūrėdami į mūsų nepriklausomybę. Kai kurie už pilvų susiėmę juokiasi iš tokios nepriklausomybės ir iš tokio šios nepriklausomybės siekėjų atviro pasityčiojimo iš savo šalies žmonių.
Trečia, rimti vyrai, kurie mega-projektus kuruoja, rimtais veidais, su ironiška šypsena veide skleidžia per jiems artimus naujienų portalus nuomones, kad dujos yra jėga, kad dujos niekaip nesikerta su nauja Lietuvos vystymosi kryptimi – tapti nepriklausomiems nuo iškastinio kuro, vartoti tik atsinaujinančių šaltinių energiją. Jie net susirietę meluoja, pasakas pasakoja, o susitikę tarpusavyje juokiasi iš šių pasakų ir kaip jas lengvai priima dauguma Lietuvos visuomenės, nes juk balsuoja už juos, remia juos ir palaiko.
Ketvirta, liūdna. Žinote, kodėl? Ogi todėl, kad mūsų valdžia – ar buvusi, ar esama – ir už jos stovintys pilkieji dirigentai galvoja tik apie savo kišenę ir yra pasirengę tarnauti bet kam, kad tik kišenė būtų pilna. Lietuvos, lietuvių tautos, visuomenės interesai?! O kas tai? O man kokia iš to nauda?
Penkta, bėgome nuo skurdo, priklausomybių, o atbėgome dar į didesnį skurdą ir priklausomumą. Džiaugiamės šia Pyro pergale ir esame pasiruošę toliau remti šiuos ekonomiškai nenaudingus, žmonėms nuostolingus, o Lietuvos verslui ir žalingus milijardinės vertės projektus. Tapome priklausomi nuo adatos, kurios niekaip negalime atsisakyti, nors žinome ir suvokiame, kad riedame žemyn nuo kadaise užlipto kalnelio.