Kartais susimąstydavau, ko aš labiausiai nekenčiu žmonėse, ypatingai politikuose ar aukštas pareigas užimančiuose valdininkuose? Pagaliau supratau – atsakymas atriedėjo iš smegenų gilumos. Veidmainystės. Taip. Labiausiai nekenčiu veidmainystės ir melo.
Pripažinkite, kad mes nesame angelai. Nė vienas iš mūsų nėra skaidrus kaip vandens lašas. Mes, drįstu sakyti, esame davę kyšį daktarams, policininkams, muitininkams, žemėtvarkininkams ir visokio plauko inspektoriams. Pripažinkite padėję ranką ant širdies. Ir aš tokį žmonių elgesį visiškai suprantu – netoleruoju, bet suprantu!!! Juk gyvename realiame pasaulyje. Gyvename pasaulyje tokiame, koks jis yra, o ne tokiame, kokį mes jį įsivaizduojame. Juk esame žmonės su visomis savo silpnybėmis.
Taigi kai pagedęs žmogus pradeda kitiems žmonės aiškinti, koks jis yra skaidrus ir kaip jis kovoja su kyšininkais, tai darosi šlykštu. Kai dvigubai pagedęs žmogus, dirbantis politiku ar valdininku ir naudojantis jam visuomenės suteiktomis galiomis ne žmonėms tarnauti, o asmeninei naudai gauti pradeda postringauti apie skaidrumą, kritikuoja ir smerkia kitus, tai darosi dvigubai, ne trigubai šlykštu.
Kartais, na, ką kartais, dažnai arba beveik visada, kai televizijos ekrane pamatau politiką kalbantį apie skaidrumą, kovą su korupciją ir žinau, kas jis toks, kam dirba ir kas jam moka, tai darosi šlykštu, šlykštu ir dar kartą šlykštu.
Veidmainystė ir melas blogiausios žmogaus savybės. Pradžioje nugalėkime savo silpnybes, išguikime savo veidmainystes ir nustokime meluoti, o tik po to smerkime kitus žmones ir kovokime su jų silpnybėmis.