Nusprendžiau pasinaudoti banko paslaugomis ir pervesti kelis šimtus eurų savo vaikui, kuris studijuoja užsienyje. Paėmiau iš taupyklos, net tokio žodžio kompiuteris neleidžia parašyti, kai parašau taupykla, tai man ištaiso į tupykla, visiškai kontroliuoti pradėjo, pagalvojau, net ir tai ką rašau. Tačiau grįžkime prie temos.
Paėmiau tuos kelis šimtelius ir einu į banką. Stoviu eilėje, nosį krapštinėju, laukiu. Paskaitau reklaminius stendus ant banko sienų, perskaitau žinias žinių portaluose, apžiūrėjau laukiančiuosius, pasvajojau. Galų gale sulaukiau savo eilės numerio.
Prieinu prie gražios ir maloniai besišypsančios banko merginos. Ji šypsosi, žiūri į akis ir klausia:
– Ko norite, ponuli?
– Noriu kelis šimtelius eurukų vaikui pervesti, – būdamas geros nuotaikos, patenkintas atsakiau.
– Grynais?
– O, taip. Nejaugi purvinais?!
– Gerai, sėskitės. Imkite į rankas klausimyną ir pildykite.
– Akinius namuose palikau, nematau, kas parašyta mažytėmis raidėmis, kur ką rašyti reikia ir dėl ko pasirašyti.
Sutarėm, kad ji skaitys, o aš atsakinėsiu. Ji užrašys, o aš pasirašysiu.
Tardymas prasidėjo.
Pirmas klausimas.
– Koks vardas, pavardė, gimimo vieta, asmens kodas?
– O kam jums mano gimimo vieta? Juk aš tik kelis šimtukus noriu pervesti savo sąžiningai uždirbtų pinigų?
Taip reikia, tokia tvarka.
Antras klausimas.
– Duokite man tapatybę patvirtinantį dokumentą.
Paduodu, kažką iš jo nurašo, kažką skaito, apžiūrinėja iš visų pusių – pasižiūri tai į mane, tai į dokumentą.
Trečias klausimas.
– Jūsų gyvenamosios vietos tikslus adresas? Netinka jūsų draugų, darbovietės ar tėvų. Reikia jūsų konkretaus adreso.
– O kam? Aš juk atėjau tik pinigų pervesti? Kam jums reikalingas mano adresas?
– Taip reikia, tokia tvarka.
– Gerai.
Ketvirtas klausimas.
– Kokia jūsų pilietybė? Išvardinkite visas, o jei nei vienos neturite, tai parašykite, kur ir kokius laikinus ar nuolatinius leidimus turite gyventi.
– Turiu tik vieną, lietuvišką, kol kas, – atsakiau.
Jau pradėjo nerimauti. Kas gi čia vyksta?
Penktas klausimas.
– Ar dar daug liko klausimų? Laiko visai neturiu. Prasėdėjau valandėlę belaukdamas šaukimo, dabar čia…
– Dar neįpusėjome, – sako graži, besišypsanti banko mergaitė.
Penktas klausimas.
– Išvardinkite visus savo (namų, darbo, mobilaus telefono) numerius ir pasakykite tikslų elektroninio pašto adresą.
Išvardijau. Pradėjau žvalgytis. Gal jau kas nors su antrankiais už kampo stovi ir tik laukia komandos čiupt mane. Ką daryt, galvoju. Kaip čia man elgtis?
Šeštas klausimas:
– Pasakykite kuo užsiimate, kur dirbate, ką dirbate? Gal verslininkas esate? Gal pensininkas esate? O gal bedarbis? Kokias pareigas užimate? Ar jūsų veikla yra susijusi su brangakmeniais, tauriaisiais metalais, meno kūriniais, o gal susijusi su advokatais?
– Nesąmonė. Kokie kvaili klausimai? Aš esu laisvas pilietis. Gyvenu demokratinėje ir laisvoje šalyje. Aš nusikaltimų nedarau, žmonių nežudau ir nesprogdinu, pinigų neplaunu. Aš prieš nusikaltimus. Nenoriu atsakinėti į jūsų klausimus. Jie yra pertekliniai, – pradėjau prieštarauti, bandžiau ginti savo teises. Juk laisvę ir nepriklausomybę iškovojome jau seniai!
– Jei jūs nenorite atsakyti į klausimus, tai mes nepervesime jūsų vaikui jūsų pinigų. Jūs turite pasirinkimą: arba sąžiningai atsakote į klausimus, arba paliekate vaiką be pinigų, – ramiu balsu atsakė man graži, gražiai besišypsanti banko mergina.
– Kaip tai?..
– Taip reikia. Tokia tvarka, – nespėjus man minties užbaigti atsakė man maloniai besišypsanti mergina.
– Tai tęsime toliau, ar ne? – paklausė ji.
Ar aš turiu pasirinkimą, pagalvojau. Juk man svarbu, kad vaikas būtų sotus. Pasvėriau už ir prieš. Vaikai yra svarbiausias dalykas šiame gyvenime. Tiek to. Pakentėsiu.
– Tęskime, – atsakiau.
Septintas klausimas.
– Koks jūsų pajamų šaltinis? Atlyginimas, santaupos, pensija, palikimas, nekilnojamojo turto pardavimas?
– Pensija, mano pajamų šaltinis, P E N S I J A, – tyliai, pabrėždamas paskutinio žodžio kiekvieną raidę sumurmėjau sau po nosimi.
Aštuntas klausimas.
– Iš kokių valstybių ir į kokias valstybes bus pervedami pinigai?
– Taigi jau sakiau, kad į Didžiąją Britaniją. Nejaugi jūs negirdėjote ir nematote. Adresą ir sąskaitą ant lapelio surašiau.
– Matau, tačiau noriu žinoti apie kitus – būsimus – jūsų pervedimus.
– Jokių kitų pervedimų tikrai per jūsų banką nebus.
Devintas klausimas.
– Pasakykite man, prašau, visas jūsų turimas sąskaitas Lietuvos ir užsienio bankuose?
– Aš tik pinigus pervesti noriu, – bandžiau dar truputėlį, nors truputėlį pasispardyti, paprieštarauti, nors supratau, kad ji yra nė prie ko – jei nepatinka, eik iš kur atėjęs.
Ji kaip zombis bejausmė ar šaltas automatas uždavinėjo klausimus ir gražiai šypsojosi. Visi prieštaravimai kaip žirniai į sieną atsimušdavo. Matyt, įpratusi, užsiauginusi storą odą. Be ji juk tikrai nė prie ko, pagalvojau.
– Kitų sąskaitų neturiu, nors bankai labai vilioja jas turėti.
Dešimtas klausimas.
– Ar planuojate atlikti grynųjų pinigų operacijas (įmokėti juos, paimti juos iš sąskaitos, keisti valiutą)? Jei planuojate, tai nurodykite grynųjų pinigų apyvartą – ar 1000 eurų, ar 10 000 ar 50 000 eurų? Taip pat nurodykite planuojamų mėnesio pinigų apyvartą – gal 10 000, o gal 50 000 eurų?
– Jūs baigiate mane išvesti iš proto. Mano mėnesio apyvarta yra keli šimtai eurų, o jūs kalbate apie tūkstančius! Iš kur tokie pinigai? Ir kas tokius nesąmoningus klausimus sugalvojo? Kodėl turiu į juos atsakinėti? Kodėl jie, tie, kurie klausimus sugalvojo, tyčiojasi iš manęs? – eilinį kartą pratrūkau.
– Tokia tvarka, taip reikia, – atsakė graži, maloniai besišypsanti banko mergina.
Vienuoliktas klausimas. Mergina atidžiai pažiūrėjo į mane, matyt įvertino būseną, truputį pasitraukė toliau nuo stalo ir paklausė.
– Jūs ar jūsų artimieji šeimos nariai ar artimi pagalbininkai eina ar ne anksčiau negu prieš vienus metus ėjo svarbias viešąsias pareigas Lietuvos Respublikoje, Europos Sąjungoje, tarptautinės ar užsienio valstybių institucijose?
– O, Viešpatie gailestingasis, – susiėmiau už galvos.
– Jei taip, – toliau vardijo graži banko mergina, – tai nurodykite tikslias einamas pareigas, giminystės ar kitą ryšį su politikoje dalyvaujančiu asmeniu. Jis gali būti valstybės vadovas, vyriausybės vadovas, ministras, viceministras arba ministro pavaduotojas, valstybės sekretorius, parlamento, vyriausybės arba ministerijos kancleris Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo ar kitos aukščiausiosios teisminės institucijos, kurių sprendimai negali būti skundžiami, narys, parlamento narys, Lietuvos auditorių rūmų valdymo organo ar centrinio banko valdybos narys, ambasadorius, laikinasis reikalų patikėtinis ar aukšto rango ginkluotųjų pajėgų karininkas, valstybės valdomos įmonės valdymo ar priežiūros organo narys, tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos vadovas, jo pavaduotojas, valdymo ar priežiūros organo narys politinės partijos vadovas, jo pavaduotojas, valdymo organo narys.
Išsigandau.
– Žinote ką? Jūs norite sužinoti, ar mano pinigai yra švarūs? Ar aš nesu teroristas? O gal plaunu pinigus? Tai kodėl jūs klausiate manęs apie mano ryšius su politikoje dalyvaujančiais asmenimis? Juk jie ne teroristai ar nusikaltėliai! O gal aš klystu?
– Taip reikia. Tokia yra tvarka, – atsakė man besišypsanti banko mergina ir pridūrė: – Jūsų teisė rinktis, ponuli.
– Giminių tarp nusikaltėlių, taip kaip juos supranta bankas, neturiu, – atsakiau tvirtu balsu.
Tardymas, tikrąja ta žodžio prasme, vyko aukščiausiu lygiu. Atsakyk arba tavo pinigų vaikas negaus. Patylėjau, pagalvojau, atsistojau ir išėjau. Radau kitą ir paprastesnį būdą, kaip pervesti (perduoti) SAVO kelis šimtus sąžiningai uždirbtų eurų SAVO studijuojančiam vaikui.
Na, ir valstybė, na, ir užspaudė – bankus pavertė tardymo, stebėsenos ir persekiojimo tarnyba. Dabar valdžia aiškina, kad grynieji pinigai yra grėsmė valstybei. Jų reikia kuo greičiau atsisakyti. Matyt, tam, kad visiškai perimtų žmonių kontrolę. Pasakyk viską apie save, o jei ne, tai savo pinigus matysi kaip savo ausis.