Kas kaltas dėl korupcijos klestėjimo Lietuvoje? Kas kaltas dėl teisėsaugos siautėjimo ir kišimosi į žmonių privačius gyvenimus? Kas kaltas dėl neaiškių, dviprasmiškų įstatymų, kuriuos gali panaudoti taip, kaip reikia, o ne taip, kaip yra teisinga? Kodėl Lietuvoje susiklostė palankios sąlygos korupcijai vešėti? Kodėl negalima jų pakeisti, nors visi žinome, ką ir kaip reikia daryti?
Kiekvienas normalus žmogus nenori pažeisti įstatymų. Nė vienas normalus žmogus nenori būti nusikaltėliu. Tačiau daugelis normalių žmonių yra priversti mąstyti nusikaltėliškai, priimti nusikaltėliškus sprendimus ir daryti nusikaltimus? Kodėl taip yra? Kas verčia žmones tapti korupcininkais? Kas kaltas dėl korupcijos vešėjimo?
Verslininkas. Verslininko paskirtis yra uždirbti, gauti pelną. Šis tikslas yra viešas ir visiems žinomas. Verslininkai nuo ryto iki vakaro galvoja, kaip uždirbti, kaip padaryti taip, kad gautum kuo didesnį pelną. Tokia yra jo prigimtis.
Verslininkas žaidžia pagal politikų nustatytas rašytas ir nerašytas žaidimų taisykles. Jeigu nesutiksi su taisyklėmis, prieštarausi joms, tai greitai sulauksi bankroto. Savo tikslo – gauti pelno – nepasieksi. Todėl kiekvienas verslininkas stengiasi žaisti pagal taisykles.
Politikas. Kalbant apie politiką reikia pažymėti, kad kalbėsime apie du veidus – du skirtingus dalykus: apie tai, koks turi būti politikas, kokia yra jo paskirtis ir koks jis yra tikrovėje.
Politiko paskirtis – atstovauti rinkėjų interesams, ginti juos ir saugoti. Priimti įstatymus, kurie būtų palankūs, naudingi ir reikalingi rinkėjams. Politikų prigimtis – daryti viską, kad visuomenės gyvenimas būtų saugus, o jos gerovė vis augtų ir augtų.
Tikrovėje politikas tenkina ne rinkėjų interesus, o savo asmeninius. Pirmoje vietoje jam rūpi savi reikalai. Jeigu visuomenės interesai neprieštarauja asmeniniams interesams, tai politikas gal ir pakels užpakalį ir ką nors dėl jos (visuomenės) padarys. Gal? Retas atvejis, bet kartais pasitaiko. Aišku, jei netingės.
Politikas kuria žaidimo taisykles, kurių privalo laikytis visi ir verslininkai, ir kitos visuomenės grupės. Politikai sprendžia, kaip mes gyvensime ateityje. Jie priima įstatymus. Nuo jų rankos pakėlimo priklauso visų mūsų gerovė ir saugumas. Jie rankas kilnoja vadovaudamiesi savo vidiniais įsitikinimais arba asmeniniu interesu.
Sistema. Sistema vadinu žaidimo taisykles, įstatymus. Politikai kūrė, kūrė žaidimo taisykles tol, kol pasiekė tokį lygį, kai jų pačių sukurtos žaidimo taisyklės, kurios tapo nekeičiamomis ir nekintamomis, pradėjo kurti (formuoti) pačius politikus.
Sistema neįsileidžia neprognozuojamų, nekontroliuojamų politikų. Jie kelia didelę grėsmę jos egzistencijai. Jie, neduok Dieve, koks košmaras, gali, pakeldami savo rankutes, pakeisti žaidimo taisykles, jas sugriauti, sulaužyti. Neįsivaizduojamas dalykas. Todėl buvo sukurti specialūs filtrai pačiose politinėse partijose, rinkimų mechanizmuose, Seimo procedūrose, kurios, kai reikia, tampa aukštesnės ir svarbesnės už patį įstatymą, o kartais – net ir Konstituciją. Buvo sukurti ir priimti partijų finansavimo įstatymai, kurie trukdo visuomenei, verslui, organizacijoms jas finansuoti, daryti joms įtaką ir reikalauti iš jų atsakomybės. Sukurta rinkiminė sistema, kai gali balsuoti ne už asmenį, bet už sąrašą. Ne asmuo, o sąrašas atstovauja tavo interesams. Uždėti filtrai leidžia Sistemai kontroliuoti politikų atėjimą į valdžią ir tapimą paklusniu Seimo nariu. Visi tie, kurie kritikuoja Sistemą ir siekia jos pakeitimo, yra vadinami „antisisteminiais“.
Sistema griežtai baudžia tuos, kurie nesilaiko jos žaidimo taisyklių, kurie pažeidė sistemos nustatytas tvarkas ir sukėlė jos egzistencijai didelę grėsmę. Šiuos žmones, nepriklausomai kas jie būtų: politikai, valdininkai, verslininkai, žurnalistai, sistema išmeta, išspjauna iš savęs. Jie turi kelias galimybes: arba nutilti ir tyliai, ramiai nugyventi likusį gyvenimą, arba emigruoti. Jie tampa nepatikimi visiems laikams.
Sistema toleruoja konkurencinę kovą jos viduje nepriklausomai, dėl ko vyksta kova: ar dėl partijos posto, ar dėl ministro (viceministro) vietos, ar dėl valstybės užsakymų. Jei kovotojai Sistemos egzistencijai nekelia pavojaus, tai jų konkurencija yra priimtina ir netgi naudinga. Kovoje dėl vietos po saule yra pasitelkiama teisėsauga, kuri į kovą įtraukia visus jai visuomenės patikėtus kovos su nusikalstamumu įrankius. Todėl dažnai matome, skaitome, o kai kurie – ir savo kailiu pajuntame teisėsaugos rankos kietumą: spaudimą, grasinimus, kišimąsi į ne tik asmens, bet ir jo šeimos privatų gyvenimą, kratas, antrankius, šaltas, skurdžias ir purvinas areštines, nežmoniškus tardymo metodus, purvo ant galvos pylimus žiniasklaidoje. Kova vyksta negailestinga, žiauri ir nesąžininga. Teisėsauga iš to gyvena. Tai yra viena iš privalomų Sistemos egzistavimo principų.
Sistema kontroliuoja visuomenę, jos savarankiškas organizacijas ir atskirus narius. Ji negali leisti, kad visuomenė gyventų savarankišką, nepriklausomą nuo Sistemos gyvenimą. Visuomenės kontrolei, jos gyvenimo stebėjimui yra pasitelkiama ta pati teisėsauga. Ji ne tik renka informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą, visuomeninę veiklą, ji ne tik atidžiai tiria aktyvių visuomenės veikėjų veiksmus, įpročius, nuotaikas, elgseną, bet ir stengiasi kištis į jų gyvenimus, kontroliuoti juos, nukreipti Sistemai naudinga kryptimi. Todėl kartais matome, kaip teisėsaugos struktūros atlieka „aktyviąsias priemones“ (nusikalstamas) nukreiptas prieš savo visuomenę ar atskirą jos narį.
Sistema siekia turėti dviprasmiškus, neaiškius įstatymus. Skaidrūs, suprantami, aiškūs ir konkretūs įstatymai jai nereikalingi, nes tuomet įstatymai pradės vadovauti šaliai. Žmonės laikysis jų ir galės apginti savo teises. Sistemai tokia padėtis yra nepriimtina. Dviprasmiški įstatymai Sistemai suteikia galimybę elgtis taip, kaip jai reikia. Ji turi valdžią ir valią, ji turi sprendimo teisę ir ji ir tik ji sprendžia, koks turi būti vieno ar kito žmogaus, verslo struktūros, organizacijos likimas. Sistema yra aukščiausia valia ir valdžia valstybėje.
Taigi, kas kaltas dėl klestinčios korupcijos šalyje, dėl teisėsaugos kišimosi į žmonių privačius gyvenimus, dėl dviprasmių ir neaiškių įstatymų, manau, yra aišku. Sukurtą ir įsitvirtinusią Sistemą pakeisti yra labai sunku ir skausminga.